Vestuvės Airijoje: keltų papročiai ir krikščionybė

Represijų taikinyje

Airių istorija ir vestuvių tradicijos – vertybės, kurios išliko, nepaisant ilgus amžius trukusios priespaudos.

Airių vestuvių ritualai – dar XII a. atsiradusi pagoniškų ir krikščioniškų papročių samplaika – puoselėti iki pat XVI–XVII a. sandūroje prasidėjusio intensyvaus airių nutautinimo, kai anglų kalba išstūmė airių kalbą ir išplito angliški papročiai. Ir nors kurį laiką ritualai sėkmingai puoselėti net Katalikų bažnyčioje vykstančiose jungtuvių ceremonijose, ilgainiui juos imta slopinti. Siekdami išsaugoti senuosius vestuvių papročius airiai pradėjo tuoktis slapčia.

Žinoma, visos bažnytinės santuokos slapta vykti negalėjo, juolab kad situaciją gerokai sunkino dar XVI a. išleistas Baudžiamasis įstatymas. Jame buvo nurodyta dvasininkams drausti Mišių metu tarti senovinius santuokos įžadus ir propaguoti kitus pagal senąjį tikėjimą gyvavusius vestuvių papročius. Nesilaikantys šio įstatymo kunigai buvo žiauriai baudžiami. Represijas dvasininkams legaliomis pavertęs įstatymas Airijoje panaikintas tik 1920-aisiais.

Dominuoja žydra spalva

Vis dėlto senųjų keltų papročių persmelktos vestuvių tradicijos Airijoje atlaikė represijas. Keletas iš jų ir šiuolaikines nuotakas puošia tiesiogine šio žodžio prasme. Jei jums teks dalyvauti airių vestuvėse ir nuotaką išvysite pasidabinusią melsvos spalvos, lengvai krintančia suknele, galite būti tikri – tai ne kas kita kaip senųjų keltų tradicijų atspindys. Mat šiame krašte nuo seno nuotakos puošdavosi būtent melsvomis, dangaus spalvą giedrą vasaros dieną primenančiomis suknelėmis. Pagal senąjį airių tikėjimą žydra spalva simbolizuoja tyrumą ir vidinę harmoniją, todėl šiame krašte augusios merginos apskritai mėgo žydros spalvos audinius.

Iš pirmo žvilgsnio tradicinės airių nuotakų suknelės gali pasirodyti paprastos – tiesaus silueto, plono audinio. Tačiau neapsirikite – tradicines keltų nuotakų sukneles puošia daugybė rankų darbo nėrinių, o ir pačios suknelės perduodamos iš kartos į kartą. Šis paprotys itin gajus istorinėse keltų srityse Airijos vakaruose.

Žydros spalvos suknelė – ne vienintelis melsvas Airijoje besituokiančių nuotakų atributas. Šio krašto nuotakų papuošalai – taip pat žydri. Dažniausiai tai melsvos spalvos turkio akmenėliai. Apskritai Europoje turkis simbolizuoja sėkmę, gerovę ir turtą. Vis dėlto airiai pasirinko kiek kitokias šio simboliu tapusio akmens reikšmes. Senųjų keltų papročių besilaikantiems airiams turkis simbolizuoja dvasingumą, darną su gamta, kovą su blogiu. Tai buvo ypač aktualu senaisiais laikais, kai pagoniškieji keltų papročiai nebuvo taip stipriai susieti su krikščioniškaisiais ir įvairiais akmens amuletais bandyta pritraukti sėkmę į naujai kuriamas šeimas bei akcentuoti glaudų tuomečių žmonių ryšį su gamta.

Tradicines keltų nuotakų sukneles puošia daugybė rankų darbo nėrinių, o ir pačios suknelės tradiciškai perduodamos iš kartos į kartą.

Sena, nauja ir skolinta

Iš kartos į kartą perduodama sena, melsvos spalvos nuotakos suknelė, mėlyni papuošalai iš turkio – telieka pridėti kai ką nauja, kai ką skolinta ir turėsime tradicinį airiškų vestuvinių atributų derinį.

