J. Lapatinskas: abu augintiniai žmoną myli, o manęs – klauso

Pakeitė požiūrį į šunis

„Aš buvau kačių žmogus. Vaikystėje gal tris katinus turėjau. Šuns nenorėjau. Man patikdavo, kad katinai ateidavo pas mane, atsiguldavo, murkdavo. Tie katinai laisvai gyvendavo, išeidavo iš buto ir visada pareidavo namo. Man jie patiko“, – prisimena Justinas.

Vyro požiūrį į šunis ir supratimą apie juos pakeitė pažintis su tuo metu dar būsimos žmonos Miglės šuniu Aiziu, kuriam buvo apie šešeri metai.

„Su Aiziuku iš pradžių santykiai buvo, sakyčiau, šalti, bet po kurio laiko aš tą šunį įsimylėjau – sutapo mūsų biolaukai. Jis pakeitė mano supratimą apie šunis, – pasakoja Justinas. – Šiaip jis – žmonos šuo. Žmona grįžta – jis šokinėja, nors dabar jau jėgų ir nebeturi, bet pamatęs ją visada džiaugiasi. Kai gimė pirmoji dukra, iš Aiziuko pusės nebuvo didelės meilės, bet kai pamatė, kad mes su žmona labai ją mylime, tai ir jis susitaikė. O mes su juo – draugai.“

Vyras prisimena, kaip Aiziukas padėdavo jam dukras prižiūrėti. „Būdavo, aš dirbu studijoje rūsyje, o mergaitės miega trečiame aukšte. Kai jos atsikeldavo, šuo pradėdavo loti ir apie tai įspėdavo. Tai man buvo didelė pagalba“, – vertina Justinas.

Šunį dresavo, mokė komandų, vedėsi sportuoti. Justinas vedžioja jį be pavadėlio, nes visiškai juo pasitiki, – žino, kad neis ten, kur negalima, o pakviestas visada sugrįš.

Liūdniausia, kad Aizis silpsta. Pernai jam buvo diagnozuotas kepenų vėžys, o dėl senyvo amžiaus šuns negalima operuoti. Veterinarai jau ne kartą siūlė jį migdyti, tačiau prilašina vaistų ir šuo atsigauna.

.J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atsirado konkurentas

Norėdamas, kad Aizis gyventų kuo ilgiau, Justinas nusprendė įsigyti dar ir jauną šunį, kuris priverstų senuką judėti, konkuruoti. Taip šeimos namuose apsigyveno identiškas baltas cvergšnauceris Harlis, kuriam dabar vieni metai.

„Harlį įsigijome, nes norėjau, kad Aiziukas ilgiau patemptų. Ir va, žiūrėkit, jau kiek laiko, o Aiziukas vis dar su mumis, nors buvo visai blogai – gulėjo ir nieko neėdė. Tai aš, sakykim, dėl egoistiškų paskatų tą jaunėlį susiradau. Labai norėjau tokio paties balto, labai tikėjausi, kad jis perims iš Aiziuko protą. Tikiu, kad perims kažkiek“, – viliasi pašnekovas.

Tiesa, anot Justino, šunys – negiminės, ne iš to paties veislyno: Aizis – norvegas, labai rimtų čempionų palikuonis, o Harlis – kaunietis, gyvybingas, niekada nepasiduodantis, dėl visko kovojantis.

Aš namie dabar neberepetuoju, nes tai neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo.

Kartu su jaunu šunimi atkeliavo ir nauji rūpesčiai. Mažylio niekur negalima paleisti, nes neprisišauksi, tenka vedžioti su pavadėliu. Jis ant visko, kas juda, loja, visus vejasi.

Aizis net ir čia Justinui gelbsti: jei mažylis pabėga iš kiemo, seniukas loja: ei, žiūrėk, netvarka, geruoju nesibaigs. Dar paloja į tą pusę, į kurią mažasis nubėgo, o pats bidzena namo: tavo bėdos – tu ir rūpinkis.

