Rašytojos draugija – katė, papūgėlė ir gyvalazdės

Gyvalazdės – pasyvūs vabzdžiai

Gyvūnus mėgstanti Jurgita pasakoja esanti smalsi, tad vis sugalvoja ką nors išmėginti. Yra auginusi ir žuvyčių, ir amadinų, ir didžiųjų afrikietiškų sraigių. Tiesa, įvairiems nariuotakojams, vabzdžiams didelių simpatijų nejuto. Tačiau atsitiko taip, kad sūnus Laurynas dar pradinėje mokykloje gavo užduotį susipažinti su tais, kurie gyvena žolėse, samanose, prie žemės.

„Mes pasirinkome šimtakojus ir ėjome jų ieškoti, – pasakoja moteris. – Paskui sūnus susidomėjo įvairiais mažais padarėliais. Kalbėjomės apie tai, kad kai kurie žmonės augina vorus, gyvalazdes. Na, ir prisireikė jam tų gyvalazdžių.“

Taip prieš ketverius metus namuose atsirado pirmosios gyvalazdės. Iš pradžių šeima įsigijo penkias mažytes ir turėjo galimybę stebėti, kaip vos kelių centimetrų vabzdys išauga iki beveik delno dydžio. Gyvalazdės – ne tie augintiniai, kurie kaip šuo ar katė kasdien dovanotų džiugių emocijų, bet labai įdomu stebėti jų virsmą – kaip vos kelių centimetrų vabzdys tampa delno dydžio šakele.

Virsmas: pasak J. Barišauskienės, gyvalazdės – ne tie augintiniai, kurie kasdien dovanoja gerų emocijų, tačiau įdomu stebėti, kaip iš vos kelių centimetrų vabzdžio išauga beveik delno dydžio šakelė./ Asm. archyvo nuotr. 

„Niekada nebijojau vorų, tarakonų, bet ir teigiamų emocijų jie man nekėlė. Kai pradėjome laikyti gyvalazdes, visi vabzdžiai man tapo simpatiškesni. Ir gerai, nes kai mažiau negatyvių jausmų aplinkai, gyventi smagiau“, – sako moteris.

Anot jos, gyvalazdes auginti paprasta: duodi joms pašaro ir gali pamiršti kelioms dienoms – nieko blogo joms neatsitiks, jeigu terariumas tinkamai įrengtas. Kartkartėmis iš terariumo reikia išrinkti apgraužtus lapus, kad nepūtų, papurkšti vandens, nes joms reikia drėgmės, ir tiek.

Gyvalazdės yra žolėdės, tad joms reikia žalių lapų, nors kai kas žiemą šeria ir džiovintais. Jurgita vasarą prisirenka ąžuolo lapų, juos užšaldo, o žiemą atšildo. Ąžuolo lapai tam labai tinka, nes jie nesutęžta. Vasarą problemų apskritai nėra – tinka ir aviečių, erškėtrožių, kinrožių ar kitų kambarinių augalų lapai.

Gyvalazdės gyvena apie metus. Tačiau per metus terariume atsiranda labai daug jaunų augintinių – tenka ieškoti jiems naujų namų. Jurgitos auginamos Vietnamo gyvalazdės dauginasi labai įdomiai: šių vabzdžių patinėliai net gamtoje retai sutinkami – dauguma jų yra patelės, kurios tiesiog deda neapvaisintus kiaušinėlius. Iš kiaušinėlių išsirita kitos patelės, kitaip sakant, vabzdys tarsi klonuoja pats save. „Joms vyriškosios lyties vabzdžių net nereikia – visiškas feminizmas“, – juokiasi pašnekovė.

Įdomu stebėti, kaip gyvalazdės kartkartėmis keičia savo viršutinį sluoksnį. Mat jos auga, o šarvas – ne, ir kai vabzdys nebetelpa į savo šarvą – iš jo išsineria kaip iš kokios kojinės. Išnara lieka kabėti ant šakelės, gyvalazdė dažniausiai pati ją suėda, nes joje yra vabzdžiui reikalingų medžiagų.

Šiuo metu Jurgitos šeimos terariume gyvenančios keturios gyvalazdės skiriasi tik dydžiu – trys didesnės, nes anksčiau išsiritusios, viena mažesnė.

Tai nėra augintinis, kuris išsiskirtų charakteriu, – tik pasyvūs vabzdžiai, kurie kabo apsimesdami lazdelėmis, ir tiek. Jeigu atsargiai paimi ant delno, tupi arba šiek tiek paropoja. Kartais moka ir pagąsdinti – užriečia pilvelį į viršų lyg skorpionas uodegą, bet tai nepavojinga.

Kiti išsiskiria charakteriu

Jurgitos teigimu, sūnui gyvalazdės jau nelabai įdomios – prieina kartais prie terariumo pasižiūrėti, bet tikrai ne kiekvieną dieną. Vabzdžiai daug įdomesni būtų kitam šeimos augintiniui, jei tik galėtų juos pasiekti, – nimfų rūšies papūgėlei Ajai. „Jeigu leistum, tai tikrai patikrintų, kas ten yra, už kojos patrauktų, nes ji labai smalsi“, – sako pašnekovė.

Papūgą ji nusipirko prieš penkerius metus. Ajai, priešingai nei gyvalazdėms, reikia labai daug dėmesio. Ji nori kartu viską daryti, visur dalyvauti, šnekina savo kalba, kad su ja bendrautum.

