Kinas

„Terminalas“ – naujas Spilbergas senojo narvelyje

Stivenas Spilbergas jau porą dešimtmečių yra aukštos kino kokybės ženklas. Garantija, kad laikas prie ekrano nebus iššvaistytas vėjais. Jis turi keistą ligą – tam tikrą laikotarpį sirgti skirtingais žanrais.

Kelią į režisieriaus klasiko titulą pradėjęs siaubo trileriais „Dvikova“ (pagal Stiveno Kingo kūrinį) ir „Nasrai“, vėliau metėsi į „ateivišką“ fantastiką, po to pristatė mums nepagydomą nuotykių ieškotoją „Indianą Džounsą“, susprogdino kino teatrus Juros periodo dinozaurais, tada atėjo epinio istorinio „oskarinio“ kino sezonas su „Šindleriu“, „Rajanu“ ir „Amistadu“, po ko – mokslinės fantastikos era, atsiuntusi „Dirbtinį intelektą“ ir „Įspėjantį pranešimą“...

Dabar maestro sėdo ant tragikomiškų avantiūrų žirgo. Pirma „Pagauk, jei gali“, antra – šiandieninė premjera – „Terminalas’’. Abi istorijos – su realių įvykių prieskoniu. Kaip ir anksčiau – košės nepagadino.

„Terminalas“ akimis slysta taip pat lengvai, kaip „Pagauk, jei gali“. Tačiau, kaip ir aname filme, niekur Spilbergo neapkaltinsi bukai nugludintu „holivudiškumu“ ar gigantomanija. Atvirkščiai – kuo toliau, tuo smarkiau dėdulė Styvenas mažina filmų gamybos išlaidas. Atsisako vizualiųjų efektų, kuriems pats kadaise kėlė kartelę iki kitiems nepasiekiamų aukštumų. „Terminalas“ gi – kone vieno pastato – oro uosto erdvės filmas. Visi prodiuserių pinigai daugiausia išleisti pirmojo ryškumo ir, kas svarbiausia, talentų, o ne žvaigždžių ryškumo honorarams.

Scenarijus sukurptas pagal iraniečio Nasari nuotykius 1988 metais Prancūzijos Šarlio De Golio oro uoste. Tiksliau – jo terminale. Atskrenda slaviško gymio tipelis Viktoras Navorskis į pasaulio demokratijos centrą – JAV. Oro uoste jis sužino, kad nuversta jo gimtosios šalelės Krakozijos (pramanyta valstybė, atseit šalia Rusijos) valdžia. Navorskio viza nebegalioja. Jis negali įžengti į Amerikos teritoriją, tačiau lygiai taip pat jis negali būti deportuotas namo.

Čia prasideda farsas, itin aktualus rinkimų karštinės krečiamai Lietuvai. Biurokratija visais įmanomais būdais stengiasi sunaikinti žmogų kaip asmenybę, dėl „suknistų“ dokumentų nebuvimo paversdama absoliučiu nieku. Biurokratui rūpi jo kėdė, o ne žmogus. Ir pirmosiomis „nužmoginimo“ akimirkomis Navorskis pasiduoda aplinkybių smūgiams. „Terminalo“ pradžioje šypsomės į ūsą, girdėdami „krakoziškio“ nusišnekėjimus ir apgailėtiną elgesį. Tačiau diena po dienos „svetimkūnis“ atsitiesia, mokosi kalbos ir išgyvenimo meno. Viena vertus, tai tikroviška situacija, o kita vertus – grynaspalvė pasaka su “blogiečiais” ir “geriečiais”. Komedija su „prancūziškai“ subtiliomis situacijomis. Ir drama su nepadoriu gestu valdininkų pusėn.

Dukart „Oskaro“ laureatas Tomas Henksas be vargo „pagauna“ Navorskio charakterį ir iš kuklios aukos palaipsniui tampa sumaniu maištininku, kuriam mažos revoliucijos pavyksta tarsi netyčia. Henksas yra organiškas ir natūralus aktorius, jei jis vaidintų medį, atrodytų, kad medis jį vaidina, o ne atvirkščiai. Henksas ne vaidina, jis yra. Ir neveltui visada susideda su Spilbergu – režisūros klasiku. Tomas yra aktorystės klasikas. Taip pat pasiekęs laisvumo ir „darau, ką noriu“ viršukalnę. Vaidinti „žuvį sausumoje“ jam nesvetima – patirtis driekias nuo „Atstumtojo“.

Priekaištai Spilbergui trumpi ir aiškūs...Stenlio Tučio vaidinamas biurokratas Diksonas – pernelyg tiesmukas niekšas, labiau atstovaujantis blogiukų klasei, o ne konkrečiam asmeniui. Katerinos Zetos Džouns pasirodymas stiuardesės Amelijos vaidmenyje kažkoks miglotas ir neišbaigtas. „Terminalas“ pernelyg dažnai nukrypsta į lyriškumą ir į stereotipinę komediją. Kai kurie komiški epizodai palikti šypsenos pusiaukelėje ir neišplėtoti iki juoko. Ir apskritai – iš Spilbergo norisi kažko daugiau. Tačiau vienam, šiam kartui, pakaks ir tiek, kiek yra.