Smuikininkė Pranskutė: sėkmė neįmanoma be pastangų

I. Pranskutė užaugo muzikalioje šeimoje – tiek jos mama, tiek sesuo profesionaliai griežia smuiku, o muzikos mokykloje akordeoną baigęs, bet vėliau į logistikos verslą pasukęs tėtis dažnai dirbdavo su įvairiais muzikantais ir rūpinosi jų koncertiniais turais.

Baigusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą muzikantė 2011 m. išvyko tobulinti smuiko meistriškumo į Vieną, kur susikūrė ir karjerą, ir gyvenimą. Austrijos sostinėje smuikininkė sutiko savo antrąją pusę – kroatą violončelininką Mislavą Brajkovićių, su kuriuo kartu jau beveik dešimtmetį dalijasi scena.

Per trylika metų Vienoje smuikininkė baigė muzikos studijas, darbavosi su įvairiais muzikantais ir atlikėjais iš daugybės šalių, prestižinėse koncertų salėse pasirodė su įvairiais orkestrais ir nuskynė ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir „Kodály Award“, kurį laimėjo su širdies draugu Mislavu.

Šiuo metu Austrijos sostinėje I. Pranskutė dažnai koncertuoja kartu su Vienos Mozarto orkestru, kuris gruodžio 21–23 dienomis, prieš pat didžiąsias metų šventes, aplankys Lietuvą ir klasikinės muzikos mylėtojams padovanos tris įspūdingus pasirodymus Vilniuje, Kaune ir Palangoje.

Su I. Pranskute ir kalbėtasi apie muziką, gyvenimą Austrijoje ir misiją garsinti Lietuvą.

– Ieva, turi daugybę asmeninių ir profesinių amplua – kaip save pristatytum vienu sakiniu?

– Esu smuikininkė, solistė, kamerinės muzikos atlikėja ir turinio kūrėja, gyvenanti Vienoje, nuolat ieškanti būdų dalytis muzikos galia ir įkvėpti kitus savo kūryba.

– Artėja didžiausios metų šventės, kurios scenos žmonėms dažnai tampa ir bene įtempčiausiu laikotarpiu. Kokiomis nuotaikomis dabar gyveni ir su kokiais iššūkiais susiduri?

– Tiesą sakant, didžiausias iššūkis – išlaikyti tempą, kai darbų gausa kasdien atrodo nesibaigianti. Visgi meilė muzikai ir disciplina, įgyta per daugiau nei 25 metus scenoje, padeda susitelkti ir nuolat judėti į priekį. Artėjančios šventės iš tiesų yra ypatingos, bet mums, menininkams, jos yra ir pats intensyviausias laikotarpis. Didžiausią laiko dalį atima koncertų planavimas, logistika ir pasiruošimas pasirodymams. Bet, nepaisant to, džiaugiuosi galėdama prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo kitiems.

– Beveik pusę gyvenimo praleidai Austrijoje. Ką turi Austrija, ko neturi Lietuva, ir ką turi Lietuva, ko neturi Austrija?

– Taip, Vienoje gyvenu jau 13 metų! Nepaisant to, mano ryšys su Lietuva yra labai artimas ir svarbus. Stengiuosi bent kelis kartus per metus grįžti su koncertais, nes pasirodymai Lietuvoje visada turi ypatingą energiją. Austrija, žinoma, turi savo nepakartojamą kultūrinį paveldą – nuo įspūdingos klasikinės muzikos tradicijos, koncertų, kultūros galimybių iki kalnų grožio ir „Gemütlichkeit“ (žodis, nusakantis šilumos, draugiškumo, ramybės, geros nuotaikos ir gerovės būseną, – aut. past.) jausmo, kurį gali jausti kasdieniame gyvenime. Bet Lietuva turi tai, ko niekas negali pakeisti – mūsų kalbą, tautinę dvasią, miškų ramybę ir, žinoma, šiltą artimų žmonių bendravimą. Manau, būtent tai, kad galiu būti tarp šių dviejų skirtingų pasaulių, ir praturtina mano gyvenimą!