Pašnekovas pasakoja, kad Harlis nemažai visko yra prikrėtęs. „Nusipirkau baterijų – rado, suėdė. Išsigandau, kad jam bus blogai, iškart nuvežiau pas veterinarą. Liepė tiesiog stebėti. Nieko neatsitiko, – pasakoja šuns šeimininkas. – Nupirkau Aiziukui vaistų, palikau ant stalo – Harlis pasiekė ir suėdė. Ten buvo kažkokie stiprūs raminamieji, jei Aiziui skaudėtų. Vėl vežiau pas veterinarą, parodžiau vaistus. Sako: turėtų pamiegoti. Nemiegojo. Tas jaunėlis toks nesuvaldomas. Aš jį palieku namuose vieną penkioms minutėms – visi batai ištampyti, bet jau išmoko jų negraužti. Telefono kroviklį tik vieną perkando – rimtai pasikalbėjome ir daugiau nebeliečia. Sakyčiau, tiek vienas šuo, tiek kitas žmoną myli, o manęs – klauso.“

J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šuo – ne tik malonumas

Justinas sako norėjęs Harlį vedžioti į dresūros pamokas, bet per darbus ir šeimos rūpesčius neužtenka laiko. Elementariausias komandas – „sėdėti“, „gulėti“, „pas mane“ – jis jau vykdo. „Dar kada nors, laiko turėdamas, pamokysiu komandos „atnešti“. O ką daugiau? Juk jis šuo – neiškeps man kiaušinienės“, – juokiasi vyras.

Beje, Harlis kartu su Justinu dainuoja – muzikalus pasitaikė. „Aš namie dabar neberepetuoju, nes neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo“, – šypsosi dainininkas.

Septynerių ir aštuonerių šeimos dukros – gyvūnėlių mylėtojos, tad ir abu šunis labai myli. Kai buvo planuojama įsigyti Harlį, abi tikino, kad prižiūrės, rūpinsis ir vedžios. Deja, pasak tėvo, realybė kitokia, bet tai jo nestebina, – juk dar mažos. Dabar jos nori dar ir papūgos. Justinas nieko prieš, kad dukros kuo daugiau gyvūnų iš arčiau pažintų – tai moko rūpintis mažesniu, silpnesniu, atsakomybės.

Paklaustas, ar dabar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be šuns, Justinas neveidmainiauja: „Aš jau suaugęs žmogus, galėčiau ir be šuniuko gyventi, – būtų šiek tiek ramiau. Antra vertus, su šunimi smagu. Ateis vasara, tikrai bėgsiu į miškelį pabėgioti, ir bėgiosiu ne vienas. Dabar kartais irgi visai linksma su Harliu pažaisti, pakovoti, pasikramtyti.“

Laimė: meile šunims Miglė užkrėtė ne tik vyrą Justiną. Keturkojai draugai labiausiai džiugina jų dukras – septynerių Frėją ir aštuonerių Altėją. / J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Apie cvergšnaucerius

Vidutinė gyvenimo trukmė. 14 metų.

Išvaizda. 6–7 kg svorio, 30–36 cm ūgio. Gali būti juodi, vadinamosios pipirų su druska spalvos, juodi su įsidabriu ir balti.

Privalumai. Anksčiau žmogui tarnavę kaip žiurkių gaudytojai, dabar cvergšnauceriai – idealūs namų šunys. Tinkami gyventi mieste (gali gyventi ir bute), sargūs. Gerai sutaria su kitais šunimis, lengvai dresuojami, puikiai sutaria su vaikais, gerai pritampa prie šeimos gyvenimo. Kailis beveik nesišeria.

Trūkumai. Kailis reikalauja daug priežiūros. Sunkiai ištveria karštį.

Istorija. Cvergšnauceris – ryzenšnaucerio ir mitelšnaucerio kopija, turi afenpinčerio ir nykštukinio pinčerio kraujo. Yra nuomonių, kad prie veislės yra prisidėjęs foksterjeras ar net pudelis. Visa tai pridėjus prie mitelšnaucerio (standartinio šnaucerio), išveista cvergšnaucerių veislė. Veisimas vyko Vokietijoje ne mažiau kaip 100 metų. Galutinai veislė išveista XX a. pradžioje Frankfurto regione ir šie šunys buvo vadinami miniatiūriniais šiurkščiaplaukiais pinčeriais. 1928 m. pirmoji cveršnaucerių patelė pasiekė Didžiąją Britaniją. 1930 m. čia atvežti ir keli parodų nugalėtojai patinai, turintys vadinamąją pipirų su druska kailio spalvą. Taip veislė plėtėsi ir už Vokietijos ribų.