„Nors įsigyti papūgėlę buvo bendras šeimos sprendimas, dabar aš esu jos didžiausia draugė. Kadangi dirbu iš namų, Aja dažniausiai sėdi man ant peties – narvelis reikalingas tik miegui, lesalui, pietų pertraukai, kai pavargsta kartu darbuotis“, – pasakoja Jurgita.

Tai nėra augintinis, kuris išsiskirtų charakteriu, – tik pasyvūs vabzdžiai, kurie kabo apsimesdami lazdelėmis, ir tiek.

Aja minta specialiais sėklų mišinukais, nors mielai ragautų visko, ką valgo žmonės, nes jai viskas rūpi. Tik namuose gyvenanti katė papūgėlei nelabai rūpi, o katei nelabai rūpi ji. Iš pradžių gal rodė šiokį tokį susidomėjimą, vėliau pradėjo ignoruoti viena kitą. Vienų jų kambaryje šeima niekada nepalieka – niekas nežino, kada gamtos šauksmas gali paimti viršų.

Jurgita pasakoja, kad katę Miauksę, kuriai jau apie septyniolika metų, paveldėjo kartu su butu. „Kai atsikrausčiau į šį butą, ji čia jau gyveno. Butas kurį laiką buvo tuščias, o katę prižiūrėjo ir šėrė kaimynai. Galima sakyti, tai Miauksė priėmė mane į namus, nes ji čia senbuvė. Jos veislė – katė paprastoji“, – juokauja pašnekovė.

Senolė: „Galima sakyti, tai Miauksė priėmė mus į butą, nes ji čia senbuvė“, – juokauja Jurgita./ Asm. archyvo nuotr.

Pasak jos, Miauksė nei ką drasko, nei maistą vagia. Laipioja visur, kur jai reikia, dūksta su sūnumi, jeigu nori, bet maisto nuo stalo neima. Labai kultūringa katė. Tik nemėgsta būti imama ant rankų ar kitaip trukdoma, jeigu ji pati to nenori.

Gyvūnai skatina kurti

Jurgitos gyvenime buvo ir šuo – kažkada vaikystėje, kaime. „Šuniui negalėčiau skirti pakankamai dėmesio, nes jį reikia vesti pasivaikščioti tam tikru laiku, o aš mėgstu vaikščioti savais keliais, savu grafiku“, – sako moteris.

J. Barišauskienė yra dviejų romanų – „Murkiantis Buda“ ir „Po lietaus mus surado Torė“ – autorė. Pirmajame romane svarbus vaidmuo teko katinui, gavusiam pranašišką Budos vardą, kuris tampa tarpininku tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Romanas „Po lietaus mus surado Torė“ – pasakojimas apie moterį, vyrą ir šunį, pažadinantį svajones.

Paklausta, kodėl vienas iš antrojo romanų herojų yra šuo, Jurgitai lyg ir mažiau pažįstamas gyvūnas, autorė aiškina: „Iš esmės nesu nusiteikusi prieš šunis. Tiesiog, kalbant apie šią istoriją, tai tikriausiai ne aš pasirinkau ją, o ji pasirinko mane. Mintis pasakoti ją būtent iš tos benamės kalės pozicijos atėjo per sapną, kai aš susapnavau vienakį sužeistą šunį, ir man ši mintis pasirodė labai įdomi. Darbinius, komercinius tekstus rašau susiplanavusi, apgalvojusi ir susidėliojusi. Literatūrinės istorijos gimsta spontaniškai, tiesiog užsikabina kažkoks siužetas ir vyniojasi.“

Rašytoja teigia nesibaiminusi, kad romane bus kokių nors neatitikimų vien dėl to, kad ji mažai pažįsta šunis. Kur kas sunkiau jai buvo dėstyti vyro mintis, nes vyrai protauja kitaip nei moterys.

„Berašant buvo kilę minčių atsisakyti šios vyriškosios dalies, bet tada tekstas tapo kažkoks negyvas, neįdomus. Ir palikau, tiesiog vėliau kartu su leidyklos redaktore įvedėme šiek tiek daugiau vyriškumo“, – pasakoja Jurgita.

Ji neneigia – gyvūnai jai suteikia daug minčių, o kartu padeda atsipalaiduoti. Tad nebus nuostabu, jei stebint papūgėlę ar gyvalazdes kada nors gims naujas, su šiais augintiniais susijęs kūrinys.

Įdomūs faktai apie gyvalazdes

Asm. archyvo nuotr. 

• Gyvalazdės – vabzdžiai, įvaldę maskavimosi meną. Jų išvaizda apgaulingai panaši į augalų šakas.

• Gyvalazdžių yra kelios rūšys: raguotosios, Vietnamo, indiškos, sparnuotos, Peru, Galicijos ir kt. Jos skiriasi spalva ir dydžiu. Kai kurios gyvalazdės turi sparnus ir gali skristi.

• Peru gyvalazdės gynybai išskiria baltą, kvapnų, lakų skystį, kuris yra pavojingas žmonėms.

• Susierzinusi raguotoji gyvalazdė pakelia pilvą aukštyn ir gąsdina priekinėmis kojomis.

• Phasma gigas bando įkąsti, kai jaučia grėsmę.

• Šiam vabzdžių būriui priklauso ilgiausias pasaulio vabzdys – milžiniškoji gyvalazdė, kurios ilgis – apie 36 cm (56 cm matuojant su ištiestomis galūnėmis).

Asm. archyvo nuotr.