D. Šimukauskas: politikai – geras penas kūrybai

– Anot serialo idėjos autoriaus ir režisieriaus Emilio Vėlyvio, Lietuvoje daugybė žmonių su didžiuliu entuziazmu domisi Seimo rinkimais, tad ir jūsų personažas įkvėptas to, kas vyksta realiose Lietuvos politinėse batalijose. Ar pats domitės politika?

– Domiuosi, seku įvykius tiek Lietuvos, tiek ir užsienio politikos arenose. Gal net daugiau, nei reikėtų. Kodėl? Visų pirma, man labai įdomu suvokti valdžios žmonių psichologiją. Ten yra veikėjų, kurie tiesiog nepakartojami (juokiasi), turintys du, tris veidus, o kartais ir daugiau. Jie vienaip šneka į eterį, kitaip – užkulisiuose. Daug matau aktorinių momentų, kurie man, kaip aktoriui, labai įdomūs. Politikai – tikrai geras penas kūrybai.

– Tarp serialo veikėjų – visa plejada garsių Lietuvos kino ir teatro aktorių. Žiūrovai matys Liubomirą Laucevičių, Andrių Bialobžeskį, Vytautą Kaniušonį, Moniką Survilaitę ir kt. Martynos, jūsų dukros seriale,  vaidmenį sukūrė jaunosios kartos aktorė Sofija Gedgaudaitė. Koks buvo jūsų paties kelias iki Seimo nario Vytauto Rainio vaidmens?

– Na, jis tikrai nebuvo labai ilgas (šypsosi). Kaip tik tuo metu turėjau laisvą grafiką, o juk didžioji dauguma aktorių susaistyti įvairių įsipareigojimų, sutarčių su teatrais ir pan.

Esu kino aktorius. Vadinasi, tam tikru momentu arba filmuojuosi, arba ne. Kadangi tuo metu nedirbau prie jokio kito projekto, su manimi filmavimo komandai buvo paprasčiau derintis – galėjau savaitėmis gyventi Kaišiadoryse, kur ir buvo filmuojamas serialas.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Šiais metais Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė. Pasak serialo kūrėjų, tai simboliškas ir svarbus sutapimas, nes seriale įamžintos įsimintiniausios miesto vietos, apylinkės, kultūros objektai, administraciniai pastatai, žmonės. Kokie jums, vilniečiui, pasirodė Kaišiadorys? Ar esate juose buvęs anksčiau?

– Esu buvęs tame miestelyje su tėvais, bet labai seniai, gal kokiais 1990-aisiais. Važiavome ieškoti, žinote, kaip tais laikais, turbūt kokių nors deficitų. Miglotai tą metą atsimenu. Tačiau tikrai pamenu, kad ėjome į ūkinių prekių parduotuvę ir pirkome kažką, ko kitur nebuvo (juokiasi).

Filmuojant serialą „Ne tau, Martyna“ darbas vyko tam tikrais intervalais, bet iš esmės viskas buvo nufilmuota nuo praėjusių metų vasario iki birželio pabaigos. Kai kurios scenos buvo filmuojamos Kaišiadorių savivaldybėje, policijoje, o gatvės kartais tapdavo neišvažiuojamos. Ir dėl ten besiganančių karvių. Dalis kaišiadoriečių filmuojant netgi atliko didesnius ar mažesnius vaidmenis.

Ar mane pažindavo vietiniai žmonės? Žinokite, kai rugpjūčio pabaigoje vėl atvykome į Kaišiadoris pristatyti serialo, su manimi daug kas iš tiesų sveikinosi. Dėl to buvo truputį keista – juk Vilniuje, kur gyvenu, taip nėra.

Deja, deja, gerų personažų aš nevaidinu. Turbūt tipažas toks – su ilga nosimi gauti gero žmogaus vaidmenį neįmanoma.

– Papasakokite apie savo sukurtą Seimo nario Vytauto Rainio vaidmenį ir... kaip čia taip nutiko, kad režisieriai eilinį kartą skyrė jums blogiuko vaidmenį?

– Deja, deja, gerų personažų aš nevaidinu. Turbūt tipažas toks – su  ilga nosimi gauti gero žmogaus vaidmenį neįmanoma (juokiasi). Per savo kino aktoriaus karjerą esu sukūręs visokių personažų. Buvau ir biologas mokslininkas, bet vis tiek su tam tikru neigiamu atspalviu. Dabar mąstau, kad net ir tie vaidmenys, kurie neturėjo neigiamo atspalvio, vis tiek skleidė kažkokią slaptą grėsmę pagrindiniams herojams. Matyt, mano piktai susirūpinęs veidas įkvepia režisierius skirti būtent tokius vaidmenis.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Galbūt jūsų kuriamas personažas turi prototipą Seime?

