Intensyviai, dažnai keliuose teatruose vienu metu, dirbantis D. Petrosyan yra jaunosios kartos režisierius, jam – tik 33 metai, bet jis jau sukūrė ne vieną pilnas sales sutraukiantį ir dėmesio centru tampantį spektaklį, tokie buvo „Žemė“ (Nacionalinis akademinis Ivano Franko dramos teatras), „Otelas“ (Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis dramos teatras), toks buvo ir „Procesas“ (Kyjivo Podilės akademinis dramos teatras). Po didelės pastarojo spektaklio sėkmės jį įkvėpusio romano šimtmečio proga D. Petrosyan buvo pakviestas įskaityti F. Kafkos „Procesą“ audioknygos formatu.

„F. Kafka yra toks daugiasluoksnis, toks neaiškus, kad nieko negaliu teigti apie jį. Nieko apie jį nežinau, nepaisant to, kad po du kartus perskaičiau viską, ką jis yra parašęs, kai kurias noveles po tris kartus. Prieš kurdamas spektaklį, „Procesą“ skaičiau aštuonis kartus, bet vis tiek atsispirti galėjau tik nuo to, ką jaučiu pats, kas jaudina ir neramina mane jo literatūroje. F. Kafka yra kur kas platesnis nei galiu aprėpti“, – žurnalistei Viktorijai Kikhtenko šių metų žiemą kalbėjo D. Petrosyan.

Pasak režisieriaus, F. Kafka yra ne tik vienas geriausių rašytojų literatūros istorijoje, kartu su Marceliu Proustu ir Jamesu Joyce’u jis ir vienas iš trijų esminių 20 amžiaus autorių. Tai – kanonas, viena ar kita forma traukiantis ir intriguojantis jį permąstyti kūrėjus ir skaitytojus visame pasaulyje.

F. Kafka yra kur kas platesnis nei galiu aprėpti.

F. Kafka „Procesą“ kūrė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, o pilnas romano leidimas pasirodė tik po autoriaus mirties. „Procesas“ pasakoja apie Jozefo K. gyvenimą pakeičiantį įvykį – ankstyvą rytą į jo namus įsiveržia nepažįstami asmenys ir jį suima. Priežastis – nežinoma. Bet kokios pastangos išsiaiškinti „už ką“ ir kaip tai pateisinti – bevaisės. Jozefas K. desperatiškai bando kalbėtis su teisėjais, tačiau veltui. Jis atsiduria ir ima klaidžioti siurrealios biurokratijos labirintuose.

„Tai labai egzistencialistinis autorius ir šis romanas nėra tik apie teismo procesą. Neaišku ar jis rašo apie Dievą, ar apie froidiškus dalykus, apie žmogaus būties beprasmiškumą, o gal tiesiog buvo labai įžeistas atstūmusios mylimosios. Pastaroji teorija, beje, buvo pasiūlyta labai gero F. Kafkos draugo, „Procesą“ išsaugojusio Maxo Brodo – jis teigė, kad F. Kafka romaną parašė tik dėl su moterimi turėtų problemų. Ir tai irgi gali būti tiesa“, – pokalbyje su žurnaliste minėjo režisierius.

Jo „Proceso“ sceninė versija įvardijama kaip tragikomedija – išlaikant biurokratijos klaustrofobiškumą ir jos niekaip neišnarpliojamo labirinto keliamą beprasmiškumo jausmą, spektaklyje netrūksta ir humoro properšų. Režisieriui svarbu ir pats žmogus bei jo vieta kartais bejėgiškumo jausmą keliančiose situacijose.

„Kai žinau su kuo ginčijuosi, tai yra psichologinis arba buitinis konfliktas. O jei nematau priešininko veido, vadinasi, problema egzistencinė. „Procese“ vertėjo ieškoti ne buitinio konflikto tarp žmogaus ir sistemos atskleidimo, o žmogaus vietos žaidimo taisyklėse, kurių jis iki galo nesupranta. Žmogus be perstojo kliedi“, – prieš spektaklio premjerą jį kalbinusiai Sofijai Kovalenko sakė D. Petrosyan.

Aktorių renkuosi pagal psichofiziką ar temperamentą, o ne pagal lytį.

Jai jis plačiau atskleidė ir pasirinkimą Jozefo K. vaidmenį patikėti moteriai (vienintelei tarp vyrų aktorių): „Aktorių renkuosi pagal psichofiziką ar temperamentą, o ne pagal lytį. Spektaklis yra apie patriarchiją ir tai, kad biurokratijos ir destruktyvių energijų pasaulis priklauso vyrams. Ukraina taip pat buvo šio biurokratinio sovietinio pasaulio dalis. Bolševikai ją užėmė ir pavertė savo biurokratinio aparato dalimi. Daugelis žmonių įsitraukė į jo veikimą ir tapo mažais valdininkais“.

Režisieriaus nuomone, nepaisant laiko tėkmės, daugybė žmonių savo vidumi vis dar tebėra įstrigę tame neveiklumo, apatijos ir rezignacijos simptomais pasižyminčiame biurokratiniame aparate ir iš jo išsilaisvinti gali tik patys.

Klaipėdos dramos teatre D. Petrosyan „Procesas“ bus rodomas gegužės 24 d. 18.30 val. Iškart po spektaklio režisierius ir kūrybinės komandos atstovai susitiks su žiūrovais. Savo interviu Ukrainoje režisierius ne kartą yra žavėjęsis, koks gyvas ir turtingas palyginti Ukraina mažytės Lietuvos teatro pasaulis, tad ir jo apsilankymas – ne formali, o šilta viešnagė mieste, į kurį dar gali atvesti tolimesni kūrybiniai planai.

Po „Proceso“ festivalio tarptautinėje programoje dar laukia trys spektakliai: gegužės 28 d. „Amžinai“ (Ispanija), birželio 7 d. „Leviatanas“ (Prancūzija) bei birželio 12 d. „Vakaro nejauka“ (Lenkija), šis spektaklis Adomo Mickevičiaus instituto sukurtos ir Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos koordinuojamos tarptautinės Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūros programos dalis. Partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.

Programa ir bilietai: www.theatrium.lt.