Dizainerė J. Janus: į madą grįžtu su sveikesne sau, aplinkai ir Žemei idėja

– Julija, tu žinai, ką reiškia atidaryti ir uždaryti duris. Dabar žinai, ką reiškia patirti tarpinę būseną, kai gali leisti sau galvoti apie naujus kelius, svarstyti ir planuoti. Kuri iš šių būsenų tau labiau patinka?

– Palikti savo idėją, uždaryti duris į svajonę kainuoja labai daug jėgų. Ne mažiau jų kainuoja ir tarpinė būsena – trejus metus mano emocijos keitė viena kitą. „Julia Janus“ projektas per 10 metų buvo tapęs vienu ryškiausių mados projektų Lietuvoje, tačiau, kaip ir visi projektai, jis buvo baigtinis. Vis dėlto, uždariusi parduotuves, atsisveikinusi su žmonėmis, išgyvenau. Vėliau svarsčiau, ko imtis, kas – toliau? Nieko nesugalvojusi pykau. Kad nuraminčiau pyktį, pradėjau tapyti, o tada, kai mintys išsivalė, kai galvoje atsirado vietos – idėjos tarsi radosi savaime. Pasidarė visiškai aišku, ką ir kaip turėčiau daryti.

Šiandien galiu pripažinti, kad jaučiausi tikrai apsinuodijusi mada: daugiau nei metus negalėjau prisiversti žiūrėti mados industrijos renginių, net nuo mados nuotraukų mane fiziškai pykino, toks baisus buvo organizmo pasipriešinimas.

– Į madą grįžti tarsi stipresnė, su naujomis idėjomis, pasikeitusiu požiūriu, bet kartu ir nepametusi savęs.

– Trejus metus tapiau paveikslus, kūriau instaliacijas, skulptūras, mano kūrybiškumas tarsi išsiliejo į kitas erdves, procesus, bendruomenę. Man darėsi aišku, kad nebenoriu grįžti ten, kur buvau, į netvarią, ydingą sistemą, teršiančią pasaulį, skatinančią vartojimą. Anuomet kūrėjos iš manęs beveik nebuvo likę, 99 procentus savo laiko buvau direktorė, tiekimo vadybininkė, rinkodaros specialistė. Man, kūrėjai, neliko nieko, kol aiškinausi, kaip išlaikyti didžiules parduotuves, drabužiais užverstus sandėlius, žmones, kurie parduoda, pakuoja, siunčia. Galiausiai supratau: drabužis, kurį sukuriu ir kuris man kainuoja tiek jėgų, yra tiesiog nuvertinamas. Kad palaikytum sistemą, iš pradžių turi jį parduoti už maksimalią kainą, vėliau – suteikti maksimalią nuolaidą, kad ištuštintum sandėlį naujai partijai. Tik taip sistema veikia. Mane ji nuodijo. Šiandien galiu pripažinti, kad jaučiausi tikrai apsinuodijusi mada: daugiau nei metus negalėjau prisiversti žiūrėti mados industrijos renginių, net nuo mados nuotraukų mane fiziškai pykino, toks baisus buvo organizmo pasipriešinimas. Pandemijos metai buvo geras laikas nurimti, pagalvoti.

– Tavo pokyčiai, rodos, pačiu laiku – esame pasikeitimų kelyje, pastebimai kinta ne tik kūrėjų, bet ir vartotojų požiūris.

– Esame stiprių pokyčių kelyje. Labai tikiuosi, kad tai nesibaigs eiline katastrofa, kad žmonės susivienys, o ne pasiduos emocijoms ir pradės vieni kitus naikinti. Pokytis vyksta, jis prasidėjęs, keičiasi ir mados industrija, vartojimas pastebimai mažėja, žmonės darosi vis sąmoningesni. Taigi grįžtu su sveikesne sau, aplinkai ir mūsų Žemei idėja, renkuosi tvaresnį būdą kurti, dirbti ir gyventi.

Neabejoju, kad bendradarbiavimas su kitais prekės ženklais priklauso ateities verslas. Šiandien atsiduodu kūrybai ir renkuosi bendrus projektus su žmonėmis, kurių vertybės, požiūris atitinka manąjį.

Mano veikla – labiau multidisciplinė, bendrų projektų ašimi tapo meno kūriniai – tapyba, skulptūra, fotografija, o aplink išsidėstė tai, kas tarsi išplečia meno erdves: rašoma knyga, aksesuarai, drabužiai, juvelyriniai dirbiniai, batai, indai, baldai, muzika, žvakės, automobiliai, aplinka, kurioje gyvenu ir kurioje man svarbu viskas. Nuo tapybos darbo ant sienos iki kilimo ant grindų ar taurės ant stalo.

