Australija ir Singapūras lietuviams pasirodė kaip kitas pasaulis

Gimtadienio proga – kelionė

Joniškio savivaldybės kultūros ir sporto skyriuje dirbantis V. Valiukas laikosi nerašytos tradicijos: pasitikdamas gimtadienį dažnai vyksta į kokią nors kelionę. Nebūtinai užsienyje. Štai prieš dvejus metus pėsčiomis aplankė Kryžių kalną. Norėjo pagerbti visus mirusius ir netekusius sveikatos per pandemiją.

„Nešiau kryžių, pašventintą Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebono Remigijaus Jurevičiaus. Taip norėjau pagerbti žuvusius karius už Ukrainą, nužudytus Ukrainos gyventojus ir visus pasaulyje mirusius ir netekusius sveikatos per pandemiją“, – pasakoja Vaidas, tąkart sukoręs 33 km ir žygį baigęs po aštuonių valandų.

Trio: Vaidui už nugaros – vienas prabangiausių pasaulio viešbučių „Marina Bay Sands“ su įspūdinguoju baseinu stogo terasoje. V. Valiuko asmeninio archyvo nuotr.

Begalinis: maudynės „Marina Bay Sands“ baseine. „Atrodo, kad čia nėra jokių apsauginių sienelių, bet iš tiesų tai tik iliuzija“, – dalijasi įspūdžiais Vaidas. V. Valiuko asmeninio archyvo nuotr.

Pernai gimtadienio proga vyras pasidovanojo kelionę į Pietų Afrikos Respubliką. Šiemet nusprendė skristi dar toliau – iki Singapūro ir Australijos. Ne vienas. Su žmona Lina, kuri, vyro žodžiais tariant, nėra tokia aistringa sporto gerbėja kaip jis, bet gana energinga ir ištverminga.

Ilgas kelias į svajonę

Prieš 20 metų pradėję keliauti po pasaulį Valiukai savo kelionių geografiją vis plečia. Nuo lietuvių pamėgtų krypčių į Turkiją, Egiptą, Tenerifę vėliau pasuko dar toliau – į Braziliją, Pietų Afrikos Respubliką, Tailandą, o šįmet balandį atsidūrė Australijoje, kur savarankiškai keliavo dvi savaites.

„Aišku, kad mažai, bet abu su žmona dirbame valdiškus darbus, tad atostogų daugiau neturėjome“, – apgailestauja vyras ir priduria, kad ši kelionė buvo suplanuota gerokai anksčiau ir turėjo vykti 2020-ųjų balandį – turėjo ir skrydžio bilietus, ir viešbučių rezervacijas. Deja, sukliudė pandemija.

Super medžiai: Singapūro soduose auga ne tik tikrų medžių, yra ir milžiniškų, atogrąžų augalus primenančių skulptūrų. V. Valiuko asmeninio archyvo nuotr.

Laimingai atgavę beveik visus pinigus, kelionių aistruoliai svajonės pamatyti Australiją neatsisakė ir įgyvendino ją po ketverių metų, o išsvajotame Sidnėjuje pasijuto tarsi kitame pasaulyje, kur viskas kitaip nei Lietuvoje.

„Mūsų tikslas nebuvo pamatyti ir aplankyti kuo daugiau. Norėjome  pajusti Sidnėjaus pulsą, atmosferą, žmones, apankyti gražias gamtos vietas“, – aiškina Vaidas ir priduria, kad kelias dienas juos lydėjo kraštietė Aida, Sidnėjuje gyvenanti ir dirbanti beveik 20 metų.

Mįslė: vis dėlto kas tai – ispanų užkariautojų šalmai, didžiulės jūrų kriauklės, vėjo pakeltos laivo burės ar apelsino žievelės? V. Valiuko asmeninio archyvo nuotr.

