Apie spalvų pasakų terapiją, šeimos komandą ir ypatingą mamos ir dukros ryšį

Panašiai šypsosi ir jos ketvirtokė dukrelė Marija, mamos studijoje netikėtai atradusi naują įkvėpimą, – kurti lėles iš vielos ir kepamo Fimo modelino. O paskui įkvėpti joms gyvybę, apdovanoti charakteringais veido bruožais, aprengti pačios siūtais drabužėliais, sugalvoti vardus ir istorijas.

– Tai gal ir pradėkime nuo jūsų abiejų pasakos. Lygiai prieš trejus metus įgyvendinote savo seną svajonę ir įkūrėte meninės saviraiškos studiją "Spalvų pasakos". Viena tokia senbuvė ir šios studijos aistruolė yra jūsų dukrelė Marija?

– O taip... Marija mėgsta išbandyti viską. Be to, tai turiningas laikas, kurį dukra ir mama leidžia kartu. Jis mums be galo brangus: juk grįžus namo prasideda visai kiti reikalai. O studijoje ne tik bendraujame, bet ir kaskart kažką naujo kuriame, tobulėjame.

Būna, kad suaugę žmonės pradeda šokti, dainuoti arba sportuoti. Taip pas mus ateina tie, kurie pajaučia poreikį kurti, nori užsiimti prasminga laisvalaikio veikla.

– Jūsų studijoje apsilankiusios moterys šneka, kad tapyti gali kiekvienas. Negi taip gali būti iš tiesų?

– Žinoma. Ateikit pas mus – pati įsitikinsite.

– Dar teko girdėti, kad jūs tapybos užsiėmimuose netaikote akademinių metodų?

– Teisybė. Tai tikrai nėra akademinės piešimo ar tapybos pamokos. Mūsų popietės – tai pramoga. Smagi laisvalaikio leidimo forma. Juk būna, kad suaugę žmonės pradeda šokti, dainuoti arba sportuoti. Taip pas mus ateina tie, kurie pajaučia poreikį kurti, nori užsiimti prasminga laisvalaikio veikla. Tokių tapybos popiečių metu šeimos, draugai, pavieniai žmonės kaip pavyzdį gauna kokio nors garsaus dailininko paveikslą ir atkartoja jį savaip. Juokiuosi, kad šioje veikloje aš, jų kuratorė, turiu mažiausiai laisvių. Juk privalau žingsnelis po žingsnelio išardyti ir sudėti į krūvą pasirinktą kūrinį taip, kad žmogui būtų aišku, kaip pasiekti panašų rezultatą. Iš pradžių visiems atrodo, kad tapyba akriliniais dažais ant drobės yra labai sudėtingas užsiėmimas, tačiau tapydami drauge su profesionalia tapytoja ir įgydami vis naujų žinių apie daiktų proporcijas, perspektyvą, spalvų maišymą, matydami jau baigtą paveikslo vaizdą daugelis nustemba – pavyko! Pastebėjau, kad tie, kurie pas mus ateina pirmą kartą, tiksliai seka jiems duotu pavyzdžiu, o senbuviai jaučiasi kur kas laisviau, linkę improvizuoti.

– Iki pietų mokytojaujate, o vakarais ir savaitgaliais sekate spalvų pasakas visiems, kas nori jas išgirsti?

– Jei sekčiau tik viena – niekaip nespėčiau. Turiu dviejų draugių ir kolegių pastiprinimą. Man padeda dailininkė Rasa ir keramikė Loreta, kartais prisijungia ir dailės terapeutė Rima. Jos laukas – fraktalai. Studijoje vyksta tapybos, keramikos, tapybos ant šilko, akrilo liejimo, ebru (tapyba ant vandens) popietės, kūrybiški gimtadieniai, terapinės mandalų kūrimo pamokos, kviestiniai renginiai. Neseniai pas mus svečiavosi dailininkė Sigutė Ach – buvo nuostabus akvarelės liejimo vakaras.

– Minėjote, kad dauguma moterų ateina pas jus ne pirmą kartą. O kur jos deda tą daugybę paveikslų – gal dovanoja artimiems draugams įvairių švenčių proga?

– Kai kurios moterys turi savo darbų sienas. O kitos sako, kad ateina toks laikas, kai norisi draugams, artimiesiems dovanoti prasmingas dovanas – per gimtadienius ar Kalėdas. Kai išaugi iš jaunystės amžiaus, imi suvokti, kad nieko nėra geriau už savo rankomis sukurtą dovaną, už žmogui dovanotą savo širdies šilumą, kurią jis jaučia paveiksle. Kineziterapinis prisilietimas prie molio, rankų sukišimas į minkštą molio masę turi terapinį poveikį. Moterys sako, kad lipdymas jas atpalaiduoja.

