Ko reikia svetimtaučiui, kad prisijaukintų Paryžių? Kad nepradingtų minioje? Vizualiųjų menų kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai įsitikinę: meilės mieste reikia būti stipriam, darbščiam, atkakliam, ir pasieksi, ko nori.

Sujungia įvairius kūrinius

S. ir P.Stanikai drauge su dar keliais lietuviais rengiasi parodai, kuri kovo viduryje bus atidaryta Paryžiaus dailės akademijos galerijoje, įsikūrusioje bažnyčioje. Į gimtąjį Vilnių jie atvyko trumpam – pasidaryti didžiulių fotografijų, nes čia pigiau.

Parodoje Svajonė ir Paulius eksponuos dideles, septynių ir pustrečio metro fotografijų instaliacijas pavadinimais „Paskutinė karalienės diena“ ir „Svaras ir juanis“.

„Kartais mums patiems neaišku, ką konkrečiai kuriame. Mes darome viską: fotografuojame, kuriame vaizdo filmus, skulptūras. Piešiame ir tapome tradiciniu būdu, paskui tuos kūrinius sujungiame, miksuojame – darome instaliacijas“, – pasakojo kartu dirbantys sutuoktiniai.

Po savo kūriniais jie pasirašo S&P Stanikas. Tokia pavarde jie žinomi Paryžiaus, Šanchajaus, Niujorko, Londono galerijose, kur eksponuoja savo darbus, ir tarp vizualiųjų menų gerbėjų bei kolekcininkų.

Į Paryžių – ieškoti įspūdžių

„Mums sekėsi kurti ir Lietuvoje. Paryžiuje savo karjerą tik pasitvirtinome, – pripažino jau seniai į tarptautinius meno vandenis išplaukę lietuviai. – Paryžiuje jaučiamės saugiai. Prancūzijoje korupcijos kur kas mažiau negu Lietuvoje.“

Porą viliojo platesnės erdvės ir didesnės galimybės pasireikšti. Anksčiau į Paryžių važinėdavo pasižmonėti, o nuo 2000 m. jame įsikūrė.

„Čia radome tai, apie ką svajojome, ko troškome, – kalbėjo Paulius. – Dabar pasakoju aš, bet tokia pat ir Svajonės nuomonė. Mes – kaip vienas asmuo. Kartu gyvename, kartu kuriame, vienodai mąstome.“

Pora tvirtino, kad dėl kūrybos nesipyksta. Kuris nors sugalvoja kūrinio temą, ir abu puola prie darbo. Dirba vieni, užsidarę savo dirbtuvėje. Kai požiūris į viską sutampa, nėra dėl ko ginčytis.

Paryžiuje juodu įsikūrė 10-ajame rajone, kur nuomojasi, paryžiečių vertinimu, vidutinio dydžio butą. Jo langai išeina į kanalą su daugybe tiltelių. Dažnai tą vaizdą galima pamatyti prancūziškuose filmuose. Paryžiuje įsigyti nuosavo būsto menininkai neplanuoja.

„Tokie dalykai kaip butas mums tapo antraeiliai, – abiejų nuomonę išreiškė Paulius. – Mes gyvename asketišką gyvenimą, kuriame svarbiausia – mūsų menai, parodos. Ir netgi parodos jau tampa antraeiliai dalykai. Svarbiausia – padaryti darbą, kuris tau patinka.“

Privalo suktis kaip verslininkai

Laisviesiems menininkams pragyventi iš savo kūrybos labai sudėtinga. Turi perprasti parodų, stipendijų, užsakymų sistemą ir mokėti joje nardyti. Patys sau turi būti vadybininkais, reklamos agentais, buhalteriais, vairuotojais, darbų pakuotojais ir krovikais.

„Toji menininko gyvenimo pusė – tikras verslas“, – neslėpė Svajonė.

Bent jau patys neieško savo darbų pirkėjų. Kūrėjai ilgai bendradarbiavo su Paryžiaus galerija, kurioje eksponuodavo savo darbus. Pastaruoju metu daugiausia bendradarbiauja su viena Šanchajaus galerija.

Iš galerijų darbuotojų sužino, kad vienus jų kūrinius nupirko naujai steigiamas Šanchajaus muziejus, kitus – kinų kolekcininkai. Anksčiau nemažai jų kūrinių yra įsigiję Prancūzijos, Amerikos, Švedijos, Lietuvos kolekcininkai.

