„Žilvinas“ gyvas praeities šlove ir viltimi

Seniausias uostamiesčio šokių ir dainų ansamblis 60 metų garsina Klaipėdą, bet pasigenda gimtojo miesto dėmesio ir meilės

Jei prieš 20 metų būtume paklausę gatvėje sutiktų klaipėdiškių, kas yra „Žilvinas“, dažnas net nesusimąstydamas būtų atsakęs – garsus Klaipėdos šokių ir dainų ansamblis. Tuo metu šokti, groti ar dainuoti net po kelias vokalines, choreografines, instrumentines grupes turėjusiame, grandiozines programas ruošusiame kolektyve buvo didelė garbė. Rengiamuose konkursuose į vieną vietą pretenduodavo po 5-10 gabių žmonių. Konkursai, tolimos užsienio kelionės, garsios scenos ir pergalės laurai – visa tai 60-metė Klaipėdos šokių ir dainų ansamblio „Žilvinas“ praeitis. Šiandien retas kuris klaipėdiškis žino, kad po Žvejų rūmų stogu kuria saujelė atsidavusių, talentingų žmonių, puoselėjančių liaudiškus šokius, dainas, muziką, pinančių juos į kasmet naują Klaipėdos krašto papročius atspindinčią programą ir besivadinančių tuo pačiu legendiniu vardu – „Žilvinas“.

Vadovės kasdienybė – rūpesčiai

Jau daugelį metų „Žilvino“ ansamblio siela - Gitana Puzinienė. Atėjusi į kolektyvą kaip šokėja, šiandien, anot jos pačios, yra „ir ansamblio, ir šokėjų grupės vadovė, ir vadybininkė – viskas viename“. Vadovauti gilias šaknis ir šlovingą istoriją turinčiam kolektyvui – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Vadovės balse nuolat pasigirstančios nusivylimo gaidos verčia susimąstyti – ar gyvas dar „Žilvinas“, ar neužkapojo jo modernūs nūdienos broliai rinkos ekonomikos dalgiais ir ar yra dar Klaipėdoje žmonių, kuriems „Žilvino“ reikia?

Pokalbio metu G.Puzinienė vieną po kitos vardija ansamblį slegiančias problemas. „Žilvino“ nepalaiko tiesioginiai patronai – kultūros centras „Žvejų rūmai“. Atvirkščiai – sumažinus etatus, ansamblis neteko instrumentinės grupės. Dabar kiekvienam koncertui muzikantus ir jų vadovą tenka samdytis. Abejingas ansambliečių godoms ir miestas, neskiriantis jokio dėmesio kultūros barų veteranams. „Galėtumėme koncertuoti Joninių, Užgavėnių, Jūros šventės metu. Tačiau, panašu, esame nereikalingi“, – guodėsi G.Puzinienė.

Panašu, kad sovietmečiu populiarus liaudies muzikos žanras, kurio pagrindas – išplėtotos folklorinės dainos ir šokiai, neberanda sau vietos po Klaipėdos saule. Toks folkloro traktavimas nepriimtinas nei Klaipėdos etnokultūros centrui, nei kitiems renginių organizatoriams. Vieni savo scenas užpildo autentiško folkloro kolektyvais, kiti – įvairaus plauko žvaigždėmis ir žvaigždutėmis, kad ir nelabai gerai dainuojančiomis, bet populiariomis, sutraukiančiomis minias.

Skaudus kolektyvui ir skurdas – nėra už ką koncertinius drabužius pasisiūti. „Rūbams – 25 metai, į žilviniečių drabužius geriau žiūrėti iš tolo...“, – atsiduso G.Puzinienė. Nėra už ką ir į koncertus išvažiuoti, o ir vadovės atlygis – katino ašaros. „Kartais atrodo, kad man vienai to reikia, - apmaudžiai kalbėjo moteris. – Atlygis mažas, jau nekalbu apie išlaidas transportui ir telefonui ir apie tai, kad kartais vyrų marškinius skalbti tenka. Jei būčiau dirbusi pedagoginį darbą, seniai gaučiau padorų eksperto atlyginimą, o dabar aš kas – vargšas kultūros darbuotojas“.

Klausantis tokio bėdų choro, natūraliai kyla klausimas – kodėl? Kodėl daugiau nei 20 metų šiame garbingame, bet nedėkingame poste?

