Tūkstančio metų kelionė: Šv. Jokūbo keliu

Kelionių būna įvairių. Yra ir tokių, kuriose „niekas neįskaičiuota“: tada „Boeingą“ pakeičia dviratis, vienintelė navigacijos priemonė – ant kelio, sienų ir medžių pažymėtos maršruto rodyklės, o vietoj keturių žvaigždučių viešbučio vakarop nakvynės namų duris padeda atverti gaisrininkai ir policininkai.

Tikslas – katedra

„Troškau ne tik nuotykių, bet ir iššūkių: pabėgti nuo studentiško šurmulio, praskaidrinti mintis, išbandyti save ir pamatyti šalį“, – prisipažino keturias dienas piligrimų keliu 200 km dviračiu per Portugaliją ir Ispaniją numynęs Gediminas Urbonas.

Portugalijoje studijuojantis vaikinas vienui vienas keliavo iš Porto miesto, aplankydamas Povua de Varzino, Rates, Barcelos, Ponte de Limos, Kaminjos, San Pedro de Torės miestelius, vėliau pasuko per Ispaniją – Tujį, Redondelą, Pontevedrą, Kaldas de Reisą, Padroną iki pat Santjago de Kompostelos.

Į UNESCO pasaulio kultūros žmonijos paveldo sąrašą įtrauktas Šv.Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – tai katalikų piligrimų kelias, vedantis į Ispanijos Santjago de Kompostelos katedrą, kurioje, tikima, yra palaidotas apaštalas Jokūbas.

Visas šio kelio, prasidedančio Prancūzijoje ir besidriekiančio iki pat Ispanijos šiaurės vakarų pakrantės, ilgis siekia beveik 800 km. Kiekvienas pagal išgales individualiai pasirenka, kokią kelio atkarpą įveiks. Įvairių tautybių piligrimai juo traukia nuo viduramžių jau kone 1 000 metų.

Kryptį rodo net ir kriauklės

Galima keliauti trimis būdais: pėsčiomis, dviračiu arba arkliu.

„Ne, jojančių nesutikau, daugiausia einama pėsčiomis“, – sakė Gediminas.

Vaikinas nesigailėjo pasirinkęs dviratį, nors dažnai jį reikėjo vestis ar net nešti ant pečių: takeliai driekiasi ir kalnais, per upelius ar laiptus. Rengiantis tokiai kelionei svarbiausios trys taisyklės: nepamiršti kepurės nuo saulės, lietpalčio ir visus daiktus kuprinėje vežtis sudėtus į neperšlampamus plastikinius maišelius.

„Ir imti kuo mažiau, nes vakarop nešamas vienas kilogramas tampa dešimčia“, – nusišypsojo ne kartą lietaus užkluptas lietuvis.

Žemėlapis nereikalingas – geltonos rodyklės ant grindinio, tvorų, sienų ar net medžių rodo, kur sukti toliau.

Dar vienas specialus visiems piligrimams suprantamas ženklas – kriauklės: jų spindulių kryptis irgi nurodo tolesnį maršrutą. Neretai takai veda ir per privačias valdas.

Kuprinę sutaisė batsiuvys

„Stabtelėti ir gurkštelėti ispaniško vyno nesiūloma, tačiau visur galioja niekur nerašyta taisyklė – sutikus ar palydint nepažįstamąjį būtinai palinkėti vienas kitam gero kelio (isp. Buen Camino), – piligrimų bendravimo ypatumus aiškino G.Urbonas. – Jei pameti rodyklę, tiesiog paklausi vietinių žmonių, kurie, net nemokėdami anglų kalbos, mielai ranka parodo kryptį.“

Gediminas prisiminė vieną kuriozišką situaciją. Miškavežis vežė iškirstus medžius ir buvo visiškai neaišku, kur sukti, tačiau šalikelėje pastebėjo kitų piligrimų iš geltonų gėlių sudėtą rodyklę. O kai keliaujant įplyšo lietuvio kuprinė, vietos batsiuvys geranoriškai ją sutaisė ir net neėmė pinigų.

Negali nesižavėti draugiškumu ir noru padėti kitiems, nesvarbu, kokios tautybės būtum.

Nakvynė su pareigūnais

Keliaujantys piligrimai nakvoti dažniausiai apsistoja piligrimų namuose. Viena naktis čia kainuoja apie šešis eurus. Gauni dviaukštę lovą, užvalkalą pagalvei ir paklodę. Miegmaišį turi turėti pats.

„Ar kelionėje buvo iššūkių? – mąstydamas perklausė studentas. – Taip, ir abu kartus ieškant nakvynės.“

Atvykus į Kaminją Gediminą pasitiko uždarytos nakvynės namų durys. Jau temo. Vaikinas prisiminė kažkada portugalų draugų duotą patarimą, kad, ištikus bet kokiai bėdai, čia įprasta prašyti pagalbos pas specialiųjų tarnybų pareigūnus.

„Kreipiausi į gaisrininkus, jie padėjo telefonu surasti nakvynės namų darbuotoją ir ji atvyko – pasirodo, tąnakt, be manęs, čia nebuvo nė vieno piligrimo, todėl ji ramiausiai išėjo namo“, – maloniai stebėjosi keliautojas.

Ne mažiau įdomi buvo ir antroji naktis. Redondelos piligrimų nakvynės namai buvo perpildyti, nė vienos laisvos vietos.

„Šįkart pasukau į policiją. Angliškai kalbantis pareigūnas palydėjo iki sporto salės, esančios netoliese, ir sutarė su salės darbuotoju leisti man joje pernakvoti, – pasakoja kaunietis. – Mane užrakino, o rytą išeidamas pats užtrenkiau salės duris.“

Nuovargio – nė pėdsako

Kuo arčiau kelionės tikslo, tuo daugiau takų susilieja į vieną kelią, daugėja ir jais keliaujančių piligrimų.

Nuo Padrono miestelio iki Santjago de Kompostelos katedros – tik 25 km. Noras kuo greičiau ją pasiekti rytą vertė keltis iš lovos anksti.

„Kai atvykau, apėmė sunkiai nusakomas jausmas: nejaučiau jokio nuovargio, atrodo, keliaučiau dar toliau. Kai matai atvykusius kitus piligrimus, įveikusius skirtingos trukmės ir maršruto keliones, bet vedamus vieno tikslo, apima bendrystės jausmas, nors sutinki juos pirmą ir galbūt paskutinį kartą“, – pojūčiais dalijosi lietuvis piligrimas.

Antspaudai dedami ir kavinėse

Anot Gedimino, daugiausia piligrimų – vyresnio amžiaus, tačiau prie katedros stovėjo ir bemaž 15 dviračių.

Netoli Santjago de Kompostelos šv.Jokūbo katedros įsikūręs piligrimų biuras. Čia turi pristatyti ir svarbiausią piligrimų kelionės dokumentą – kasdien pildytą piligrimo pasą, išmargintą kiekvienos aplankytos vietovės antspaudais. Tokios žymos dedamos daug kur: policijoje, gaisrinėje, bažnyčiose, degalinėse, net kavinėse – tereikia nepamiršti jų paprašyti.

Piligrimystę liudijantį pažymėjimą gausi įveikęs bent paskutinius 100 kelio kilometrų. Vis dėlto lotynų kalba išduotas dokumentas su pavarde ir data nėra svarbiausias dalykas, džiuginantis įveikus maršrutą.

„Be patirtų įspūdžių, įgyji daug daugiau: imi labiau pasikliauti savimi ir aplinkiniais, sustiprini savąjį tikėjimą. Namo grįžti jau kitoks“, – apibendrino lietuvis keliautojas.