– Ieškojau tipažo tarp esamų ir buvusių Seimo narių. Vardais neminėsiu, bet… radau. Konkretų vieną žmogų, kuris įkūnija Vytautą Rainį – karjeristą, lipantį per kitų galvas, neturintį nei sąžinės, nei kitokių šventų jausmų. Galiu pasakyti tik tiek, kad žmonės jį dažnai mato TV ekrane. Todėl medžiagos kūrybai turėjau nemažai – studijavau, kaip jis kalba, kaip dėsto mintis. Todėl šįsyk mano pomėgis domėtis politika netgi labai padėjo. Beje, serialą „Ne tau, Martyna“ jau galėjo įvertinti „Go3“ televizijos žiūrovai. Skirtumas? Yra. Internete buvo palikta neužpypinta versija, o TV3 žiūrovai mato kultūringesnę.

– Sakote, kad vaidinti žmones, kurių ryškūs charakteriai, trūkumai, kurie neslepia tamsiųjų savo pusių, jums kur kas įdomiau. O kaip pats – ar daug tamsių dalykų slepiate? Jei paprašyčiau įvardyti tris blogiausias savo charakterio savybes?

– Negaliu! Faktas, kad jų yra, bet jei dabar tiesiai šviesiai jas įvardysiu, bijau, kad tapsiu labai nuspėjamas… Nebebūsiu įdomus nei režisieriams, nei žiūrovams! Visada, kalbant apie žmogų, geriau palikti šiek tiek peno fantazijai.

– Aktorystės studijoms einant į pabaigą, Kęstutis Gudavičius pakvietė jus suvaidinti savo diplominiame filme. Tai buvo jūsų pirmasis bandymas vaidinti kine, po kurio…

– ... po kurio pamilau kiną visiems laikams. Nors teatras man irgi buvo įdomi sritis, tačiau filmavimo aikštelėje tąkart jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Čia reikėtų paploti pačiam Kęstui, kuris, būdamas studentas ir turėdamas minimalių finansinių resursų, sugebėjo taip organizuoti visą filmavimo darbą, kad mane tai paveikė visam gyvenimui.

Vis dėlto negaliu sakyti, kad nuo to įsimintino karto buvo tiktai kinas. Baigęs studijas nemažai metų dirbau Kauno mažajame teatre. Vienas iš populiariausių to meto spektaklių buvo „Katytė P“. Deja, šiandien nebėra nei teatro, nei spektaklio.

Kodėl šiuo metu nevaidinu teatre? Galvojau ape tai. Matyt, teatro rutina man ne tiek priimtina, kiek kino. Kartais mintimis grįžtu į 2001-uosius, kai tiek aš, tiek ir K. Gudavičius baiginėjome Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kino aikštelė man atrodė tokia žavi, kad norėjau joje daryti bet ką – kad ir nešioti kavą.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kol kas lietuviai aktoriai užsieniečių filmuose dažniausiai vaidina slavų kilmės personažus su slavišku akcentu. Ar kada teko vaidinti užsienietį, tarkim, emigrantą, kalbantį anglų kalba?

– Esu vaidinęs emigrantą Švedijoje, tad teko kalbėti ne angliškai, bet švediškai ir rusiškai. Tame filme vaidinau čečėną. Tarp kitko, geras serialas, siūlyčiau pasižiūrėti, vadinasi „Caliphate“ (liet. „Kalifatas“). Teko girdėti, kad šis švedų kūrėjų trileris apie planuojamą teroristų išpuolį ir bandymą jį sustabdyti pagerino visus švedų televizijos „SVT Play“ žiūrimumo rekordus.

Vaidmenį gavau per savo agentą iš „Baltic Actors“, taigi, nuvykau į Stokholmą pasifilmuoti ir… tapau čečėnu. Gaila tik, kad vaidmuo nebuvo viena iš pagrindinių.

– Esate aktorių atrankų režisierius, ieškote aktorių reklamoms, kino filmams, padedate rasti tinkamų tipažų užsieniečiams, kurie nori kurti filmus Lietuvoje. Ar vis dar prakaituoja delnai, kai pats stojate kino bandymams prieš kameras?

