A. Večerskis: esu deklaravęs meilę žiūrovui ir žmogui

Populiarus teatro bei televizijos aktorius, režisierius ir neatsiejama lietuviško teatro dalis – tokį Adolfą Večerskį pažįsta teatro mylėtojai. Tačiau  nedaug kas žino Adolfą Večerskį, kaip žmogų, kuris užkrečia pozityvumu, moka nuoširdžiai džiaugtis atėjusiu pavasariu, ir kuriam viena didžiausių žmogiškų vertybių yra šeima. A. Večerskis pasakoja apie pasaulį matomą aktoriaus ir režisieriaus akimis.

Kaip atsitiko, kad susiejote savo karjerą su teatru ir vaidyba?

Jau praėjau tris savo karjeros pakopas: buvau aktorius, režisierius bei užsiėmiau vadybine teatro veikla. Visas jas išbandžiau ir geriau nei bet kada suprantu, ką daryti noriu ir ko ne. Aktorystė patraukė bežiūrint spektaklį. Tiesiog nusprendžiau, kad galiu geriau. Taip pradėjau vaidinti pats. Tačiau, kaip ir daugeliui aktorių, kurie ilgainiui tapo režisieriais, man buvo nuobodu. Manęs nebetenkino pasiūla, kurią kūrė tuometiniai režisieriai. Taip pradėjau režisuoti savo pirmąjį spektaklį.

Šiuo metu pagrindinė jūsų veikla „Domino“ teatre. Jame režisuojate naujus spektaklius. O komediją „Daktaras“ ne tik režisavote bet ir atliekate vieną iš vaidmenų. Ar nesunku vaidinti, kai į spektaklį žiūrite režisieriaus akimis?

Spektakliuose, kuriuos režisuoju, stengiuosi nevaidinti. Jei jau ateinu vaidinti į savo spektaklį tai niekada nebus pagrindinis vaidmuo. Scenoje stovinčiam režisieriui labai sunku vaidinti, nes jis visada seka, ką daro kiti. Kad peržengtum ribą tarp režisieriaus ir aktoriaus, turi labai tikėti kolektyvu, kuris dirba scenoje. Tik tada surandi savo, kaip aktoriaus, vietą. Komedijoje „Daktaras“ atlieku vaidmenį pasikeisdamas su kolega Kostu Smoriginu. Tai personažas su tam tikromis specifinėmis savybėmis. Tad imtis vaidmens pačiam man buvo paprasčiau nei pakeisti jį kažkuo kitu.

Daugiausiai kuriate komedijos žanro spektaklius. Kodėl?

Komedija – labai pavojingas žanras, kuris pasaulyje yra labai vertinamas. Lietuviai yra liūdna tauta, tad kurti komedijas mūsų šalyje – sunkus darbas. O ir humoras pas mus yra specifinis. Komedija dažnai suvokiama kaip išsityčiojimas, būna pernelyg grubi, neskani. Taip pat kiekvieno žmogaus humoro jausmas kitoks. Mane dažniausiai domina viduriukas tarp tragiškumo ir komiškumo. Ir, visgi, visuose mano spektakliuose rasite pasakos elementų. Aš mėgstu „happy endus“.

Galbūt jau esate nusimatęs naują spektaklį kurį statysite? Koks jis bus?

Visi mano režisuojami spektakliai yra labai skirtingi. Tačiau turiu tam tikrą braižą, kurį išlaikau visuose kūriniuose. Tad net ir nežinantys gali nujausti, kad tai mano spektaklis. Ir visgi kiekvieną kartą aš ieškau kažko naujo: minties kurią noriu pasakyti, jos pateikimo formos. Ir labai seniai norėjau padaryti kažką muzikinio. Tad mintyse dabar vienas kūrinys apjungsiantis dainas, šokius ir aktorystę. Man muzika yra tai, kuo galima išreikšti labai dideles sielos paslaptis ir energiją. Taigi ir šis spektaklis savyje nešis labai daug paslapties ir teigiamos energetikos.

O koks būnate, kai paliekate teatrą ar filmavimo aikštelę? Kokiu ritmu gyvenate?

Per eilę metų gyvenimo ritmas gerokai pasikeitė. Dabar daugiau laiko skiriu šeimai. Buvo laikas, kai vaidindavau po 30 spektaklių per mėnesį. Didžiausia baimė išvažiavus ilgalaikių gastrolių buvo, kad augantys vaikai tavęs vieną dieną tiesiog nebeatpažins. O dabar išmokau mėgautis: žmonėmis, kurie mane supa, prasidėjusiu pavasariu, parskrendančiais paukščiais ir panašiomis smulkmenomis. Tad net ir bėgant metams visada jaučiu, kad manyje yra dalis, kuri visada dūksta ir stengiasi padaryti kažką, kas pradžiugintų kitus.