Plačiai po pasaulį paplitęs paprotys, kad nuotakos per vestuves turi turėti visus šiuos elementus, atsirado būtent Airijos keltų kraštuose. Žinoma, bene labiausiai jis propaguojamas Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto net ir čia ne visos besituokiančios nuotakos tiksliai žino, ką šios daiktams suteiktos reikšmės išties simbolizuoja.

Tradiciškai senas daiktas, naudojamas per vestuves, keltų kraštuose simbolizuoja nuotakos praeitį. Naujas – ateitį. Skolintas žymi sėkmę. Tiesa, norint pritraukti sėkmę į naujai kuriamą šeimą, daiktus skolintis reikia tik iš laimingai ištekėjusių moterų – taip bent jau teigiama senuosius keltų vestuvių papročius aprašančiuose veikaluose.

Ypatinga šukuosena

Iš kartos į kartą perduodamas ir paprotys nuotakoms puoštis tradicinėmis šukuosenomis. Viena jų – į kasą supinti ir aplink galvą apsukti plaukai. Kasa airių kraštuose simbolizuoja brandą ir išmintį, todėl vis dar pasitaiko, kai Airijoje nuotakoms kasas supina močiutės arba mamos. Tai viduramžius menantis paprotys, padedantis dukroms ir anūkėms perduoti savo išmintį, palinkėti sėkmės ir savotiškai palaiminti.

Tokios airių nuotakų šukuosenos neatsiejamos nuo dar vieno tradicinio vestuvių atributo – lauko gėlių. Būtent iš jų šiame krašte rišama įvairiaspalvė jaunosios puokštė, gėlių žiedai įpinami į plaukus. Nuotakos šukuoseną dažnai papildo ir į kasą įpintos šilkinės juostelės. Jos šiame krašte simbolizuoja moteriškumą.

Lino virvelės simbolis

Jei jums teks dalyvauti tradicinėse airių vestuvėse, nenustebkite, kai išvysite surištas susikibusių jaunųjų rankas. Tradicija apjuosti jaunavedžių plaštakas ir riešus pinta linine virvele – tai unikalus, net XII a. siekiantis paprotys.

Tiek pagonybės laikais, tiek viduramžiais taip buvo oficialiai pripažįstama santuokos ceremonija, ženklinanti naujos šeimos kūrimą. Tik gerokai vėliau, kai santuokai įteisinti pradėti naudoti dokumentai, šis paprotys įgijo simbolinę reikšmę. Vis dėlto ši tradicija, simbolizuojanti dviejų žmonių sąjungą, liko tokia pat populiari tiek tarp senuosius vestuvių papročius propaguojančių airių, tiek Katalikų bažnyčioje besituokiančių keltų palikuonių.

Dabar įprasta jaunųjų rankas apvyti linine virvele, tačiau nenustebkite, jei išvysite ir iš metalinių gijų susuktą virvutę. Tai veikiausiai istorinius laikus menanti, iš kartos į kartą perduodama relikvija, saugoma giminės vyriausiųjų.

Keltiško žiedo kalba

Ne ką mažesnį įspūdį šiuolaikinėms poroms palieka ir tradiciniai keltiški jaunavedžių žiedai. Nuo seno jie laikomi ne tik vestuvių bei meilės, bet ir draugystės simboliu. Ši viduramžius menanti puošmena – iš paprastų simbolių sukurtas, tačiau įspūdingai atrodantis kūrinys. Jį sudaro vientisas ratas, kurio centre (viršuje) įsitaisiusi dviejomis rankomis apgobta širdis ir ją puošianti karūna.

Airijoje nuo seno įprasta, kad meilės ryšiais nesusaistytos merginos juo papuošia dešinės rankos bevardį pirštą. Kaip draugystės ženklą jos nešioja šį žiedą karūną nukreipusios į piršto galą. Susižadėjusi moteris žiedą apsuka ir karūną nukreipia į viršų – širdies pusę. Tik vestuvių dieną šis žiedas perkeliamas ant kairės rankos.

Tad, mielos moterys, jei kartais iš šio mums gan gerai pažįstamo krašto sugrįš jūsų mylimasis ir jums padovanos būtent tradicinį keltų žiedą, nepasimeskite, užsimaukite jį teisingai. Planuodamos savo vestuves prisiminkite ir kitas tradicines šios vėjuotos ir lietingos šalies vestuvių tradicijas.