„Šimtą kartų žadėjau išeiti – labai sunku. Matyt, esu fanatikė. Nuo trejų metų pradėjau šokti, didžiavausi ir džiaugiausi, kai atėjau į „Žilviną“ ir negaliu palikti kolektyvo, kol jis gyvas. Nebent atsirastų, kas mane pakeis. Nes, jei atvirai – pavargau“, – prisipažino vadovė.

Profesionalai mėgėjų kailyje

Panašiai kaip vargų jūrą semianti „Žilvino“ vadovė mąsto ir nedidelis, tačiau darnus kolektyvas. Šiandien jis gerokai mažesnis, nei savo žydėjimo laikais – vos dešimt šokėjų porų ir Juditos Kiaulakytės vadovaujama vokalinė grupė iš penkiolikos dainininkų. Kolektyvo narių amžius – nuo 17 iki 30 metų, pagrindinis branduolys – studentija. Yra dar senbuvių, veteranų, kurie pradėjo šokti nuo vaikystės. „Vis baudžiasi tie mūsų senieji išeiti, bet niekaip – dar viena repeticija, dar vienas koncertas, – pasakojo ponia Gitana. - Jie jaučia poreikį šokti, atsakomybę prieš ansamblio draugus, prieraišumą“. Tačiau žmonių kaita – ansambliui skaudi rykštė. „Deja, jaunimas neturi motyvacijos likti ansamblyje, – aiškino vadovė.- Nepopuliarus žanras, įvairios laisvalaikio galimybės, o ir visai pateisinamos priežastys: jauniems rūpi jų ateitis, studijos, reikia užsidirbti pinigėlių – kada čia bešoksi, bedainuosi...“.

Vienintelė galimybė prikelti būtąją „Žilvino“ šlovę, G.Puzinienės nuomone, – suteikti profesionalaus kolektyvo statusą ir mokėti ansambliečiams atlyginimą. Entuziazmas, pasak jos, šiais laikais nėra pats geriausias kuras kolektyvo varikliui. Lieka tik ištvermingiausi, o dauguma ansamblį palieka dėl šeimos, darbų, mokslų, karjeros. Kol kas Lietuvoje profesionaliu pripažintas vienintelis „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblis, visi kiti – mėgėjiški, taip pat ir „Žilvinas“, nors – paradoksalu – beveik visi ansamblio nariai – profesionalai.

„Įdomūs ir reikalingi pasijaučiame nuvažiavę į užsienį, - pasakojo ansamblio meno vadovė. - Ten įvertinama tai, ką mes darome, – atlikėjų profesionalumas, žanro unikalumas, mūsų pastangos ir atsidavimas. Ir technika, ir muzika, ir šokis. O Lietuvoje... Mes juokaujame, kad reikėtų eiti be sijono šokti – gal tada kas ir susidomėtų. Toks požiūris...“

Veteranai linki neišnykti

Garbės raštais ir „Žilvino“ simbolika išpuoštoje repeticijų salėje pagal liaudies dainos „Šią naktelę, per naktelę...“ melodiją sukosi gražūs, jauni žmonės. Vieni vilkėjo sportinę aprangą, kiti – spalvingus koncertinius rūbus. Priėjau arčiau – kostiumai tikrai neblizga naujumu. Užkalbinau solidų vyriškį, linksmai bendraujantį su merginų šokį stebinčiais vaikinukais. Tai – Nairas Malakauskas. Nuo 1980 metų „Žilvine“ šokantį vyrą žilviniečiai vadina ansamblio pirmininku. Šiuo metu Klaipėdos amatų ir verslo mokykloje dirbantis N.Malakauskas ištikimas „Žilvinui“ – nors dabar negali šokti dėl kojos traumos, jis nuolat organizuoja kolektyvo veiklą ir laisvalaikį, lankosi repeticijose, yra dešinioji G.Puzinienės ranka visuose darbuose (beje - visuomeniniais pagrindais, tai yra, be atlygio). „Per beveik tris dešimtmečius „Žilvinas“ tapo mano gyvenimo dalimi, - sakė N.Malakauskas. – Didžiuojuosi ypatinga „Žilvino“ dvasia, darna, kuri išlieka net ir keičiantis žmonėms. Man gražu, kai kolektyvas išeina į sceną aukštai pakeltomis galvomis, o salė pagarbiai suošia: „Žilviniečiai“.

