Jankevičius: „TAIP ir NE“ – sena gera laida

– Ar tiesa, kad Jūsų vaikystėje „TAIP ir NE“ buvo viena svarbiausių Jankevičių šeimos tradicijų?

– Tiesa, mano šeimos tradicija visada buvo vakaras prie televizoriaus, o „TAIP ir NE“ buvo visos mūsų šeimos laukiamiausia savaitės laida, tikra bomba.

Su sese visą savaitę žaisdavome „TAIP ir NE“ tarpusavyje, o per gimtadienius – ir su svečiais. Tiesa, kaip gerai pastebėjote, A. Valinsku dažniau būdavo ji. Tais laikais socialiniai tinklai ir įvairios vaizdo platformos neegzistavo. Lietuvoje buvo vos keli televizijos kanalai. Mano tėtis paprastai žiūrėdavo žinias ir bajavykus, mama – muilo operas ir žinias, mes, vaikai, – filmuką „Candy Candy“ ir „Konaną Barbarą“, o visi kartu – A. Valinsko vedamą „TAIP ir NE“. Buvome tokia gamyklinių nustatymų praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio šeima.

– Kadangi visa Jūsų šeima buvo didelė šio žaidimo gerbėja, ar niekada nebandėte ir patys jame dalyvauti?

– Aš ir „Ryto“ rungtynes mėgstu žiūrėti, bet tai nereiškia, kad galėčiau  būti jų dalyviu. Sakote, nelyginami dalykai? Tačiau tuo metu mums taip ir atrodė: mes – namie, o jie – ten, televizijoje… Sakydamas žodį „televizija“, pakeldavai akis į dangų. (Juokiasi.)

Asmeninio arch. nuotr.

– Kaip dabar? Ar televizija, atsiradus kitų informacijos priemonių, neprarado savo vertės ir žavesio? Ar savo su Greta namuose bent turite televizorių?

– Televizorius nuo pat vaikystės yra nuolatinis mano šeimos narys. Todėl dabar vis labiau populiarėjanti pramoga – neturėti namuose televizoriaus – man negresia. Televizorius yra, buvo ir bus mano didžioji meilė.

– Jei jau taip, ar sutiktumėte sužaisti „TAIP ir NE“ greitųjų klausimų turnyrą? Tik dabar aš būsiu vedėja, o Jūs – dalyvis.

– Bandome. Esu buvęs ir dalyvis, ir vedėjas. Dažnai klausiu ir LNK žaidimo dalyvių, ar jų šeimose tas žaidimas buvo populiarus. Pasirodo, beveik 100 proc. atsakymas būna vienas: žaisdavo tai namuose, tai automobilyje, tai su šeima ar svečiais.

Pir­mo­jo se­zo­no šūkis ga­lė­tų bū­ti ir toks: „Grą­žin­ki­me kny­gas žmo­nėms į rankas!“

– Fiksuoju laiką: 17.07 min. Pažiūrėsime, per kiek laiko išlukštensite mano slaptažodį. Pradedame: tai yra daiktas…

– Ar tas daiktas naudojamas namuose, jų viduje?

– Taip.

– Ar tai virtuvės daiktas?

– Taip, gali būti ir virtuvėje.

– Ar tas daiktas metalinis?

– Taip, yra ir metalo.

– Ar didžioji jo dalis plastikinė?

– Taip, yra ir plastiko.

– Ar tas daiktas skirtas naudoti ant grindų? Ar, jį naudojant, jis liečia grindis?

– Taip, jei pastatai ant grindų, liečia ir grindis.

– Ar tai namų apyvokos prietaisas?

– Taip, tai prietaisas žiūrėti!

– Cha cha cha… Pasufleravote man… Televizorius, prisipažinsiu, nebuvo mano pirmas spėjimas. Aš – aplink aplink (kikena). Mano tėvų namuose iš tiesų virtuvėje buvo televizorius. Beje, tokias suktybes mes irgi galvojame.

– Ką turite omenyje?

– Kai žaidimo „TAIP ir NE“ vedėjas pateikia akivaizdų dalyką, žmonės ima sukti galvas: na, ne, taip akivaizdu tikrai negali būti! Tada, kaip aš dabar, nužirglioja kloniais ir laukais.

– Stabdau laiką. Visai, sakyčiau, neblogas spėjimo rezultatas: atsakymą išlukštenote per dvi minutes.

– Puiku! Televizijoje maždaug tiek laiko vienam klausimui ir turime.

