Ryškius charakterius spektaklyje įkūnys legendiniai teatro aktoriai. Motinos vaidmenį kuria aktorės Dalia Brenciūtė ir Violeta Podolskaitė. Jaunosios kartos aktoriai Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka dalysis Liudviko vaidmeniu, o dukras pasikeisdamos vaidins Redita Dominaitytė ir Kristina Savickytė (Petronėlė) ir Aistė Lasytė ir Veronika Tarasevičiūtė (Domicelė). Ūkininką Kozerį – Vytautas Taukinaitis ir Gediminas Storpirštis.

Scenografiją spektakliui kūrė Vidas Ribokas, kostiumus – Birutė Zorskienė, šviesų režisierius – Kasparas Bujanauskas, garso režisierius – Linas Kubekas. Spektaklyje skamba Povilo Kebliko aranžuotos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.

Šį savaitgalį savo kelionę po scenas pradedanti dviejų dalių jausmų drama-komedija „Trys mylimos“ kovo pabaigoje atkeliaus ir į Kauną.

– Kristina, vienu metu rengėte du projektus: metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre įvyko ilgamečio teatro muzikinės dalies vedėjo Povilo Kebliko trijų kompaktinių plokštelių rinkinio pristatymas, po kelių dienų žiūrovai pamatys jūsų režisuotą klasikinį teatro spektaklį pagal Julijos Žemaitės apsakymą „Marti“. Kas jus privertė atsigręžti į klasikinę pjesę?

– Aš gerai žinau medžiagą, pati esu vaidinusi Gyčio Padegimo „Trijų mylimų“ pastatyme. Be abejo, tai bus klasikinis spektaklis. Kitokio teatro nemoku ir nenoriu kurti – esu iš senosios teatro mokyklos, noriu teatre tikro gyvenimo scenų, noriu personažų, noriu žiūrėti, kaip vaidina aktoriai, kaip jie sugeba persikūnyti.

– Kada tai buvo? Kada pati vaidinote vieną iš trijų mylimų?

– Datos man nesvarbios, užtat nesistengiu jų laikyti atmintyje. Žinau, kada gimiau, kada mano vaikas gimė, tiek ir užtenka. 1975-aisiais mūsų kursas atėjo dirbti į Jaunimo teatrą, man atrodo, spektaklį statėme šiek tiek vėliau, 1979-aisiais.

Niekas nesikeičia. Ir jaunieji aktoriai, kurie vaidina spektaklyje, man tai patvirtino.

– Iš ano spektaklio į dabartinį, jūsų režisuotą, atkeliavo ir keletas to meto aktorių: Domicę suvaidinusi Violeta Podolskaitė ir Liudviko vaidmenį kūręs Vytautas Taukinaitis. Jūsų spektaklyje Violeta vaidins Motiną, Vytautas – ūkininką Kozerį. Ar pačiai neknietėjo užlipti į sceną ir taip pat sukurti vaidmenį, ne tik režisuoti?

– Ne, jau viskas. Savo atvaidinau.

– Pasakojote, kad idėja sukurti „Tris mylimas“ gimė gana netikėtai. Jums knietėjo atgaivinti kadaise pradėtą ir neužbaigtą rengti Jaunimo teatro koncertmeisterio, muzikinės dalies vadovo P. Kebliko plokštelę...

– Pamaniau, kad senosios, mūsų dainuotos sutartinės liko tik nusitrynusiuose įrašuose. Daug dirbu su geros muzikos ekspertais „Bardai LT“, kilo mintis pakalbinti juos išleisti sutartinių plokštelę. Plokštelė išėjo, kartu su ja gimė mintis apie spektaklį.

Istorija labai sena: šiais metais bus 50 metų, kai Jaunimo teatre pradėjo dirbti mūsų kursas – Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. Mūsų užklasinis būrelis buvo etnografinio dainavimo grupelė, į kurią rinkdavomės vakarais. Violeta Podolskaitė, Vytautas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Nijolė Gelžinytė ir kiti aktoriai, Veronika Povilionienė irgi dainavo. Būtent nuo Jaunimo teatro aktorių ir prasidėjo Povilo ir Dalios Mataičių Lietuvos folkloro teatras, vėliau tapęs Klojimo teatru.

– Sovietmečiu etnografinės dainos reiškė kur kas daugiau, jos buvo tarsi mūsų istorijos, savasties priminimas, laisvės jausmas?