Kas lietuviams pasirodė taip neįprasta, kad Australiją jie įvardijo kaip kitą pasaulį? Pasak Valiukų, stebino paprasčiausi dalykai – paukščiai, gamta, kelio ženklai, eismas kairiąja kelio puse.

„Pėsčiųjų perėją ten žymi ženklas, ant kurio nupieštos dvi kojos“, – šypsosi keliautojas ir priduria, kad visur su žmona važiavo viešuoju transportu – dažniausiai miesto traukiniais ir autobusais.

Rytai prie vandenyno

Nors Australijoje dabar ruduo, lietuvius jis pasitiko ne lietumis ir darganomis kaip Lietuvoje, bet švelnia 22–25 °C šiluma. Vanduo Ramiajame vandenyne taip pat nebuvo šaltas – apie 21–23 °C.

Iš pradžių šešias naktis Vaidas su Lina gyveno nedideliame viešbutuke Bondajaus paplūdimio rajone. Vyras labai norėjo apsistoti prie pat vandenyno, nors nakvynės kainos čia kur kas didesnės.

Mūsų tikslas nebuvo pamatyti ir aplankyti kuo daugiau. Norėjome bent pajusti Sidnėjaus pulsą, atmosferą, žmones, apankyti gražias gamtos vietas.

„Tikrai verta. Atsikeli, išsimaudai, padarai paplūdimyje mankštą. Bondajus, kaip australai vadina šį rajoną, nemiega jau nuo 6 val. ryto. Maloniai nuteikė daugybė sportuojančio jaunimo. Ir ne tik. Vandenyne didžiulės bangos – tikras banglentininkų rojus. Jų matėme labai daug“, – dalijasi sportiškų rytų rutina Vaidas.

Kitas keturias dienas, jo pageidavimu, abu su žmona gyveno viešbutyje „Ibis Olimpic Park“. Kuo jis ypatingas? Pasirodo, 2000-aisiais, per Sidnėjaus olimpines žaidynes, čia gyveno žaidynes aptarnaujantis personalas. Aktyviai sportuojančiam Vaidui buvo smalsu pasivaikščioti ir po šalia esantį stadioną, kuriame vyko olimpiados atidarymas ir uždarymas; pamatyti Olimpinį parką su visa sporto žaidynių infrastruktūra. Iš Sidnėjuje gyvenančios lietuvės Vaidas sužinojo, kad olimpinio kaimelio butai, kuriuose tuomet gyveno olimpiečiai, buvo išparduoti australams.

Sidnėjaus įžymybės

Pašnekovai džiaugiasi, kad pavyko aplankyti  gražiausias Sidnėjaus vietas. Didelį įspūdį paliko 30 ha plotą užimantis Karališkasis botanikos sodas Sidnėjaus įlankoje. Iš jo atsiveria puikus vaizdas į Sidnėjaus operos teatrą, vadinamą Australijos simboliu.

Paklaustas, ką jam primena futuristiniai Operos teatro stogai, Vaidas teigia girdėjęs, kad vieni juose mato išmoningus angarus skraidančioms lėkštėms leistis, kiti – ispanų užkariautojų šalmus, treti – didžiules jūrų kriaukles arba vėjo pakeltas laivo bures. Architektas Jornas Utzonas šias baltas bures vadino apvalkalais ir tikino, kad jų dizainą įkvėpė apelsino žievelės lupenos – pamatęs nuluptą apelsiną jis ir sukūrė šį projektą.

Valiukai apsilankė aukščiausiu Sidnėjaus tašku vadinamoje Sidnėjaus bokšto akyje, kur iš apžvalgos aikštelės galėjo stebėti atsiveriančią miesto panoramą. Pirko bilietus į Sidnėjaus uoste įsikūrusį Tarongos zoologijos sodą, kuriame gyvena per 5 tūkst. neįprasčiausių gyvūnų. Čia, Vaido nuomone, gal ir nevertėjo gaišti laiko, nes atmintyje dar ryškūs įspūdžiai iš milžiniško Krugerio nacionalinio parko Pietų Afrikos Respublikoje.