– Kas turėjo didžiausią įtaką tavo sėkmei?

– Manau, kad sėkmė susideda iš daugelio dedamųjų – charizmos, nuolatinio darbo, buvimo tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir užsispyrimo. Kiekvienas iš šių veiksnių yra svarbūs ir prisideda prie galutinio rezultato. Charizma leidžia užmegzti ryšį su publika, darbas padeda tobulėti ir išlikti konkurencingai, o buvimas tinkamoje vietoje atveria galimybes, kurių nesitikėjai. Tačiau visų šių dalykų nepakanka be užsispyrimo – jis suteikia jėgų ir motyvacijos tęsti, kai kelias tampa sudėtingas.

Sėkmė, mano nuomone, nėra atsitiktinis įvykis, o nuolatinis procesas, kurį formuoja pasirinkimai, pastangos ir aiškūs tikslai. Tai tarsi sintezė, kuri neįmanoma be nuolatinio darbo ir asmeninio augimo.

– Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ar įsivaizduoji save kada nors sugrįžtant čia visam laikui?

– Į Lietuvą grįžtu gana dažnai – bent kelis kartus per metus. Man labai svarbu išlaikyti ryšį su savo šaknimis. Čia ir mano artimieji, o koncertai Lietuvoje visada turi ypatingą aurą!

Aš visada buvau ir būsiu lietuvė, nepaisant to, kad šiuo metu gyvenu svetur. Mano misija – skleisti žinią apie Lietuvą, mūsų unikalų paveldą ir istoriją. Gyvenimas Vienoje, be abejonės, labai įkvepia – čia gyvena daugybė talentingų menininkų, o šis miestas, kaip kultūrinis centras, suteikia puikias galimybes kūrybai ir profesiniam augimui. Susisiekimas su pasauliu iš šio Vidurio Europos miesto taip pat yra idealus. Vis dėlto Lietuva visada išliks mano mylima Tėvynė, ir nors šiuo metu neįsivaizduoju gyvenimo čia visam laikui, ateityje nesu linkusi atmesti galimybės sugrįžti ir bazuotis Vilniuje.

– Per savo karjerą turėjai tiek daug koncertų, kad turbūt jau net sunku visus prisiminti. O koks įsimintiniausias tavo pasirodymas?

– Sunku pasakyti, nes kiekvienas išėjimas į sceną yra savaip ypatingas. Tai priklauso nuo daugybės dalykų – nuo magic momento, stebuklingo publikos įsitraukimo, tylos akimirkų, bendro ryšio, kuris atsiranda tarp atlikėjo ir klausytojo. Kiekvienas pasirodymas yra unikalus ir turi savo energiją, kuri išlieka ilgam.

Atsimenu, kai atlikdama solo koncertą Auksnėje „Musikverein“ salėje Vienoje, vienas vyresnio amžiaus klausytojas taip įsijautė į muziką, kad pradėjo jausti sunkumą kvėpuojant ir vos nenumirė. Jo emocinis įsitraukimas buvo toks stiprus, kad jis pamiršo viską aplinkui. Teko sustoti, kad duotume jam laiko atsigauti, o mes visi, sujaudinti šio įvykio, stebėjome, kaip giliai muzika gali paveikti žmogų. Tai buvo ne tik šiek tiek gąsdinantis, bet ir itin įsimintinas momentas, nes jis puikiai atskleidė, kokia galinga ir emocinga gali būti muzika, kai ji tikrai pasiekia klausytojo širdį.

– Griežti „Musikverein“ salėje Vienoje buvo viena tavo svajonių, kurią pagaliau įgyvendinai. O kokia dabar yra tavo didžiausia svajonė?