– Žaidimo prodiuseris A. Valinskas vedėju išsirinko būtent Jus. Cituoju: „Tai turi būti improvizuoti ir bendrauti gebantis žmogus, o Justinas – idealus. Tik reikės jį išmokyti ilgai ir garsiai nerėkti „TAIP ir NE“. Ką apie tai manote? Ar pateisinsite maestro lūkesčius?

– Kadangi vaikystėje esu žaidęs „TAIP ir NE“ daugybę kartų, šį darbą, galima sakyti, jau esu dirbęs, tad susitvarkysiu.

Stengsiuosi, kaip tik galėsiu. Pažįstame vienas kitą jau nuo seno. Esame kartu nemažai dirbę. Mūsų su Arūnu net batų dydis tas pats – esu kartą net fotografavęsis su jo batais. Reikia manyti, jei pirmą kartą batus grąžinau gražius, tai skolins ir antrąsyk. (Juokiasi.)

– Ar laidą konstruojate pagal autentišką, anų laikų A. Valinsko „TAIP ir NE“ formatą?

– Yra pasaulyje dalykų, kurių nereikia taisyti, nes jie nesugedę. Formatas? Jis aprašytas tik iš dalies. Didelė jo dalis, kaip ir senovės padavimai, gimė istorijoms keliaujant iš lūpų į lūpas. Todėl vienintelis būdas sužinoti, ką sako formatas, yra… paklausti paties A. Valinsko. Arba Modesto Karnaševičiaus. Tik jiedu žino, kaip iš tiesų turi būti.

Beje, anais laikais žaidimas „TAIP ir NE“ būdavo rodomas kartą per savaitę – sekmadieniais, o dabar per LNK jį bus galima žiūrėti kiekvieną darbo dieną. Laida pasitiks žmones, 16.30 val. grįžtančius iš darbo, ir išlydės tuos, kurie ruošiasi į naktinę pamainą. Ji bus maždaug kaip naktinės pamainos „Ryto ratas“.

Žaidimo taisyklės lieka tos pačios. Reikės išgliaudyti sugalvotą žodį ar sąvoką, užduodant klausimus, į kuriuos aš galėsiu atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Papildomo azarto, žinoma, suteiks ir sugrįžtanti legendinė užduotis – reikės įminti, kas slepiasi po paslaptingu gaubtu.

Iš pradžių žaisime du prieš du, paskui buvę porininkai susitiks vienas prieš vieną. Penktadieniais lauks savaitės finalas.

– Ar, filmuojant pirmąsias laidas, A. Valinskas Jus labai kontroliavo?

– Jis buvo, dalyvavo, bet labiau tam, kad padėtų, o ne kad reguliuotų ar kritikuotų. Kaip ir sakiau, šiame žaidime yra visokių nerašytų vingrybių, su kuriomis pradžioje be jo pagalbos man būtų buvę per sunku susidoroti.

– Ranką prie širdies pridėjęs pasakykite: ar nebijote, kad žmonės Jus lygins su A. Valinsku, nes pranokti jį vargu ar įmanoma?

– Nebijau. Klaidų neišvengsi – reikia stengtis susikaupti ir jų nedaryti. Tačiau tą žaidimą esu vedęs šimtus kartų – tik nelegaliai (juokiasi), be prodiuserio sutikimo. Piratavau, ir ne kartą. Nežinau, ar čia labai gudriai elgiuosi, kad pats jam prisiduodu, bet, manau, senaties terminas jau suėjęs. Gal nepaduos į teismą už autorinių teisių pažeidimą.

– Na, gerai, o dabar pažiūrėsime, ar išsisuksite. Vedate žaidimą „Slaptažodis“, kurio prodiuseris – Saulius Urbonavičius-Samas, ir žaidimą „TAIP ir NE“, kurio prodiuseris – A. Valinskas. Du intelektiniai žaidimai vienu metu ir vienoje televizijoje. Kuris iš jų Jums pačiam įdomesnis?

– Oi, nė vienas nėra įdomesnis už kitą – esu visiškas abiejų gerbėjas. Man čia iškrito nereali korta. Gal dėl to, kad niekada nesu nieko loterijose laimėjęs. Tai va – čia ėmiau ir laimėjau.

Vaikystėje svajodavau, kad vieną dieną man paskambins A. Valinskas ir pasakys: „Labas, Justinai, negalėsiu vesti „TAIP ir NE“ – gal nori mane pakeisti?“ Tai štai, viskas beveik taip ir nutiko.

Tiesa, iš pradžių dar sulaukiau pasiūlymo vesti mano paties daugelį metų stebėtą, užsienyje rodytą žaidimą „Slaptažodis“. Samas man pasiūlė tapti lietuviškuoju Jimmy Fallonu. Kažkada J. Fallono vietoje sėdėjo Betty White, vedėju yra buvęs ir Regis Philbinas. Tai vienas populiariausių visų laikų projektų Amerikoje!