„Ten matėme ir didįjį gyvūnų penketą – leopardą, liūtą, dramblį, raganosį, buivolą. O čia? Kengūrų. Gaila, kad nesutikome jų laisvėje, važiuodami automobiliu, nes ženklų su kengūromis pakeliui į miestelį, artimą mūsų Nidai, iš tiesų buvo daug“, – dalijasi įspūdžiais V. Valiukas.

Gal vaikštinėdami po Sidnėjų sutiko lietuvių? O kaipgi. Vaidui su žmona Lina keliaujant patinka reprezentuoti savo kraštą, tad pora visada dėvi marškinėlius su Lietuvos simbolika.

„Tokiais buvome pasipuošę ir Sidnėjuje, tad keletą kartų prie mūsų buvo priėję lietuviai – sakė, kad iš tolo pamatė šviečiančius žalius marškinėlius“, – džiaugiasi jis ir prisipažįsta, kad tokie susitikimai nuteikia labai maloniai.

Mėlynieji kalnai – dėl eukaliptų

Vaidas dėkingas Sidnėjuje gyvenančiai joniškietei, kuri parodė jiems miestą vietinės gyventojos akimis. Aida primygtinai rekomendavo aplankyti Mėlynuosius kalnus, esančius maždaug už 100 km nuo Sidnėjaus.

„Ji mus ten ir nuvežė. Vaikščiojome, gėrėjomės vaizdais geras penkias valandas, daug fotografavome. Jei būtume vykę su ekskursija, laiko būtume praleidę gerokai mažiau“, – aiškina V. Valiukas ir apgailestauja, kad matytų vaizdų grožį sunku perduoti nuotraukomis, todėl siūlo bent kartą gyvenime lietuviams atvykti į Australiją ir savo akimis juos išvysti.

Ar iš tiesų šie kalnai mėlynos spalvos? Anot Vaido, pavadinimą jie gavo dėl eukaliptų. Šviečiant saulei eukaliptų lapai išskiria aliejaus, kuris garuodamas atspindi saulės šviesą ir susidaro lengva migla. Žiūrint į tolį, ta migla atrodo mėlyna, kartais – ir murzinai žalia, bet abiem atvejais – tikrai įspūdinga.

Mėlynieji kalnai apipinti legendomis, ypač vieta, kur trys uolos atrodo tarsi pakibusios virš slėnio kalnuose, išraižytuose gausybės tarpeklių. Viena iš legendų pasakoja, kad sykį trys seserys įsimylėjo tris jaunuolius iš gretimos genties. Tačiau santuokoms įvykti nebuvo lemta – sutrukdė griežti papročiai. Prasidėjus karui tarp genčių, genties vadas, siekdamas apsaugoti seseris, pavertė jas uolomis. Deja, jis pats krito mūšyje, o niekas kitas negalėjo panaikinti burtų ir sugrąžinti seserų.

Romantiškai: Mėlynieji kalnai apipinti legendomis. Daugiausia jų – apie tris uolas, pakibusias virš slėnio kalnuose. V. Valiuko asmeninio archyvo nuotr.

Gaila, kad dėl gūsingo vėjo ir lietaus šios trys smiltainio uolos ilgainiui gali sudūlėti, tad Vaidas siūlo taupyti pinigus ir skristi į Australiją kuo greičiau, kol „seserys“ dar stovi.

Norintiems pamatyti Mėlynuosius kalnus iš arčiau yra keltuvai. „Deja, mano žmona labai bijo aukščio, todėl nenorėjo keltis. Visus laiptelius aukštyn ir žemyn įveikėme savo kojomis“, – aiškina jis.

Prisiminimui – marškinėliai

Ar Valiukai renka suvenyrus, parsivežtus iš svečių šalių? Vyras tikina, kad visada nusiperka keletą marškinėlių su vietine simbolika, dar – rankšluostį.