– Dainos, kurias išgirdome iš Veronikos, buvo lyg stebuklas, norėjome jų išmokti, jas dainuoti. Kitaip jos skambėjo nei to meto liaudies dainos, visai kitaip. Pamenu, kartą paprašėme, kad mūsų vadovė D. Tamulevičiūtė padainuotų ką nors iš senųjų sutartinių. Kaip skambėjo! Kaip skambėjo!

Daugybę metų tas dainas nešiojausi. Ir štai, atsirado proga jas sudėti į spektaklį, iškart pagalvojau, kad tai turėtų būti Žemaitės „Trys mylimos“.

Man sako, kad viskas bus gerai. Tik tie, kurie taip kalba, nežino tikrosios kainos, kurią atneša galimybių trūkumas, įtampa ir baimės.

– Natūralu, kad nuo gerai žinomo Žemaitės kūrinio sunku atsitraukti, juo labiau kad toks spektaklis jau buvo pastatytas. Ką naujo atradote šioje istorijoje?

– Ką ten gali labai naujo sugalvoti! Ir labai improvizuoti su klasika negali. Žemaitės pasakojimas užrašytas į tris veiksmus, mes kūrinį padalijome pusiau, man toks variantas priimtinesnis. Istoriją pasakosime jaukiai ir paprastai – lietuviško kaimo kieme ir troboje.

– Ar pagalvojote, ką jaunam žmogui, gal net Žemaitės kūrinio neskaičiusiam, tas spektaklis gali kalbėti?

– Tai kad niekas nesikeičia. Ir jaunieji aktoriai, kurie vaidina spektaklyje, man tai patvirtino. Klausiu jų: gal jums čia briedas atrodo, gal neaišku, apie ką? O jie: baikit, manot, kad šiandien taip negali būti? Oho, dar ir kaip būtų! Kai kalbame apie žmonių jausmus, temos juk amžinos.

– Tikriausiai taip ir yra: forma keičiasi, o esmė – ne...

– Žmonių santykiai ir yra esmė. W. Shakespeare’as turbūt irgi visais laikais toks aktualus, kad apie vidų kalba. Gali kokiais tik nori šiuolaikiniais drabužiais apsirengti, o vidus vis vien liks toks pat.

– Įdomu, ar jūsų spektaklyje drabužiai bus iš Žemaitės laikų, ar rengsitės dabartiniais?

– Jau sakiau, kad neimprovizuosiu su kūriniu, bet ir tautiniais drabužiais aktorių nerengsime, bus šiokių tokių detalių, atspindinčių laikmetį. Labai nepasišvaistysi nei su drabužiais, nei su scenografija, – pinigų pastatymui daug neturime, kuriame taupiai.

Aš turėjau tikslą sukurti šį spektaklį labiausiai dėl Povilo, dėl jo atminimo. Jau seniai girdėjau raginimų – statyk naują spektaklį, bet nesiryžau, neturėjau kūrinio. Sakiau, kai rasiu, kai suprasiu, kad man įdomu, tai ir imsiuosi. Taip ir nutiko. Dažniausiai taip nutinka, kad spektakliai pas mane ateina patys.

– Anuomet, kai dar vaidindavote teatro scenoje, irgi taip būdavo?

– Panašiai. Žinoma, jei skirdavo vaidmenį, turėdavau darbą padaryti. Šiandien esu laisva spręsti, ką noriu kurti ir ko nenoriu.

Spektaklio repeticijos vyko smagiai, su didžiausiu polėkiu ir atsidavimu. Svarbiausia, kad ir vyresnieji, ir jaunieji aktoriai jaučiasi gerai, kaifuoja. Tik iš pradžių jaunimas, skaitydamas pjesę, daug klausinėjo: ką tas reiškia, ką anas? Tačiau iš tiesų kiekvienas norime mylėti ir būti mylimas, per amžius mažai kas keičiasi.

Spektaklio veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Kaimo bernas Liudvikas savo vilionėmis vienu metu bando pavergti tris mylimas: vienoje kaimo troboje gyvenančias motiną ir dvi jos dukras. Tačiau tikslas jo piktas – ne meilė, o turtai. Jaunuolis stengiasi išvilioti motinos sutaupytus pinigus. Čia ir kyla įvairių situacijų – melo, apgaulės, suvedžiojimų – komedija, kai kiekviena iš trijų moterų rimtai įsimyli Liudviką.

– Vis užsimenate apie jaudulį. Nejaugi po daugybės metų ir vaidmenų jį vis dar jaučiate prieš premjerą?

– Man sako, kad viskas bus gerai. Tik tie, kurie taip kalba, nežino tikrosios kainos, kurią atneša galimybių trūkumas, įtampa ir baimės. Tačiau aš suprantu, kad kelio atgal nebėra.