– Faktas, kad prakaituoja. Juk visada galvoji, kaip čia rasti geresnį priėjimą prie personažo. Be to, jei bandymai vyksta kokiam nors užsienio filmui, dažniausiai būna tik viena scena, iš kurios net nelabai aišku, kokia to personažo funkcija visame filme. Nėra konteksto, nes čia jau kalba apie autoriaus teisių apsaugą. Juk nesiųsi viso scenarijaus bet kam. Paskui gali paaiškėti, kad kitas padarė ką nors panašaus, o gal ir dar geriau (juokiasi). Dėl to ir gauni vieną vienintelę scenelę, iš kurios turi atspėti, apie ką galėtų būti taviškis vaidmuo. Slidus reikalas, sakyčiau.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Viena iš serialo „Ne tau, Martyna“ temų – kartų konfliktas. Jūsų dukra Martyna (aktorė S. Gedgaudaitė) – ne visiems maloni, sudėtingo charakterio mergina, kuriai sunku simpatizuoti. Tačiau juk obuolys nuo obels netoli rieda? Siejant su jūsų paties sukurtu personažu, Martyną galima pateisinti. „Į tėvystę reikia žiūrėti atsakingai!“ – savo elgesiu tarsi kalba ji.

– Taip… Ir pats esu tėvas, turiu dvi dukras, tad labai gerai suprantu šią atsakomybę. Umai – keturiolika, Liusitai – vienuolika metų. Tas kartų konfliktas, gal tik ne toks aštrus kaip seriale, aišku, kad išlenda. Taip ir norisi joms kartais atšauti: „Va, mano laikais...“ arba „O mes mokykloje tai ohoho…“

Nepaisant, kad iki kokios 10 klasės į mokyklą eiti nenorėjau. Tačiau juk šių dienų mokykloje viskas kur kas geriau?! Pavydžiu joms to gėrio, todėl keista, kad kartais ir jos nenori ten eiti. Turbūt dukras irgi, kaip mane kadaise, neigiamai veikia rutina. Ta prasme, kad kiekvieną dieną turi keltis, rengtis, valytis dantis ir pan. Tačiau pats mokymo turinys tikrai ne toks monotoniškas, koks būdavo mūsų laikais. Kai paskaitau, ką jos mokosi ir kaip tai joms pateikiama, – kosmosas. Jei mums kas taip būtų dėstęs, gal dabar būčiau koks mokslininkas, apsigynęs ne vieną mokslinį darbą.

Grįžtant prie kartų konflikto temos, mano vyresnioji dukra nėra konflitiška, bet jaunesnioji… Praktiškai ji kasdien randa dėl ko pakonfliktuoti. Tiesiog lygioje vietoje. Stengiamės susitarti geruoju, nors kartais ji būna labai kategoriška. Todėl kai man nesiseka, perduodu vadžias žmonai.

– Jūsų žmona turbūt irgi menininkė?

– Ji – atrankų režisierė Viktė Šimukauskienė.

– Ar jūsų dukros kartais pasižiūri serialus, kino filmus, kuriuose vaidina jų tėtis?

– Mano dukros žino, kad jų tėtis aktorius, bet serialų nežiūri. Kviečiau jas ir į Kaišiadoris, į „Ne tau, Martyna“ premjerą, bet, sakė, nenori matyti, kaip jų tėtis vaidina blogiuką.

Ar dukros turi aktorystės geną? Nežinau. Jos lanko dramos būrelius, teatrą. Jaunėlė net kalba, kad tikrai norėtų būti aktore, mokosi kai kurių dalykų rimčiau: groja pianinu, dainuoja. Tačiau ar išliks tas noras iki dvyliktos klasės – pamatysime.

Ar linkėčiau saviškėms artisto kelio? Kaip čia pasakius… Sudėtingas jis. Tačiau jei žmogus tikrai nori, tai ir kaifuoja nuo to. Galų gale, jei kas nors įgyja aktoriaus išsilavinimą, bet paskui nenori lįsti į tuos profesinius dalykus, tai mūsų studijų bagažas labai platus. Jis puikiai leidžia dirbti ir kitus darbus. Viešas kalbėjimas, kūrybingumas – universalūs dalykai, kuriuos galima panaudoti visur.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kai savo gimtadienio vakarėliu Martyna sudrebina visą miestelį, jūsų karjera pakimba ant plauko. Todėl nusprendžiate dukrai skirti namų areštą. Ar pats kada esate užbarikadavęs dukras namuose?