„Bet tai – jau ne mūsų reikalas, – mano P.Stanikas. – Juk ir batų gamintojai nežino, kas dėvi jų batus.“

Labai svarbu moters įvaizdis

„Paryžiuje einame į operą, teatrą, kurių – daugybė. O kiek dar gastroliuojančių trupių atvažiuoja?! Gali vaikščioti po muziejus, parodas, renginius. Turi žinoti, kas ten vyksta, pamatyti, kas kuria linkme kuria. Dažnai einame pažiūrėti senienų į Luvrą, nebūtinai į patį moderniausią muziejų. Dėl to ir gera gyventi Paryžiuje“, – apibendrino Svajonė ir Paulius.

Po Paryžių juodu daug vaikšto pėsčiomis. Prancūziškos dvasios, kurią savo paveiksluose įkūnijo garsieji impresionistai, mieste labai daug. Eini ir tiesiog jauti, kaip jie gyveno ir tapė.

Sutuoktiniai mėgsta pasėdėti kavinėje ar restorane, svečiuojasi pas draugus prancūzus. Ne paslaptis, kad prancūzai mėgsta atsipalaiduoti. Penktadienio vakarą Paryžių apima savaitgalio karštligė, kuri tęsiasi iki sekmadienio vidurnakčio.

Įsikūrę Paryžiuje lietuviai visų pirma turėjo perprasti prancūzų gyvenimo būdą – taisykles, etiketą, subtilybes, ritualus. Prancūzijoje niekas nesako, kiek uždirba, kiek moka už nuomojamą butą.

Paryžiečiams svarbu, kaip jie atrodo. Mums gali pasirodyti, kad į savo išvaizdą jie per daug nekreipia dėmesio. Drabužiai turi būti santūrūs, nekristi į akis – turi būti pilkas. Savo elgesiu taip pat turi neišsišokti.

Moteris gali pasipuošti masyvia antikvarine močiutės apyranke, kurios vertė – apie 2 000 litų, ir apsivilkti marškinėlius už 15 litų. Prancūzės taip rengiasi kasdien – jų tokia kultūra.

„Ir Prancūzijoje svarbu etiketė, dizainerio pavardė, tačiau svarbiausia – kaip tu tuos drabužius suderinsi. Labiausiai, negu kitose šalyse, ten vertinamas tavo sugebėjimas visa suderinti“, – pastebėjo Svajonė.

Lietuvės nuomone, paryžietės nėra gražuolės, tačiau labai susitvarkiusios.

„Ten ir negraži moteris tampa graži“, – žmoną papildė Paulius.

Grožio paslaptis – moters susikurtas įvaizdis, sugebėjimas trūkumus paversti privalumais.

„Prancūzijoje žmogus smarkiai varžomas taisyklių. Elgesio, takto, išvaizdos. Ten labai daug tokių taisyklių, kurios mums neįprastos“, – pastebėjo Paulius.

Giria prancūzų virtuvę

Prancūzai – gurmanai, jų maistas, patiekalai – aukščiausio lygio. O norint susigaudyti vyno ir sūrių pasaulyje, turi tai studijuoti kone visą gyvenimą. Ne veltui generolas Charles‘is de Gaulle‘is retoriškai yra pareiškęs: „Kaip valdyti šalį, kurioje – 350 sūrio rūšių!”

Prancūzai pietų ir vakarienės neįsivaizduoja be sūrio. Po antrojo patiekalo patiekiama įvairaus sūrio, ir tik tada – deserto.

„Kiek keliavome po pasaulį, kiek kur gyvenome, geresnės virtuvės už prancūzų nežinau“, – patyrė S.Stanikienė.

Dalykiniai susitikimai Paryžiuje dažniausiai vyksta per pietus restorane, o draugai, geri pažįstamai kviečiami į namus vakarienės. Jei tave pakvietė į namus, puiku – esi įvertintas. Vakarienė trunka apie keturias valandas, skanaujama įvairių patiekalų, gurkšnojamas vynas. Jo vartojimas, anot prancūzų, – tai ne girtuokliavimas.

Vakarienės eiga ir etiketas išlavintas iki smulkmenų, bet prancūzams tai – paprasta. Lietuvoje besirenkantieji į vakarienę laukia paskutinio svečio. O ten įžengei pro duris – ir gauni taurę vyno su maža užkandėle, kurią gali atstoti net ridikėlis ar pomidoras. Aperityvas ten – labai svarbu.