– Ne kartą jūsų kalboje nuskambėjo žodis "terapija". Žodynas jį aiškina kaip gydymą nechirurginiais metodais. Sakykite, kodėl šiuolaikiniam žmogui reikia tiek daug visokios terapijos – dailės, muzikos, miško, gyvūnų ir pan.

– Galbūt mes tikrai per dažnai vartojame šį žodį. Tai, ką mes darome, yra žmogaus saviraiška. O jei imi ir atrandi, kas tau tinka, patinka, tuomet tai tave ramina ir netgi gydo. Kodėl šių dienų žmogui reikia erdvės saviraiškai? Čia aš nieko naujo nepasakysiu. Visi esame tiek įkritę į savo bėgimą, tiek pasaulis aplink mus greitėja, kad žmogui reikia kažkada sustoti ir atsipūsti. Paprastai mūsų tapybos popietės trunka nuo 10 iki 16 val. Tai nemažai laiko, per kurį mes ir šnekamės, ir artimiau susipažįstame, ir sutariame važiuoti viena pas kitą į svečius. Moterys užmiršta konfliktus šeimoje, darbinius nesusipratimus, jos mokosi būti čia ir dabar. O tai, sutikite, šių dienų būtinybė ir sveikata.

Drauge: teminės šeimos šventės skirtos kūrybai, į kurią įsijungia ir seneliai.

– Dabar pasigausiu jūsų žodžius apie kasdienybės bėgimą ir pareplikuosiu, kad gydydama kitas moteris, kurios ateina į jūsų dailės studiją pailsėti, jūs kartu atimate laiką iš savo šeimos, kurią sudaro ne tik dukrelė Marija…

Pamenu, dar besilaukdama Mato nusprendžiau, kad nuo namų šeimininkės vaidmens smegenys ima kerpėti, tad padaviau dokumentus į dar vienas magistrantūros studijas.

– Tikrai pagavote... Tokia jau šiuolaikinių moterų realybė – pusiausvyra tarp darbo ir šeimos. Bet tikrai nėra taip, kad visus savo savaitgalius praleidžiu studijoje. Jei turiu dirbti, dažnai man kompaniją palaiko dukra Marija (aišku, jei popietės tema atitinka jos skonį ir poreikius). O vyrai? Na… Vyrai į mano menus neįkrenta. Sūnus Matas kartais laisvalaikiu mėgsta grafiškai papiešti sau, jo visi sąsiuviniai apipiešti. Drauge organizuojame temines šeimos šventes, kai į svečius pasikviečiame senelius, ir kažką bendrai kuriame. Tarkim, per praėjusias Kalėdas surengėme keramikos vakarą. Jau trečiasis Marijos gimtadienis iš eilės taip pat buvo kūrybiškas ir vyko studijoje. Jei manęs paklaustumėte, kur aš geriausiai atsipalaiduoju, atsakyčiau, kad studijoje.

– Minėjote, kad gražiausias metų šventes tradiciškai švenčiate drauge su vaikais ir seneliais. Jau galiu įsivaizduoti didžiulį balta staltiese užtiestą stalą, prie kurio smagiai sau šnekučiuojasi visas pulkas artimųjų – tikra šeimos idilė...

– Ne tik šnekučiuojasi. Paprastai mes visi drauge, kad nebūtų tik valgoma ir kalbama, užsiimame kokia nors iš anksto numatyta veikla. Užpernai, tarkim, surengėme Kalėdų žaisliukų gaminimo vakarą namuose. Darėme šeimynines nuotraukas, kėlėme jas ant tokio specialaus ryžių popieriaus, naudojome dekupažo techniką ir gražiausiomis šeimos akimirkomis dekoravome Kalėdų žaisliukus. Netgi mūsų šeimos vyrams, kiek supratau, buvo labai smagu. O prieš Velykas tradiciškai dekoruojame kiaušinius su vašku. Iš vakaro sėdame visa šeima prie stalo (kartais prisijungia kauniečiai seneliai) ir marginame kiaušinius senuoju būdu. Neįkainojamai brangus laikas drauge.