– Na, Martynai skyriau namų areštą už pavogtą ir sudaužytą policijos automobilį. Mano dukros dar nevairuoja. Nors, turint omenyje jaunėlę, hmm… Su ja visko gali būti. Kaip reaguočiau, jei taip nutiktų? 100 proc. skirčiau namų areštą! Ir dar kokiame nors užmirštame senelių kaime. Be interneto!

Kodėl šiuo metu nevaidinu teatre? Galvojau ape tai. Matyt, teatro rutina man ne tiek priimtina, kiek kino.

– Gal pamenate kokių kuriozinių situacijų, kurių dažnai tenka patirti filmuojant?

– Vienas kuriozas jau yra labai garsiai nuskambėjęs. Negirdėjote? Žodžiu, viename name Kaišiadoryse turėjome vaidinti tam tikras scenas tualete. Kadangi tikrasis tualetas buvo nepatogiai pastatytas, jį uždengė spinta, o reikiamoje vietoje pastatė vaidybinį tualetą – tiksliau, tik klozetą, kuris niekaip nebuvo prijungtas prie kanalizacijos. Taigi, antrą filmavimo dieną mūsų prodiuseris, atėjęs ankstų rytą į filmavimo aikštelę, užsimanė „ant didelio“ ir, užuot įlindęs į spintą, kur buvo tikrasis tualetas, atliko reikalus į po ranka pasitaikiusį vaidybinį tualetą. Kai susigaudė, šaukštai jau buvo po pietų. Teko vargšeliui viską iškuopti savomis rankomis.

– Ne paslaptis, kad aktoriaus kelias slidus. Tenka nardyti kaip žuvelei, kuri dažnai atsiduria tai ant bangos keteros, tai jos apačioje. Tuomet gelbsti papildomi talentai, kuriais dažnas kūrybiškos sielos žmogus yra apdovanotas. Ar turite tokių?

– Na, žinokite, duoną valgau daugiausia iš aktorių atrankos. Tačiau yra tekę ir prodiusuoti, ir pardavinėti kino filmus užsienyje, Lietuvoje.

E. Bartulio, D. Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

– Jei prie talentų skilties dar pridėtume ir hobius? Girdėjau, kad esate užkietėjęs nardytojas, ištyrinėjęs ne vienos jūros povandeninį pasaulį?

– Kaip tik dabar planuoju, kur iki Naujųjų dar panerti. Mintys sukasi apie Indijos vandenyną, bet gal vis dėlto apsiribosiu Raudonąja jūra. Tai pats paprasčiausias ir mažiausiai finansų reikalaujantis variantas. Vaizdai po vandeniu – tiesiog stulbinantys, kelis kartus gražiau negu ant žemės.

Beje, viskas prasidėjo nuo vieno paviršinio nardymo Galapaguose. Pamenu, buvau gavęs gerą honorarą ir galvojau, kur jį įdomiau išleisti. Ilgai rinkausi kryptį ir galiausiai išsirinkau Galapagų salas. Nuvykau be jokių didelių lūkesčių, bet tai, ką, būdamas ten, pamačiau po vandeniu, įkvėpė rimčiau susidomėti nardymu. Panėręs vos 2 m nuo kranto, pamačiau fantastiškai daug gyvybės. Vėžliai, ruoniai, žuvys ir t. t. Stebino ir tai, kad ten gyvenantys jūros gyvūnai visiškai nebijojo žmonių.

Žodžiu, ten panardęs paviršiuje, panorau gauti nardymo licenciją. Ir gavau. Didžiausias gylis, į kurį teko nerti? Gal kokie 27 m, nors užtenka ir 15–18 m. Juk kuo giliau, tuo mažiau spalvų. Lietuvoje nardyti? Oi, ne, tikrai neįdomu. Panėrus vyrauja vien žalia spalva, panašiai ir Viduržemio jūroje, o man juk norisi filmuoti įvairiaspalvį pasaulį.

– Su kuo galėtumėte palyginti jausmą, kai būnate po vandeniu?

– Gal su tuo, ką Alisa jautė Veidrodžių karalystėje. Ateini prie vandens ir nematai nieko – tik mėlyną paviršių. Tuomet neri gilyn ir paaiškėja, kad anapus to mėlyno paviršiaus egzistuoja nenusakomai spalvotas pasaulis. Nesu tapytojas, bet turbūt, jei juo būčiau, tapyčiau būtent povandeninį pasaulį.