Keturiolikos vaikų mama Daiva Puidokienė neabejoja, kad visko pagrindas – šeima. Ir žmogaus laimės, ir darnos, ir sveikatos. "Bet mūsų visuomenėje šeima supriešinta. Juk vaikams geriausia ne su auklėmis ar darželyje, o namuose su tėvais", – įsitikinusi moteris.

Šventę motinai surengs vaikai

Motinos diena 49-erių Daivos ir 62-ejų Albino Puidokų namuose – didelė šventė. Net ir tuomet, kai vaikai buvo visai maži pypliukai, anksti rytą tylutėliai išbėgdavo į sodą ar netoli esantį miškelį ir priskindavo mamai gėlių. Uždusę parlėkdavo ir savo puokštes atnešdavo tiesiai į lovą. Šventė tuo nesibaigdavo.

Beveik niekas nepasikeitė ir dabar, nors vaikai gerokai ūgtelėję, o du jau išskridę iš namų. Ir šiemet, kaip visada, jie surengs šventę savo mamai.

Atvažiavę pas Puidokus, pataikėme į Mintauto 25-ąjį gimtadienį. Vaišes ruošė patys vaikai. Darbavosi ir mažiausieji – zujo iš virtuvės į kambarį ir atgal.

D.Puidokienė – linksma, vikri, visai nepanaši į vargšę nusigimdžiusią moterį – pasakojo apie savo vaikus, vyrą, gyvenimą, studijas, savo požiūrį į motinystę ir gausias šeimas.

"Kai manęs paklausia, kiek turime vaikų, visada galvoju, kaip atsakyti, – 13 ar 14. Tas, kuris trijų mėnesių iškeliavo pas Dievą, vis tiek ten yra, jis – mūsų. Tada atsakome, kad vaikų yra 13, tačiau esame 14-os vaikų tėvai", – dėstė D.Puidokienė.

Kai gimė 14-as vaikas – šiuo metu aštuonerių Paulius Titas, lyčių santykis buvo išlygintas: septyni berniukai ir septynios mergaitės. Dešimt vaikų – pametinukai. Vyriausiajam, Vyteniui, – 30 metų, jis gyvena atskirai, rengiasi vesti. Vyriausioji dukra Živilė jau ištekėjusi. Kiti gyvena gimtuosiuose namuose. Dauguma Puidokiukų turi du vardus – mamai net oro pritrūko, kol visus išvardijo vienu atsikvėpimu.

Pasikliauja Dievo valia

Kai Daiva ir Albinas tuokėsi, planavo, kad turės keturis vaikus.

"Kai gimė pirmas, buvo silpnas, ligotas – studentės vaikas. Man buvo sunku. Nenorėjau antro, – prisiminė Daiva. – Bet vyras vis šnekino. Antram šnekino, trečiam, ketvirtam. O kai myli, tai ir prišnekina. Bet paskui šnekint nereikėjo – organizmas įsivažiavo."

Sveikata moteris nesiskundžia. Esą, jei Dievas duoda vaikų – duoda ir sveikatos. Vis dėlto vienu momentu, – tada augo gal septyni vaikai, – moteris pajuto, kaip jai sunku. Prisimena pagalvojusi: "Dieve, gal jau daugiau nebeduok, gal nebereikia." Ir staiga siaubingai pradėjo streikuoti sveikata, visiškai nebuvo jėgų.

Tada ji pasakė: "Dieve, jeigu tavo valia, kad būtų daugiau vaikų, tai duok jų. Gimdysiu, auginsiu tiek, kiek tu norėsi, tik duok sveikatos." Ir sveikata pagerėjo.

Puidokai – stipriai Dievą tikinti šeima, gal neatsitiktinai juodu susipažino vienoje Vilniaus bažnyčioje.

Moteris prisimena, kad dar vaikystėje mama pasakiusi, jog reikia melstis, kad gautum gerą, dorą, mylintį ir mylimą vyrą. Taip ji ir darė.