„Lietuvoje, nuėjus į sporto salę, man smagu jais pasipuošti,  sportuojantiems papasakoti kelionės įspūdžius“, – sako jis, būtinai parsivežantis ir tos šalies, į kurią vyko, pinigų. Bent keletą banknotų. Ypač įdomūs Australijos doleriai – plastikiniai.

Vaidas džiaugiasi, kad per visas keliones jau turi sukaupęs nemažai įvairių šalių banknotų, bet jį domina tik tie kraštai, kuriuose apsilanko pats – draugų piniginių suvenyrų iš atostogų parvežti neprašo.

„Žmona mėgsta parsivežti kokį nedidelį tos šalies, kurioje svečiuojamės, simboliuką: iš Paryžiaus turi Eifeliuką, iš Rio de Žaneiro – Kristaus Atpirkėjo statulėlę ir t. t.“

Grįžę iš kelionių namo Valiukai rengia kelionių pristatymus draugams, kartais sutinka įspūdžiais pasidalyti ir su kur kas didesne auditorija, pavyzdžiui, Trečiojo amžiaus universiteto studentais.

Gyventų tik Lietuvoje

Sidnėjus nustebino ir aukštomis maisto kainomis. Pavyzdžiui, 1 kg obuolių kainuoja apie 4–5 eurus.

„Ten gyventi labai brangu, bet ir algos didesnės. Tarkim, gydytojas, priklausomai nuo kvalifikacijos ir specializacijos, per metus gali uždirbti iki 200 tūkst. eurų“, – čia gyvenančios lietuvės Aidos informacija dalijasi Vaidas. Anot jos, į Sidnėjų užsidirbti atvyksta labai daug airių, nors būstų nuoma čia gana brangi.

„Apie uždarbiaujančius Sidnėjuje lietuvius dar neteko girdėti“, – juokiasi vyras ir priduria, kad neįsivaizduoja savęs nei gyvenančio, nei dirbančio Australijoje. Savi marškiniai – arčiau kūno.

Paklaustas, ką mano apie Sidnėjaus dangoraižių architektūrą, Vaidas sako, kad Niujorko dangoraižiai kur kas aukštesni ir įspūdingesni. Tačiau faktas, kad Sidnėjuje yra bene vienintelis pasaulyje antrųjų rankų, t. y. tvarus, dangoraižis, jį nustebino. „Quay Quarter Tower“ pastatytas ant keleto dešimtmečių senumo kito dangoraižio griaučių. Nors pastatui atnaujinti prireikė ne vienų metų, bet jis įvertintas tarptautiniu apdovanojimu už gebėjimą sujungti pavyzdinį tvarumą, išorinę formą ir kokybišką vidaus erdvę.

Galėjome ir susilaikyti, bet maudymasis 57 aukšte esančiame ilgiausiame pasaulyje baseine atpirko visas mūsų dvejones ir abejones dėl išlaidų.

Paklausti, ar vyktų į tą pačią labai patikusią šalį antrą kartą, Valiukai purto galvas. Sako, pasaulyje daugybė naujų vietų, kurias norėtųsi aplankyti.

„Dar nesame plaukę kruiziniu laivu, todėl kitais metais – gal vėl per kurio gimtadienį – būtų smagu išbandyti kruizą po Karibų salas, plaukiant iš Majamio į Panamą, Kolumbiją, Meksiką“, – svajonėmis dalijasi V. Valiukas.

Leido sau prabangą

„Singapūras – šalis su vienu miestu, sostine, turinčiu apie 6 mln. gyventojų, nors jo plotas maždaug 100 kartų mažesnis už Lietuvą“, – pasakoja Vaidas, pasinaudojęs juo kaip tarpine stotele pakeliui į Australiją. Singapūro ekonomika paremta turizmu, mat keliautojų į šią šalį kasmet atvyksta daugiau, nei joje yra gyventojų.