Savo kūriniams keliu vieną sąlygą – visi daiktai bus gaminami tik iš anksto juos užsakius pagal mano sukurtą prototipą. Kviečiu gyventi lėtai, mokytis laukti daikto, kurio tikrai labai nori, o ne užsimerkus pirkti per nuolaidų bumą, kai tiesiog – pigu. Noriu, kad mano kurti daiktai būtų ilgai nešiojami, o ne gulėtų spintoje.

Man rodos, kad tokia sistema viską tarsi subalansuoja – gaminame tiek, kiek reikia. Tai padeda išvengti produkcijos ir audinių pertekliaus, sukaupto sandėliuose, gamybos, sandėlių nuomos, netvarių sąnaudų ir tikrai iškeltos pardavimo kainos. Aš apsisprendžiau netgi neturėti parduotuvės internete, – mano kūrybą, drabužių derinius bus galima pamatyti internetinėje parodų salėje, o išsirinkęs patinkantį daiktą žmogus pateks tiesiai į konkretaus projekto partnerių parduotuves.

– Vadinasi, tu vėl – kūrėja, o ne pardavėja ir ne direktorė?

– Labai saugausi, kad viso to nebetektų daryti. Vadybos magistro diplomą, matyt, gavau tam, kad suprasčiau, jog ankstesnis „Julia Janus“ prekės ženklo projektas veikia ne taip, kaip norėčiau, ir kad turiu jį kuo skubiau uždaryti. Šiandien galiu pasakyti, kad šis sprendimas buvo priimtas pačiu laiku.

– Sakei, kad trejus metus tapei. Ar grįžimas prie tapybos buvo tarsi išsivalymas, psichologinė pagalba sau?

– Pačioje pradžioje – išsivalymas. Emocijos išsiliejo tamsiose spalvose, paskui atsirado šviesa. Kuo daugiau tapiau, tuo daugiau šviesių spalvų radosi ir tuo aiškiau mačiau savo situaciją.

Aš ir grįžtu su tapyba bei viena instaliacija – ištapytu manekenu. Šiek tiek įskilęs, jis vienintelis liko iš mano „Julia Janus“ parduotuvių, visa kita išpardaviau. Vieną vasaros dieną kilo mintis ant manekeno perkelti vaizdą, kurį mačiau, – pro žalius lapus šviečiančią saulę. Pavadinau savo darbą „Žalia šviesa“ ir pastačiau kambaryje. Paskui ištapytą manekeną perkėliau iš vienos vietos į kitą, o vieną dieną šovė mintis – būtų gražios tokios tamprės. „Aš vėl galvoju apie madą?“ – pagavau save ir tarsi praplyšau. Žvelgdama į savo tapybą, pradėjau galvoti, kur vienas ar kitas raštas galėtų derėti, ant ko jį uždėčiau, kaip išgaučiau panašią faktūrą. Tačiau buvau tikra: pati to nedarysiu.

Kitas žingsnis buvo skambutis lietuviškas tampres kuriančiai ir gaminančiai kompanijai „DUE.“. Darome kartu? Darome! Ir įvyko ne tik tamprės, bet ir palaidinės, suknelės, džemperiai. Nes po „DUE.“ lygiai ta pati emocija lydėjo ir bendrystę su meno kūrinius ant ekologiškos medvilnės perkeliančia lietuvių komanda „Art-On“. Man svarbu, kad kūrėjas ir gamintojas gyventų tuo pačiu ritmu, galvotų apie tas pačias vertybes.

– Savo kūrinius vadini kapsulėmis. Ką tai reiškia?

– Aš kuriu aplinką. Kiekvienas projektas, kapsulė – tai tarsi holistinis žaidimas, kai iš meno kūrinio, iš patirčių ir prisiminimų gimsta daiktai. Daiktai arba kiti meno kūriniai. Kapsulė mados žargonu reiškia 5–10 modelių kolekciją, kurią galima derinti, su kuria galima žaisti, dėlioti tarsi dėlionę ar surinkti kaip konstruktorių. Taip randasi galimybė nerti į meno kūrinio emociją, o ant savęs pajusti menininko rankos prisilietimą. Neabejoju, kad mada yra meno terapija, performansas, o tokiam mados performansui būtinai reikalingas žmogus. Taigi kiekvienas, pasirinkęs nešioti ar naudotis meno kūrinio atvaizdu, tampa ir mano kūrybinio performanso dalimi. „Trys + viena“ pavadinimas paaiškina, kad mada šioje kapsulėje yra trijų tapybos darbų ir vienos skulptūros meninio lauko refleksija, atspindys. Paveikslų „Ir tik žiežirbos lėks“, „Gyvas vanduo“, „Slapta mintis“, taip pat ir skulptūros „ Žalia šviesa“ fragmentai, spalvos persikelia ant drabužių.

– Sakai, kad tau yra svarbu keisti mados veidą ir ateitį? Ar įsivaizduoji, kaip toks pokytis galėtų vykti?