"Įsivaizduojat, per daugelį metų kiek kartų Dievą bombardavau tom maldom? Tokį ir gavau. Dievas išklauso, ko tau reikia labiausiai", – mano D.Puidokienė.

Statybos pabaigos nematyti

Gausi Puidokų šeima įsikūrusi Vilniaus pakraštyje esančiuose Salininkų soduose. Kažkada čia Albinas su Daiva nusipirko sodo namelį. Paskui šalia senojo pastato iškilo aukštas priestatas, tačiau darbų pabaigos dar nematyti – trūksta pinigų.

Gausiai šeimai ankšta, visur sustatytos vaikų lovos, kartais net pamokoms ruošti pritrūksta vietos. Baigti statyti namą – Puidokų siekinys.

Sūnus Mintautas pajuokavo, kad Valdovų rūmus pradėjo statyti anksčiau – anksčiau ir baigs. Statyti namą tėvui padeda vaikai. Daiva sako, kad vyras su vaikais dirba arčiau dangaus, o ji – ant žemės.

Vienas kitą traukė iš molio

Puidokų vaikai nuo mažumės buvo judrūs, tik spėk sužiūrėti. Jiems viską reikėdavo išardyti, visur būti, viską ištyrinėti. Siausti jie mėgdavo po du. Vyresnysis – smegenys, viską organizuoja, mažesnysis – vykdytojas.

Kai vyrai kasė šulinį, vaikai buvo perspėti, kad nesiartintų. Kur tau! Įklimpę į molį traukė vienas kitą, taip sakant, už ausų. Metų ir kelių mėnesių mažylis griovyje paleido plaukti laivelį – juk vaikams taip įdomu vanduo, bet paslydo ir įkrito. Griovys – maždaug metro gylio. Dvimetis šalia važinėjosi dviratuku. Išvydęs kone skęstantį brolį, pradėjo rėkti. Į pagalbą atskubėjo dar vyresnis. Viskas baigėsi laimingai.

"Buvo visokių situacijų gyvenime. Ir pamatai, kad tu jų nekontroliuoji. Jas kontroliuoja tik Dievas. Ir tau padeda. Ir kaip tada gali nesiremti į Dievą?" – retoriškai klausė D.Puidokienė.

Būdavo, vaikai ir pasibara, ir pasimuša, kai buvo mažiukai. Anot motinos, taip turi būti. Jų kiekvieno charakteris, požiūris – kitoks, bet jiems tarpusavyje reikia sutarti. Jie įgiję bendravimo įgūdžių – moka ir patylėti, ir pasakyti, kada reikia, ir pakovoti, kai jaučia neteisybę. Jie apsišlifuoja šeimoje, todėl moka bendrauti. Ir visada stoja vienas už kitą – kaip kumštis.

Mokykloje pedagogai D.Puidokienei sako: "Nors ir 100 tų mušeikų būtų, bet tokių kaip jūsų."

Pabėgo iš gimdymo namų

Kiekvieno kūdikio sutikimas šeimoje būdavo šventė.

D.Puidokienė prisiminė vieną atvejį. Gimus septintam ar aštuntam vaikui, vyras atvažiavo į gimdymo namus parsivežti jos ir naujagimio. O laukiančiųjų vestibiulyje – daugybė. Pagaliau pasirodė medicinos sesuo su kūdikiu ant rankų ir pranešė: "Puidokienė!"

"Staiga vyras pakyla nuo kėdės ir pabėga. Visų akys susminga į mane. Aš stoviu sutrikusi, ir ta seselė sutrikusi, juk vaiką turi paduoti jam. Nors žinau, kur šuo pakastas, bet vis tiek – toks kuriozas. Seselė vaiką atiduoda man, nes jai reikia bėgti atnešti kito naujagimio. Į mane žmonės žiūri su gailesčiu, kažkas pasisiūlo iškviesti taksi. "Ne, nereikia", – sakau ir toliau stoviu. Staiga atsidaro durys ir įeina visi mano pypliai su gėlytėmis rankose, o paskui juos – tėvas. Visa salė tik: "O-o-o!" – pasakojo Daiva istoriją apie vyro "pabėgimą".