Štai kodėl visas grožis, anot pašnekovo, čia sukurtas turistams, o jis prasideda Čangio oro uoste, kuris jau seniai pripažintas vienu iš pirmaujančių pasaulio aviacijos centrų. Turint nedaug laiko galima pramogauti tiesiog jame, nekeliant kojos į patį miestą. Čia daug kavinių, bemuičių parduotuvių, o svarbiausia – gražios aplinkos akims. Keleiviai gali mėgautis drugelių, kaktusų, saulėgrąžų sodais, kriokliais ir kt.

Vykdami į priekį Valiukai spėjo apžiūrėti tik Čangio oro uostą ir trumpam nulėkti į Kinų kvartalą – China Town, o grįždami Singapūre praleido dvi dienas ir dvi naktis, iš kurių vieną – karališkai. Pora sumanė patirti viešnagę viename prabangiausių pasaulio viešbučių – „Marina Bay Sands“.

Tai be galo įdomus statinys – tiksliau, dangoraižių trio. Juos jungia bendra stogo terasa 200 m aukštyje, nuo kurios atsiveria neįtikėtino grožio Singapūro panorama. „Marina Bay Sands“ dangoraižio stogo terasoje įkurtas vadinamasis begalinis baseinas, kur turistai gali plaukioti palei pastato kraštą. „Atrodo, kad nėra jokių apsauginių sienelių, bet iš tiesų tai tik iliuzija“, – dalijasi įspūdžiais Vaidas.

Nors joniškiečiai save vadina taupiais žmonėmis, šįkart leido sau paišlaidauti – užsisakė kambarį, kuriame naktis kainavo daugiau kaip 600 eurų.

„Galėjome ir susilaikyti, bet maudymasis 57 aukšte esančiame ilgiausiame pasaulyje baseine atpirko visas mūsų dvejones ir abejones dėl išlaidų“, – juokiasi vyras, niekada gyvenime su žmona nepatyrę tokios prabangos, tad šįkart leidę sau tokį malonumą.

Pakerėjo Singapūro sodai

Klimatas Singapūre, palikus oro uostą, sudėtingas. Šalis yra ties pusiauju, tad visus metus čia tvyro 30–35 °C karštis.

„Viskas būtų gerai, jei ne didelė drėgmė. Mums lankantis svilino 33 °C karštis, o jutiminė temperatūra, atrodė, kad yra daugiau kaip 40 °C. Vaikščiojome šlapiomis galvomis, prakaitas žliaugė upeliais“, – pasakoja Vaidas, vienas (žmona bijojo) kėlęsis keltuvu ir į Sentosos salą su trimis paplūdimiais.

„Bėda, kad vandens temperatūra čia buvo apie 30 °C. Net Pietų Afrikos Respublikoje ar Brazilijoje, Kopakabanos paplūdimyje, taip nebuvo“, – lygina keliones pašnekovas.

Drauge su žmona juodu lankėsi Singpūro botanikos, zoologijos soduose, vis dėlto didžiausią įspūdį abiem paliko Singapūro sodai, kuriuose auga ne tikri medžiai, bet stovi milžiniškos, atogrąžų augalus primenančios skulptūros. Vietinių gyventojų jos dar vadinamos supermedžiais. Aštuoniolikos skulptūrų aukštis svyruoja nuo 25 iki 50 m.

„Ypač gražiai tie supermedžiai atrodo naktį, kai juos apšviečia galybė lempučių“, – žavėjosi Vaidas su žmona. Vyras pridūrė, kad šiame mieste-valstybėje susipina ne tik skirtingos kultūros, bet galioja ir daug griežtų reikalavimų.

„Numesi šiukšlę – gausi 100 eurų baudą, tas pats ir dėl kramtomos gumos. Rūkyti galima tik tam tikrose vietose, negalima užkandžiauti važiuojant metro“, – aiškina keliautojas, kuriam griežtos taisyklės turistauti netrukdė.