– Vyrus trumpam palikime ramybėje ir pasikalbėkime apie Stravinskų šeimos moteriškąją pusę. Turbūt su dukrele Marija esate be galo artimos – juk abi tiesiog maudotės menuose…

– Na, taip. Marija jau ketvirtus metus lanko Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą, chorinio dainavimo specialybę. Groja fortepijonu ir seniai svajoja, kad jei para turėtų daugiau valandų, galėtų lankyti dar ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Marija labai visapusiškas vaikas. Jai sekasi viskas: ir matematika, ir menai, ir kalbos. Jau nuo trečios klasės iki pat karantino ji dalyvavo tarpdisciplininėje itin gabių vaikų programoje, į kurią pagal intelekto testo rezultatus buvo atrinkti gabiausi Kauno mokiniai. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną savaitę vis kitame Kauno universitete. Gaila, kad dėl pandemijos toji įdomi veikla nutrūko. Marijai paskaitos be galo patiko. Tačiau netrukus ji pasinėrė į kitą įdomų užsiėmimą – lėlių iš modelino gamybą.

Genas: J. Stravinskienė džiaugiasi, kad didėja bendrų su dukra Marija kūrybinių veiklų ratas.

– Ar meniškąją moterų liniją papildo ir Marijos močiutė – jūsų mama? Kas ji pagal profesiją?

– Iš dalies, taip. Ji lituanistė. Turi nuostabų stiliaus pojūtį. Būtent ji vaikystėje mane ir pastūmėjo į menus – baigiau tuometį Kauno Stepo Žuko technikumą, drabužių modeliavimo specialybę. Kitas mano žingsnelis buvo Dailės akademija ir taikomosios tekstilės studijos. Na, o vėliau – antrinė magistrantūra Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijavau ugdymo organizavimą. Pamenu, dar besilaukdama Mato nusprendžiau, kad nuo namų šeimininkės vaidmens smegenys ima kerpėti, tad padaviau dokumentus į dar vienas magistrantūros studijas.

– Nereikia stebėtis, kad ir Marija kuo puikiausiai modeliuoja erdvines lėles, siuva joms drabužius. Juk jos mama turi drabužių modeliuotojos diplomą.

– Su tuo modeliavimu buvo taip… Sykį, viešėdama pas močiutę, Marija pamatė labai labai senus mano eskizus. Jai tai padarė didelį įspūdį: dukra pabandė padaryti tą patį ir užsikabino.

– Aišku, meniška mama turbūt norėtų pakreipti savo vaikus į meniškąją pusę, tėtis – galbūt į techniškąją. Ar kišate trigrašį į savo vyresnėlių gyvenimą, juolab kad tie paaugliški norai taip greitai keičiasi…

– Negaliu nesikišti. Manau, kad visų tėvų pareiga yra patarti savo vaikui: juk kas, jei ne mes, geriausiai matome, kur vaikas linksta. Tik savo nuomonės niekada neperšu per prievartą. Visada mačiau, kad Matas mėgsta smulkiai, grafiškai piešti; kažką konstruoti būtent iš smulkių formų. Pastebėjau, kaip jis puikiai jaučia daikto erdvinį tūrį. Todėl patariau pabandyti studijuoti odontologiją.

Širdį glosto tai, kad su Marija kuo toliau, tuo labiau daromės neišskiriamos draugės, didėja mūsų bendrų veiklų ratas ir atsiranda vis naujos, mus abi dominančios temos.

– Puiku, kai šeimoje vyrauja harmonija, nėra tėvų spaudimo vaikams sekti jų pėdomis arba pildyti jų neįgyvendintas svajones… Gal turite auksinę Stravinskų šeimos taisyklę, kuri padeda gyventi darnoje ir santarvėje?

– Mes neturime jokios auksinės taisyklės, bet gerbiame vienas kitą ir vertiname tai, ką kiekvienas darome. Juk mūsų visų šeimos narių veiklos tokios skirtingos… Mano vyras Mindaugas yra gydytojas ortopedas, aš kasdien dirbu su jaunais žmonėmis gimnazijoje – taigi abiejų darbai yra be galo psichologiškai įtempti. Auginame du beveik suaugusius sūnus. Kas gelbsti, kad pervargęs nepratrūktum, neimtum kritikuoti vienas kito? Tik pagarba vienas kitam.

– Betgi nėra šeimos be dūmų, todėl kitas klausimas būtų labai asmeniškas – kur, kokiuose Stravinskų kaminuose tie dūmai kaupiasi?

– Nežinau, ar reikėtų tai minėti (juokiasi). Šiuo metu, ko gero, paauglystės kaminuose… Bet juk natūralu: kai šeimoje yra daug žmonių, tai daugiau atsiranda ir nuomonių. Be to, mes visi esame skirtingos asmenybės – vieni intravertai, kiti ekstravertai. Todėl kartais kaip įsiplieskia kibirkštys – tik spėk gesinti gaisrus. Kam tenka ugniagesio vaidmuo? Na, aišku, man. Nors, kita vertus, nenoriu aš čia to šeimos taikdario vaidmens vien sau prisiimti, nes didelių diplomatinių sugebėjimų turi ir Matas. Ypač jam gerai sekasi sutramdyti tą tikrą ugninį avinuką – Mariją (juokiasi). Žodžiu, nėra vieno žmogaus, kuris viską užglaistytų. Visi sukamės, kaip išmanome. Visi stengiamės gyventi darnioje komandoje.

