Tikras lietuviško roko mohikanas, grupės „Poliarizuoti stiklai“ siela Šarūnas Mačiulis ilgus metus į pramogų verslą žiūrėjo pro šiek tiek apdujusius akinius.

Tada, rodos, ir žmonės buvo atidesni vieni kitiems, ir duona skalsesnė, ir agurkai traškesni. Tiesa, tada Šaras ir alaus neatsisakydavo. Dabar atsisako.

Taigi, ir šou verslą stebi kitomis akimis. Sako, viskas pasikeitę neatpažįstamai. Be to, sako, kad dėl apdovanojimų nereikia plėšyti marškinių, tačiau dalyvauti jų teikimo vakare – dėmesio vertas siūlymas.

Nepamainomas Š.Mačiulis jau trečius metus dalyvauja, paties žodžiais tariant, „Poliarizuotų stiklų“ atgimimo akcijoje. "Kol mūsų nebuvo, atėjo visai nauja karta, nauji veidai. Kai mečiau gerti ir nusprendžiau grįžti atgal, patekau tarsi į kitą planetą.

Nieko nepažįstu, viskas taip pasikeitę, muzikantų bendruomenės santykiai – visai kitokio lygio nei anksčiau. Kitados jie atrodė šeimyniškesni, buvo daugiau savitarpio supratimo, užuojautos, tam tikros pagalbos. Dabar viskas labai sukomercinta, į viską žiūrima iš piniginio taško – apsimoka ar neapsimoka„, – kalbėjo Š.Mačiulis ir čia pat pridūrė svarbią pastabą: – Žinoma, yra ir dabar tarp tų šiuolaikinių atlikėjų visai simpatiškų jaunų žmonių, vis tiek žmogiškasis pradas ima viršų.“

Ar šiandien Lietuvoje reikalingi M.A.M.A. muzikiniai apdovanojimai? Šarūnas susimąsto. Sako, kad į tokį klausimą vienu žodžiu neatsakysi, čia reikia žvelgti plačiau.

„Atmetus visus pliusus ir minusus, galiu pasakyti, kad tai gerai, tai – judėjimas į priekį. Žinia apie M.A.M.A. apdovanojimus muzikantų brolijoje ir seserijoje sukėlė didelį sąjūdį. Viešojoje erdvėje išsakoma aibė teigiamų ir neigiamų nuomonių, verda amžinas ginčas – kas vertesnis to apdovanojimo ir kas – ne, tuo labiau kad čia kabinamas dvejų metų laikotarpis. Bet asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad toks renginys tiesiog būtinas. Tik tiems, kurie nėra nominuoti ir kurie nieko negaus, linkėčiau pernelyg nesureikšminti apdovanojimų prizo – pačios statulėlės, – porino Š.Mačiulis. – Nereikia šou versle tikėtis didelio objektyvumo. Čia visada svarbūs tokie elementai kaip sėkmė, vadinamoji fortūna, atsiradimas reikiamoje vietoje reikiamu metu. Su kolegomis muzikantais kaip tik diskutavome šia tema, ir visi sulygome, kad pats tikriausias apdovanojimas yra žiūrovų pilna salė. Šito reikia siekti. O dėl to, kad statulėlė dulkės ant sekcijos, tu nepradėsi geriau groti. Žudytis neverta – tu ją gausi, ar sėkmė aplenks. Man atrodo, kad apdovanojimų vakaras turi kitą, daug svarbesnę prasmę – tai proga pabūti visiems kartu, parodyti visuomenei, kad muzikantų bendrija bent kartą per metus gali surengti didžiulį superinį šou. Parodyti, kad pramogų verslas dar ne visiškai išmirė ir kad jame gyvuoja ne tik popsas, bet ir rokas, ir alternatyvinė muzika, džiazo projektai, plačiausias muzikinis spektras.“

Beje, o kiek statulėlių puošia paties rokerio sekciją?

„Dabar susimąsčiau, kad “Poliarizuoti stiklai„, nepatogu net sakyti, neturi jokio apdovanojimo! Aš kiek atsimenu, tai bene keturi publikos simpatijų prizai yra pelnyti per visą grupės karjerą. O “grand prix“ vis iškeliaudavo kur nors kitur. Bet aš dėl to niekada neišgyvenau, ne pasaulio pabaiga“, – juokėsi Š.Mačiulis.