Ir augino, ir mokėsi

Iš profesijos D.Puidokienė – tikybos mokytoja, tačiau šiuo metu nedirba. Nuo vaikystės ji svajojo būti vaikų gydytoja – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigė tris kursus. Netgi penkto vaiko laukėsi būdama studentė. Per metus studijavo vieną dalyką – asmeniškai jai buvo sudarytos tokios sąlygos.

"Tačiau supratau, kad svarbiau yra šeima, ir mokslų atsisakiau. Paskui galėjau rinktis: ar grįžti į mediciną, ar stoti į Pedagoginį universitetą. Svarsčiau, kas svarbiau, – ar kūną gydyti, ar sielą? Ir nusprendžiau: "Sielą." Todėl įstojau į pedagoginį studijuoti tikybos. Tada turėjau jau devynis vaikus", – pasakojo Daiva.

Ji žino, kad vyras norėjo turėti žmoną, kuri namie jo lauktų. Suprato, kad tai – kiekvieno vyro svajonė. Neseniai tai patvirtino vyriausias sūnus, pasakęs: vyrui nėra taip svarbu, kad moteris jį išlydėtų, svarbiausia, kad lauktų.

"Tai jau žinojau, sūnus tik patvirtino, – šypsojosi moteris, kurią, priešingai vyro svajonei, išleisdavo į paskaitas ir laukdavo grįžtančios. – Jis mane brandino kaip moterį, kaip motiną. Iš jo labai daug išmokau, taip pat ir vaikus auginti."

A.Puidokas dirba vaikų ir jaunimo skautiškos pakraipos stovykloje "Budėk". Anksčiau 20 metų dirbo VISI (dabar – Gedimino technikos universitetas) mokymo meistru ir dėstytoju. Mokslus jis krimto trijose aukštosiose mokyklose: tuomečiame VISI, Pedagoginiame universitete, kur drauge su žmona baigė socialinius mokslus, taip pat Mykolo Romerio universitete – jame baigė teisę ir valdymą.

Valstybė šeimą pamiršo

Daugybę Puidokų pinigų suryja statybos. Vien kurui šią žiemą jie išleido apie 8 tūkst. litų.

"Vakare guliesi ir galvoji: "Iš kur gauti pinigų?" Rytą keliesi ir vėl galvoji: "Iš kur gauti pinigų?" Reikia tam, tam ir tam. O jų nėra ir greitai nebus. Vaikai nori ir į ekskursijas, ir mokyklinės priemonės kainuoja nemažai, – vardijo pašnekovė. – Atidarai šaldytuvą – nieko nėra, vadinasi, neturime pinigų. O, šaldytuvas prisipildė – vadinasi, vyras ką tik gavo atlyginimą."

Trys Puidokų vaikai dar neturi 18-os metų. Iš valstybės per mėnesį jie gauna po 52 litus. Jei vienam asmeniui per mėnesį tenka 315 litų, pašalpos negausi.

"Jau seniai valstybėje suformuotas toks požiūris: jei šeima daugiavaikė, vadinasi, asociali. Ji vaikus gimdo tiktai dėl pašalpų. Bet ar mūsų valstybei reikalingas žmogus? Jis reikalingas tik tam, kad mokesčius mokėtų", – apmaudžiai kalbėjo D.Puidokienė.

Jos tvirtu įsitikinimu reikia keisti valstybės šeimos politiką, bet tam reikia priimti įstatymus. Juose matyti, ką valstybė remia, kokios jos vertybės.

"Visko pagrindas – šeima. Ir žmogaus laimės, ir darnos, ir sveikatos. Bet mūsų visuomenėje šeima supriešinta. O juk vaikai geriausiai ir saugiausiai jaučiasi ne tada, kai auklės juos prižiūri, kai jie būna darželyje, o kai juos augina tėvai", – žino keturiolikos vaikų mama D.Puidokienė.