Svajonė ir Paulius namuose mėgsta ruošti prancūziškus patiekalus ir pasikviesti draugų. Nuo senų laikų lietuviai turi gerų bičiulių prancūzų. Ne menininkų, pabrėžė. Šie labai paiso maisto kultūros ir tradicijų. Paryžiuje gali pamatyti valkatą, vyno butelį pasistačiusį ant šaligatvio. Greta būtinai bus servetėlė, lėkštė, nors ir plastikinė – stengiasi prisiminti tai, ko buvo mokytas vaikystėje.

Lietuviai ne kartą yra viešėję pas draugus, gyvenančius pilyje. Prancūzijoje nusipirkti pilį nėra sudėtinga, tačiau išlaikyti – labai brangu. Pailsėti sutuoktiniai dažnai vyksta į Prancūzijos pietus – vadinamąją Žydrąją pakrantę.

Tarp laisvės ir taisyklių

Paryžius menininkams iš Lietuvos padėjo prisijaukinti ir kitus didžiuosius pasaulio miestus: Londoną, Niujorką ir Šanchajų. Laimėję tarptautines stipendijas, metus juodu gyveno Londone, kur turėjo butą ir studiją, taip pat yra kūrę Suomijoje, Švedijoje ir Amerikoje.

Labai svarbu, kiek kartų per metus menininkas gali eksponuoti savo kūrinius svarbiose, prestižinėse parodose.

„Į jas dažniausiai patenkama per protekcijas. Tai negarantuoja to kūrinio meninės kokybės“, – pabrėžė P.Stanikas.

Neseniai savo darbų parodą kūrėjų pora surengė Kinijoje, Šanchajuje. Pastarasis miestas menininkus sužavėjo.

„Paryžius, palyginti su Šanchajumi, – ramus, apsnūdęs miestas. Tačiau kai į jį atvykome po pusantrų metų pertraukos, nepažinome – miestas auga kaip ant mielių. Meninis gyvenimas tiesiog verda: kuriasi nauji muziejai, galerijos, įdomių kūrinių ieško kolekcininkai“, – pasakojo Paulius.

Anot menininkų, Šanchajus nėra stiklo, betono ir metalo džiunglės, kaip daugelis mano. Mieste jauku, žalia. Labai gražus senamiestis, kuriame yra prancūziškos ir vokiškos architektūros pavyzdžių.

Vis dėlto labiausiai Svajonei ir Pauliui patiko Londone – ten gali atsipalaiduoti, nėra begalės suvaržymų ir taisyklių kaip Prancūzijoje.

Svajonė vis pagalvodavo, kodėl Prancūzijoje tiek mažai lietuvių. Galbūt todėl, kad tai – kitokio, pietietiško, mentaliteto šalis. Ten kitokios taisyklės. Pavyzdžiui, vienas ar kitas Lietuvoje elementarus klausimas ten gali būti didžiulis netaktas.

Sutuoktiniai puikiai atsipalaiduodavo ir Niujorke. Niujorko gatvėse jų dažnai klausdavo: „Jūs – prancūzai?“ Matyt, žmonėms į akis krisdavo prancūziškas jų santūrumas, aiškios ribos tarp to, kas galima ir ko negalima.

„Kai iš Niujorko grįžome į Paryžių, pasirodė, kad aš per garsiai kalbu ir visko klausinėju“, – juokėsi moteris.

Geriausias kūrinys – dukra

Paryžiuje įsikūrusi ir menininkų dukra Dalia su vyru – italų ir ispanų kilmės argentiniečiu Edgardo.

„Geriausias mūsų meno kūrinys – dukra“, – didžiuojasi Paulius.

Labai gerais pažymiais Vilniuje baigusi mokyklą, Dalia atvažiavo pas tėvus į Paryžių. Baigusi Sorbonos universitetą pateko į Dauphine – vieną geriausių Prancūzijos finansų universitetų, kuriame studijavo bankininkystę, finansus ir draudimą.

Dabar Dalia dirba didžiausioje Europos draudimo kompanijoje „Allianz“, yra investicinių fondų valdymo specialistė. Jauna šeima gyvena viename name su tėvais, tik jų butai – skirtinguose aukštuose.

Svajonei ir Pauliui, panirusiems į savo menus, trūksta laiko prancūzų kalbos žinioms tobulinti. Užtat jų dukra Dalia ne tik puikiai kalba prancūziškai, angliškai, ispaniškai, itališkai, bet jau išmoko ir kiniškai. Su vyru ji kalbasi arba prancūziškai, arba ispaniškai.

Naujos tėvų parodos atidarymas Paryžiuje sutampa su dukters gimtadieniu – tą dieną Daliai sukaks 27-eri.