– Stravinskų šeimą sudaro penki asmenys ir vienas šuo. Negaliu nepaminėti cvergšnaucerės Lunos, kurią Marija vadina savo sesute. Tai kur visa šita graži kompanija mėgsta leisti savo šeimos laisvalaikį?

– Anksčiau, kol dar sūnūs buvo mažesni, mes tikrai turėjome daug bendrų veiklų. Pastarieji dveji metai šia prasme gana sudėtingi. Išryškėjo jau beveik suaugusių sūnų individualūs poreikiai. O mes trise – tėtis, Marija ir aš – dažnai mėgstame vakarais pažaisti stalo žaidimus. Vasarą – kartu keliauti. Aišku, šįmet, kaip ir visiems, teko apsiriboti Lietuva, bet gera pažinti savo kraštą. Na, o pati smagiausia kasdienė vakarinė veikla – eiti pasivaikščioti su cvergšnaucere Luna. Kartais atrodo, lyg ji būtų mūsų vaikas. Luna atsirado Marijai panorėjus, nes lygiai dešimt su puse metų mes auginome lygiai tokios pačios veislės kalytę Bitę. Kai šios netekome, visi nusprendėme gydytis tuo pačiu – įsigyti naują šunelį. Ir ko Bitė nepadarė per tuos dešimt metų, tą Luna įgyvendino per pirmus tris mėnesius. Tarkim, mylimiausiam Marijos triušiui išlupo akį, bet vis tiek neprarado šeimos numylėtinės pozicijų.

Bičiulystė: cvergšnaucerė Luna atsirado panorėjus Marijai, savo augintinę mergaitė vadina sesute.

– Štai kalbamės, o aš juntu vos girdimą liūdesį balse, kad jūsų vaikai užaugo, kad galbūt sūnūs tuoj pasuks savais keliais. Jaunesnysis Adomas – Kauno KTU gimnazijos vienuoliktokas, vyresnėlis Matas – odontologijos pirmakursis. Ar įsivaizdavote, kad vaikai užaugs taip greitai?

– Bandau sau įteigti, kad viskam ateina savas laikas. Ir nieko nepadarysi – turi su tuo susitaikyti. Galbūt su berniukais taip jau yra. Kol buvo maži, ypač reikėjo mamos (galiu džiaugtis, kad ir šiandien mus sieja stiprus vidinis ryšys). Kai paaugo, beveik tapo vyrais – išplatėjo jų interesų ratas su tėčiu, bet vėlgi... mūsų visų bendravimas priklauso nuo tolerancijos ir pagarbos vienas kitam. Tai menas ir didelis kasdienis darbas. Širdį glosto tai, kad su Marija kuo toliau, tuo labiau daromės neišskiriamos draugės, didėja mūsų bendrų veiklų ratas ir atsiranda vis naujos, mus abi dominančios temos.

Marijos rankose iš modelino gimsta deivės

Viskas prasidėjo nuo lėlyčių-sagių gaminimo. Marija išmoko susimodeliuoti mažą lėlytę, sukurti jos įvaizdį – veidą, kostiumą, šukuoseną. Iš vielutės sukamas lėlės karkasas, minkšta statybine juosta apsukamas ir formuojamas kūnelis, o veidas daromas iš kepamo modelino. Tos miniatiūrinės lėlytės ir įkvėpė kurti dideles lėles. Marija nuo 8–10 cm lėlyčių perėjo prie 30–35 cm lėlių. Ir kuria ne šiaip sau lėles, bet deives: Medeinę – miškų deivę, Austėją – bičių deivę, Gabiją – ugnies deivę. Dabar ruošiasi kurti Nakties deivę, planuose – Moksliukė, Roko mergaitė ir kt. Kol kas tos lėlės eksponuojamos Marijos kambaryje. Gimsta jos gana greitai. Pagrindinis lėlių gaminimo įrankis – karštų klijų pistoletas. Vieną vakarą Marija konstruoja karkasą, kepa orkaitėje ir lipdo galvą, o po kelių dienų jau gimsta visa kita – lėlės įvaizdis, drabužiai, šukuosena. Kartais konstrukcinių patarimų nešykšti ir tėtis su broliu Matu.