Žodžiu, gavau vesti du pačius mėgstamiausius savo žaidimus. Kuriuo labiau džiaugiuosi? Negaliu pasakyti. Palyginimas pavogtų pusę džiaugsmo. Aš noriu mėgautis…

– Tai gal dabar pradėsite ir loterijos bilietus pirkti, kad jau taip du žaidimai į vieną laimingą kortą sukrito?

– Gal ne… Aš nuo vaikystės taip auklėtas, kad nebandyčiau atsilošti. Jei jau laimėjai, ką ten dar pridėsi? Žinote tą atvejį, kai ateini į golfo aikštyną, muši kamuoliuką, o jis iš pirmo karto įkrinta į duobutę? Ar tu dar nori toliau žaisti? Aišku, kad ne. Susirenki daiktus ir džiaugiesi laimėjimu.

– Jums labai svarbu gyvenime laimėti?

– Prisipažinsiu, labai mėgstu laimėti, bet reikia suvokti, kad visi tie laimėjimai ateina dėl pralaimėjimų. Visi jie turi savo kainą.

Savo sūnui Leonui irgi sakau, kad svarbiau dalyvauti, nors jis labai nori laimėti. Ar, kai ką nors žaidžiame abu, jam pasiduodu? Tššš, bet čia tik tarp mūsų. Negaliu garsiai šito sakyti, nes Leonas dabar yra pirmokas ir jau moka skaityti. Todėl mano atsakymas toks: „Ne, niekada jam nepasiduodu!“

– Vesdamas šiuos žaidimus, prisižiūrite įvairiausių reakcijų: matote, kaip dalyviai laimi ir kaip pralaimi. Ar įdomu stebėti jų emocijas?

– Pasakysiu taip: absoliuti dauguma priima tai kaip žaidimą ir moka pralaimėti. Buvo gal tik pora atvejų – tiek „Slaptažodyje“, tiek „TAIP ir NE“ – kai žmonės sunkiai susitaikė su pralaimėjimu. Tačiau jie priklausė tai kategorijai žmonių, kurie yra labai azartiški… Smagu buvo žiūrėti, kaip azartiškai jie kovėsi, kiek aistros žaisti turėjo!

Ka­dan­gi vai­kys­tė­je esu žai­dęs „TAIP ir NE“ dau­gybę kar­tų, šį dar­bą, ga­lima sa­ky­ti, jau esu dir­bęs, tad su­si­tvar­ky­siu.

– Jei A. Valinskas staiga persigalvotų ir pasakytų: „Nepyk, Justinai, bet aš grįžtu į savo vietą žaidime „TAIP ir NE“. Ar lengvai ją užleistumėte?

– Taip, nesunkiai, nes tai reikštų, kad atsilaisvina „Auksinio proto“ vedėjo pozicija. Mes visi turbūt gerai žinome, kokį honorarą gauna „Auksinio proto“ vedėjas. Todėl taip, su tokia rokiruote lengvai sutikčiau.

– Pats jau ne pirmus metus esate vedęs vyras, todėl turbūt tikrai žinosite atsakymą, kas sunkiau: įspėti „Slaptažodį“ ar įminti, kas slypi moters, Jūsų atveju – žmonos Gretos, galvoje?

– Tas moters paslaptingumas dažnai mistifikuojamas. Mano atsakymas paprastas: reikia klausti. Kai pasiklausi, dažniausiai ir gauni atsakymą.

LNK nuotr.

– Jei žaistumėte „TAIP ir NE“, bet būtumėte ne vedėjas, o dalyvis, su kuo norėtumėte atsidurti skirtingose stalo pusėse?

– Aišku, kad su pačiu A. Valinsku! Jis, sako, niekada šio žaidimo nėra žaidęs iš dalyvio pozicijos. Vadinasi, šiuo klausimu jis – batsiuvys be batų. Jeigu vogti – tai milijoną, jeigu žaisti „TAIP ir NE“ – tai tik prieš patį A. Valinską!

– Jus su A. Valinsku dažnai lygina dėl erudicijos, charizmos, gebėjimo improvizuoti. Ar pats randate panašumų?

– Hmm? Nesu girdėjęs tokių palyginimų, bet manau, kad esu tikrai už jį išvaizdesnis. (Juokiasi.)

– Minėjote, kad sykį iš Arūno skolinotės batus. Jeigu reikėtų pasiskolinti ne batus, o vieną profesinę savybę?