– Tikrai, manau, kad kiekvieno profesionalaus muzikanto svajonė – koncertuoti tokiame prestižiniame, ypatingame muzikos centre kaip Vienos „Musikverein“. Tai buvo viena didžiausių mano svajonių, kurią pagaliau įgyvendinau, tačiau, kaip yra sakoma, „stenkis, kad svajonės būtų didesnės už tave, kad visada turėtum ko siekti“. Dabar mano svajonė – pasirodyti prieš 10 tūkst. žmonių auditoriją, paskui prieš dar didesnę ir pasidalyti savo muzika su pasauliu. Taip pat noriu dažniau bendradarbiauti su kitais įkvepiančiais kūrėjais. Manau, kad didelės svajonės ne tik įkvepia, bet ir verčia nuolat tobulėti, siekti daugiau ir visada judėti į priekį.

– Atrodai itin darbšti, organizuota ir motyvuota. Kokiose gyvenimo srityse norėtum labiausiai susiimti? Ir kam iššvaistai daugiau laiko, negu norėtum?

– Geras klausimas! Tiesa, šiuo metu nemanau, kad yra tam tikros sritys, kurias būtinai norėčiau tobulinti – tai stengiuosi daryti nuolatos. Man nereikia metų galo, kad nuspręsčiau kažką keisti. Kai jaučiuosi viduje tuščia ir atrodo, kad neturiu kuo pasidalyti, tiesiog sustoju ir bandau ieškoti geros energijos išteklių. Dažniausiai tai atrandu trumpuose atotrūkiuose – knygose, meno galerijose, nuoširdžiose diskusijose su draugais arba tiesiog vaikščiodama gamtoje. Tai momentai, kurie leidžia atsikvėpti, iš naujo atrasti prasmę ir vėl judėti pirmyn.

Kaip minėjau anksčiau, tobuli žmonės neegzistuoja, yra tik žmonės, kurie priima iššūkius ir nori tobulėti. Tai nuolatinis procesas, bet svarbiausia – būti atviram pokyčiams ir augti kiekvieną dieną.

– Socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę tavo nuotraukų ir vaizdo įrašų. Kaip svarbu šiuolaikiniams muzikantams būti aktyviems socialiniuose tinkluose, būti matomiems?

– Man visada buvo svarbu dalytis muzika, nes tai ne tik meno išraiška, bet ir būdas užmegzti artimesnį ryšį su pasauliu. Socialiniai tinklai šiuo požiūriu suteikia puikią galimybę ne tik pasidalyti kūryba, bet ir atskleisti savo asmenybę, savo vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Tai leidžia klausytojams ne tik mėgautis muzika, bet ir jausti ryšį su tavimi kaip žmogumi, kas man yra ypač svarbu. Menininkas yra ne tik kūrėjas, bet ir žmogus, turintis savo pasaulėžiūrą, todėl šis asmeninis ryšys su klausytojais tampa ne mažiau reikšmingas nei pati kūryba.

– Tu – lietuvė, tavo širdies draugas Mislavas – kroatas. Kas kroatų kultūroje tave labiausiai žavi ir kokie kultūriniai skirtumai kelia nuostabą?

– Drauge su fantastišku „Xylos duo“ partneriu violončelininku M. Brajkovićiumi scenoje esame jau beveik dešimtmetį. Per šį laiką teko daug sužinoti apie kroatų kultūrą. Man labai patinka, kaip kroatai vertina šeimos ryšius ir tradicijas – tai tikrai artima mano pačios vertybėms. Kartu su Mislavu mes dažnai dalijamės savo kultūrinėmis įžvalgomis ir stebimės, kaip tam tikri dalykai: šeimos santykiai, kulinarinės tradicijos, sportas – gali turėti tiek panašumų. Bendraudama su jo šeima visada jaučiu visokeriopą betarpiškumą, pagarbą, šilumą ir palaikymą.

Gal anksčiau mane nustebindavo ir kroatų gebėjimas atsipalaidavus žiūrėti į kritines situacijas. Tai buvo nauja ir netgi kiek stebino, tačiau dabar žaviuosi šiuo jų gebėjimu rasti ramybės ir džiaugsmo net sunkiomis akimirkomis.