– Man svarbu tapti žingsniu, kuris veda į pokyčius, rodos, kad dabar tai ir darau. Žengiu žingsnis po žingsnio.

– Pandemija ir karantinas pakoregavo taisykles. Mes daug laiko praleidome namuose, o čia labiau reikia patogių, ne madingų drabužių. Kur juos nešioti, kai net vakarėlių nebuvo?

– Aš tikiu, kad greitai viskas pasikeis, tačiau keičiasi ir mada. Nebetikiu tendencijomis, kurias kažkas išgrynina, paskui nuperka didelės kompanijos ir prigamina vienodos spalvos drabužių. Mes vienodai rengiamės, važinėjame vienodais automobiliais, gyvename vienoduose interjeruose, greitai virsime tikra robotukų armija... Dabar kaip niekada svarbus poreikis išreikšti save, būti kitokiam, kūrybiškam. Aš ir atsisuku į savo meną, kuris man leidžia išlaikyti individualumą, pasinerti į emociją, atrodyti kitaip nei visi.

– Išplėsdama savo kūrybos ribas, perkeldama meno kūrinius į aksesuarus, paveikslus, drabužius, baldus, tarsi pleti savo galimybes, palieki vietos nevaržyti ir nestabdyti savęs. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?

– Gal labiau – mano prigimtis. Visada norėjau daugiau, man rūpi emocija, atmosfera. Noriu išplėsti kūrybos lauką, kad gaučiau atsakymą į klausimą – jei drabužis toks, kokia – kėdė? Jei tokia kėdė, koks – paveikslas? Jei paveikslas šis, koks maistas ant mano stalo ir kokiose jis lėkštėse. Kai galvoji apie vieną, gimsta kita, nuostabu, kai tai susijungia.

Kiekvienas esame gamtos dalis, susijęs nematomais ryšiais. Jei save laikome mąstančiomis būtybėmis, turime suprasti, kad privalome keisti situaciją, jeigu nenorime išvis dingti nuo žemės. Noras, kad rytojus būtų gražesnis, mane veda į priekį, džiaugiuosi, kad aplink mane randasi vis daugiau taip pat galvojančių žmonių. Galima sėdėti ir nieko nedaryti, jei tik gali sau tokią prabangą leisti, bet ar paskui gerai jausiesi, nugyvenęs be prasmės?

Gyvas vanduo

2020 metų vasarą Vilniuje, greta Bernardinų sodo, esantis „Fluxus“ tiltas apsipylė menininko Oskaro Gudo dviem 12 metrų vandens kriokliais. Meninė instaliacija, pavadinta „Prakriti“, reiškė gamtą, šaltinį ir pirmapradę, apčiuopiamąją, materialią būseną, po kuria slypi išsilaisvinimas. Instaliacijos kuriamas upės vaizdas per krintantį vandenį tapo J. Janus tapybos darbo inspiracija. Iš jo radosi suknelės, marškinėlių, džemperio ir tamprių modeliai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir tik žiežirbos lėks

Tvankią vasaros naktį tūkstančiai vabzdžių sukasi aplink gatvės žibintą. Šviesa juos traukia, jie tiki ja, ilgisi jos, skrenda į ją, atsitrenkia ir vėl lekia, suka ratus, kartoja kelią šviesos link. Savo šviesos ilgesio šokiu jie sukuria nuostabų šviečiančių, chaotiškai, tačiau kryptingai judančių žiburėlių lauką. Užburiantis šviesos vabalėlių judėjimas – amžinas mūsų minčių šokis, veržimasis į šviesą, į geresnę įsivaizduojamą būseną. Iš šio J. Janus paveikslo radosi mini kolekcija, kurioje yra suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žalia šviesa

Senas, nuskilęs manekeno torsas iš pirmojo „Julia Janus“ mados periodo. Tą dieną saulės šviesa krito per gerokai ūgtelėjusius kambarinių augalų lapus taip, kad geltonos ir žalios spalvos, kontrastuodamos su mėlynais šešėliais, tiesiog svaigino savo intensyvių spalvų koloritu. Drobe aptrauktas rėmas atrodė per plokščias perteikti tam gyvybės liudijimui. Taip sužeistas manekeno torsas virto tapybos darbu-skulptūra „Žalia šviesa“. Šioje kolekcijoje – suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Slapta mintis

Kiekviena mintis, idėja, sumanymas yra slaptas, kol neišsakytas nors vienam asmeniui. Slaptos mintys šmėsteli ir išnyksta, kai kurios sugrįžta, kai kurios ištinka eureka atradimo jausmu, tampa žodžiu ir kūnu, taip gimdamos pasauliui. J. Janus galvoja, kad ir sielos kaip mintys šmėsteli nuolat tarp mūsų, likdamos paslaptimi, kol susiformuoja vieta ir galimybė tapti kūnu. Kolekcijoje – suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.