– Pasiskolinčiau smalsumą. Jis labai aistringai siekia naujos informacijos, tiesiog ryte ją ryja. Aš neturiu tiek godumo. Jis, mano galva, yra visiška informacijos rijimo mašina.

– Šiandien, kai atsakymus į daugybę klausimų, atrodo, galime rasti per kelias sekundes, vėl į madą ateina intelektiniai žaidimai. Sutinkate?

– Taip, jie išgyvena renesansą. Žinojimas dabar vėl yra sexy. Tai puiki tendencija. Nors, kita vertus, protmūšiai vyko visais laikais, tiesiog dabar matome jų ciklišką sugrįžimą į televiziją. Jeigu galime tuo pasinaudoti, o pasinaudoję populiarinti knygų skaitymą, parodyti intelekto vertę – puiku. Vadinasi, turime ir antrą siužetinę liniją, dėl kurios „Slaptažodis“ ir „TAIP ir NE“ yra ne tik malonūs, bet ir naudingi.

Gražus momentas dar tai, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje nustebę žiūrėdavome per televizorių, kaip robotas atlieka žmogaus darbą, o dabar iškilo poreikis žiūrėti laidas, sukurtas žmogaus rankomis, prie kurių nagų nebuvo prikišęs dirbtinis intelektas (DI). Todėl pirmojo sezono šūkis galėtų būti ir toks: „Grąžinkime knygas žmonėms į rankas!“

– Ar pats dažnai naudojatės DI?

– Taip, jis labai paspartina procesus, padaro už mane daug techninių dalykų, kurie šiaip jau užimtų begalę brangaus laiko. Laimei, kūrybos prasme jam dar toli iki žmogaus. Todėl, manau, darbo dar ilgai turėsiu…

– Minėjote, kad nuo tada, kai mokyklos valsų vakarą apsivilkote išeiginį kostiumą, svajojote dirbti tokį darbą, kuriame reikėtų dėvėti kostiumą. Tačiau neseniai nusifilmavote trijuose filmuose, iš kurių dviejuose teko vaidinti su… Adomo kostiumu. Klausimas: ar negimė svajonė dirbti tokį darbą, kuriame reikėtų… Adomo kostiumo?

– Cha cha… Viena vertus, niekas nuo šito neapsaugotas. Kita vertus, manau, kad čia visai neblogas darbas – pozuotojo Dailės akademijoje. (Juokiasi.) Dar nebandžiau, bet pažįstu žmogų, kuris tai darė. Sakė, kad visai įdomi patirtis.

Aš, kol dar galiu dėvėti paprastą kostiumą, liksiu su juo. Jaučiuosi visiškai laimingas ir kol kas nesiruošiu keisti profilio.

– Prieš 34 metus televizijos ekranuose pasirodęs „TAIP ir NE“ viliojo ne tik puikiu turiniu, bet ir vertingais prizais. Vienas iš jų – automobilis „Oka“. LNK eteryje atgimusio žaidimo dalyviai taip pat varžysis dėl pagrindinio prizo – naujo automobilio. Ar jau žinote, koks jis bus?

– Matyti dar nemačiau, bet jau žinau, koks jis bus: ne žaislinis, ne šokoladinis. Žodžiu, tikras!

– Jei pats laimėtumėte pagrindinį prizą ir galėtumėte pasirinkti automobilio markę, spalvą, dydį – ką imtumėte?

– Man negalima svajoti apie tokius dalykus. Tai įrašyta mano sutartyje. Juokauju. Vedėjas neturėtų galvoti apie prizus – tai ne jo kompetencija. Be to, aš nevairuoju. Man geriausias automobilis yra tas, kuriame patogios keleivio sėdynės.

– Banalus klausimas, bet vis tiek – ar šiandien dar jaučiate jaudulį prieš filmavimą?

– Sakyčiau, kad ne… Bent jau tai nėra stingdanti baimė. Veikiau adrenalininis jaudulys, kuris labiau uždega, nei atima kalbos dovaną.

– Galbūt didieji televizijos skeptikai bambės: „TAIP ir NE“„ – sena laida, be to, vedėjas – ne A. Valinskas… Ką jiems atsakytumėte?

– „TAIP ir NE“ – sena gera laida. Viskas čia paremta labai aiškia formule, o adrenalinas, kurį ta formulė sukuria, visiems nuo seno puikiai pažįstamas. Kiekvienas, bent sykį gyvenime žaidęs sofos lygoje, žino, kaip smagu anksčiau atspėti žodį arba sugalvoti geresnį klausimą, nei tai padaro komandos televizoriaus ekrane.

Labiausiai vedant šį žaidimą man patinka, kad dažniausiai niekam nieko  nereikia aiškinti, – viskas ir taip aišku.