O muzika, kaip ir bet koks kitas menas, yra universali kalba, kuri sujungia žmones nepaisydama kultūrinių, rasinių ar kitokių skirtumų. Tai galinga priemonė, kuri sukuria bendrumo jausmą. Esame labai laimingi, galėdami kartu kurti kažką didesnio ir gražesnio, ir žinome, kad muzika turi galią užmegzti gilų ryšį, kuris neturi ribų.

– Kažkada esi sakiusi: „norėdamas pakylėti savo klausytojus, turi jiems pasakyti ką nors prasmingo, o norėdamas tai pasakyti, pats turi įdomiai gyventi“. Kaip atrodo tavo įdomioji gyvenimo pusė ir hobiai?

– Mano „įdomioji pusė“ – tai nuolatinis naujų idėjų ir prasmių ieškojimas, pasaulio ir įvairių kultūrų pažinimas, kelionės, bendravimas su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis. Didelį įkvėpimą teikia Soroptimisčių klube, kur moterys, pasiekusios reikšmingų aukštumų savo srityse, padeda kitoms atrasti ir realizuoti savo potencialą. Klubas dalyvauja ir svarbiose socialinėse misijose: kuria projektus Nepale, skatinančius švietimą ir moterų įgalinimą, kelia sąmoningumą lyčių ir medicinos temomis, kurios padeda geriau suprasti, kaip lyčių skirtumus atspindi sveikatos sistema.

Neatsiejama mano gyvenimo dalis, leidžianti jaustis energingai ir subalansuotai, yra fizinis judėjimas – joga, treniruotės sporto salėje, kitos aktyvios veiklos. Šie dalykai kuria vidinę harmoniją ir subalansuoja mano kasdienybę.

– Dažnai koncertuoji su Vienos Mozarto orkestru, kuris šį gruodį aplankys Vilnių, Kauną ir Palangą. Kaip pakliuvai į šį orkestrą ir kas tau labiausiai jame patinka?

– Koncertuoti su šiuo orkestru mane pakvietė orkestro vadybininkas ir nuo pat pradžių užsimezgė labai malonus bendradarbiavimas. Drauge man teko koncertuoti tiek kaip solistei, tiek kaip koncertmeisterei, o tai yra ne tik didelė atsakomybė, bet ir neįkainojama patirtis. Labiausiai žavi repertuaras – Wolfgango Amadeus Mozarto muzika tiesiog pakylėja, užburia nuotaikinga energija ir nuspalvina gyvenimą šviesesnėmis spalvomis. Ji turi kažką magiško! Nuolatos koncertuoju su orkestru, tačiau šįkart, deja, į Lietuvą kartu nevyksiu, bet puikiai žinau, kad tai bus labai nuotaikingi koncertai ir džiugins mūsų publiką žavinga W. A. Mozarto muzikos energija.

– Austrijoje – daugybė puikių orkestrų. Kuo Vienos Mozarto orkestras išsiskiria iš kitų?

– Jis išsiskiria ne tik ištikimybe W. A. Mozarto repertuarui, bet ir elegantišku, unikaliu įvaizdžiu ir kostiumais, kurie suteikia koncertams papildomo žavesio ir autentiškumo.

– Na, ir pabaigai – jei galėtum pasakyti kažką penkiolikametei Ievai, ką jai pasakytum?

– Pasakyčiau, kad viskas ateina savo laiku. Kantrybė ir atkaklumas yra svarbiausi dalykai, o visų svarbiausia – pasitikėjimas savimi. Kiekvienas įveiktas sunkumas tik praturtins tavo kelią. Pasitikėk savo intuicija, nes ji tave ves teisingu keliu. Būk atvira naujoms galimybėms ir niekada nebijok klysti – tai tave augins. Ir svarbiausia: mėgaukis tuo keliu, nes tai, kas tikrai svarbu, dažnai atsiskleis tik tada, kai leisiesi į jį su šypsena.