Gražią karūnuotą galvelę pakreipusi grakščiai juda dar viena „Žilvino“ senbuvė, G.Puzinienės nuo dešimties metų ugdyta šokėja Ligita Bainoravičiūtė. Ją į repeticiją atlydėjęs rūstus vaikinukas, su kuriuo mergina draugauja daugiau kaip metus, iškilmingai prisistatė: „Edvinas Katinas. Palydėjau, kad Ligitai nebūtų liūdna. Ne, ne, pats tai jau nešoksiu!“. Teisi buvo vadovė – nebenori jaunimas polkos šokti. Mergina sakė, kad ansamblyje ją laiko meilė šokiui ir kolektyvo žmonėms. „Vadovė – lyg artima giminė, ansamblis – lyg šeima. Taip apibūdinčiau „Žilvino“ atmosferą, - kalbėjo Ligita. – Čia – dalis mano širdies, aštuoneri metai gyvenimo. Linkiu savo kolektyvui niekada neišnykti, nors pati amžinos ištikimybės nežadu – juk šiemet baigsiu mokyklą...“

Repeticijų salėje nušvito ir G.Puzinienės akys – tarsi užsimiršti rūpesčiai, rankos pakilo šokiui. „ Pažiūrėkite – apsivelka žmogus koncertinį rūbą ir toks gražus pasidaro, akys dega. Gyvenime retai pamatysi tokią šypseną, kaip mūsų šokėjų – kasdienybėje visi pikti, visi nepatenkinti, o šokantys, dainuojantys, grojantys žilviniečiai šypsosi, nes jie – laimingi,“ - dalijosi džiaugsmu ansamblio meno vadovė.

Prieš šventę – dovanos ir pažadai

Nepaisant gana dramatiškos ansamblio būklės, kolektyvas įkvėptai ruošiasi pasitikti garbingą jubiliejų. Anot ansambliečių, „Žilvinas“ buvo, yra ir bus Klaipėdos patriotu, uostamiesčio savastimi. „Jubiliejaus proga išleidome kompaktinę plokštelę „Mes klaipėdiškiai“. Jau antrąją, pirmoji vadinosi „Klaipėdietiškos metamorfozės“. Ruošiamės išleisti ir DVD, kuriame bus Klaipėdos krašto šokiai, „Žilvino“ šokėjų šokami Žvejo sodyboje, Skulptūrų parke, Jūrų muziejuje. Judita (vokalinės grupės vadovė Judita Kiaulakytė – aut. past.) paruoš natų leidinį, kuriame bus surinktos per pastarąjį dešimtmetį „Žilvino“ atliktos melodijos ir dainos, kai kurios – niekada nepublikuotos,“ – apie jubiliejines „Žilvino“ dovanas miesto visuomenei pasakojo G.Puzinienė. – Ir, žinoma, pagrindinis akcentas – balandžio 12 dieną, 17 val. Žvejų rūmuose vyksiantis šventinis koncertas. Jame pristatysime ne tik Klaipėdos krašto tradicijomis pagrįstą „Žilvino“ programą, bet ir svečius –„Lainerhof Quintett“ dainininkus iš Zalcburgo bei Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos tautinių šokių ansamblį „Sietuva“, vadovaujamą ilgamečio „Žilvino“ vadovo Vlado Ūsovo. Po koncerto visus buvusius ir esamus žilviniečius, ansamblio vadovus ir draugus pakviesime į linksmą vakaronę – kartu prisiminsime šlovingą praeitį ir pasvajosime apie gražią ateitį“.

O kokios gi dovanos ansamblis, kadaise glėbiais skynęs laurus Klaipėdai, norėtų iš gimtojo miesto?

„Labai norėtumėme meilės ir dėmesio. Tiek, kiek savo ansambliams skiria kiti Lietuvos miestai. O konkrečiau – būtų nuostabu, jei Klaipėda jubiliejaus proga skirtų „Žilvinui“ pinigėlių nors vienai kelionei į festivalį ar konkursą. Tiek, kad galėtų nuvažiuoti visas ansamblis. Važiuoti galima daug kur, tačiau mes nepajėgūs susimokėti startinio mokesčio, o ir kelionė... Įsivaizduokite, ką reiškia studentui 500 litų. Yra tarp jaunuolių tokių, kurie pėsčiomis į repeticijas per visą miestą eina, nes neturi atliekamų dviejų litų. Kas studijavo, tas žino – nelengva. Taigi tokia miesto dovana jubiliejaus proga būtų pati laukiamiausia. Už parodytą pasitikėjimą atsilygintume pergalės laurais – ansambliečiai yra pasiruošę nugalėti – mūsų profesionalumas ir originalios programos tikrai gali stebinti pasaulį“, – tvirtino „Žilvino“ meno vadovė, pritariant visiems ansambliečiams.