Šiaudiniai sodai – harmonijos ir darnos nešėjai

Pripažinta vertybė

73-ejų tautodailininkė Birutė Šeputienė iš Skuodo sako, kad ši mįslė jai per lengva. 40 įspūdingų šiaudinių sodų „užauginusi“ žemaitė džiaugiasi, kad pagaliau UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildė ir ketvirtoji Lietuvos vertybė – šiaudinių sodų tradicija.

Anot B. Šeputienės, šiaudiniai sodai – tai mūsų senovė, istorija, kūrėjo vaizduotė ir gamtos grožis viename. Taip pat – griežta geometrija. Sakoma, kad šiaudiniai sodai žmogų, jo aplinką harmonizuoja, ramina, saugo nuo piktųjų jėgų, sugrąžina į jo būtį ir buitį darną.

„Ar esate stebėję, kaip jie sukasi? – klausia pašnekovė. – Jie – tarsi gyvi: taip ir norisi paliesti.“ Kai tarp parodų visi šiaudiniai vėriniai sugrįžta pas ją į namus ir pakimba palubėje – vaizdas išties pasakiškas. Norisi pasėdėti po jais, pasisemti iš jų sklindančios ramybės, nes vien žiūrėdami į sodus nurimstame. Sukdamasis sodas atrodo vis kitoks – raštai mainosi, susipina ir vėl sugrįžta į pradinį vaizdą. Kvietrugių šiaudeliai, per vasarą kaupę saulės energiją, noriai ja dalijasi su žmogumi.

Įkvėpė mamos darbai

Ypatingos kantrybės, kruopštumo reikalaujančiu šiaudinių sodų kūrimu tautodailininkė B. Šeputienė susidomėjo jau brandžiame amžiuje. Buhaltere, vėliau Skuodo autobusų stoties dispečere dirbusi moteris aiškina, kad su menais ilgą laiką išvis nieko bendro neturėjo. Kol vieną dieną, žiūrėdama į gražiai nuaugusius kvietrugius savo lauke, prisiminė, kaip šviesaus atminimo jos mamytė Anastazija Prišmontienė gražiai rišdavo sodus, pindavo šiaudines skrybėles liaudies šokių kolektyvams.

„Turbūt jos kūrybingumą paveldėjau ir aš: juk vaikystėje mačiau, ką ir kaip mama darė“, – pasakoja Birutė, labai norėjusi austi didelėmis mamos audimo staklėmis.

„Mamytė ausdavo staltieses, lovatieses, rankšluosčius, bet man neleido pamėginti. Sakė, dar per maža“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad keletą mamos audinių iki šiol yra išsaugojusi, brangina kaip jos atminimą.

Genai: dukros Elvita (kairėje) ir Edita paveldėjo mamos kūrybingumą, o Elvita mamą „užkrėtė“ juostų audimu. / B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Juostomis sudomino dukra

Kol Birutė dirbo ir augino vaikus, užsiimti dailiaisiais amatais nebuvo laiko. Kai dvi dukros ir sūnus užaugo, atsirado ir daugiau laiko, ir galimybių išbandyti kažką naujo.

„Pamenu, kai Elvita pradėjo lankyti dailės mokyklą, sykį jai teko namų darbus daryti – vytines juostas austi. Žiūrėjau, žiūrėjau, kaip ji tais pirštais mikliai žaidžia, ir pati užsimaniau pamėginti“, – pasakoja Birutė.

Taip ir pradėjo. Iš pradžių nuo vytinių, o paskui ir pintines juostas ėmė austi.

Ar teko pirkti ir stakles – tokias, kokias vaikystėje matė namuose? B. Šeputienė aiškina, kad vytinės juostos audžiamos su kaladėlėmis – jos yra staklių pirmtakės. Senovėje mamos ir močiutės perduodavo šį amatą mergaitėms. Joms paaugus, juostos, lovatiesės, audiniai drabužiams tapdavo kraičio dalimi. Jaunos merginos prisiausdavo juostų visam gyvenimui, nes vėliau, gimdant ir auginant vaikus, šiam darbui nebelikdavo laiko.

„Pintinėms juostoms nereikia nė kaladėlių. Atmatuoji siūlus, pririši juos, tarkim, prie lovos ar kėdės atlošo ir pini pirštais“, – aiškina tautodailininkė.

Man patinka pabendrauti su žmonėmis, kurie ateina į parodas. Pasikalbame ir apie sodus, ir apie gyvenimą.

Ji atmatuoja norimų spalvų siūlus, kurių ilgis – apie keturis metrus. Siūlus ištiesia ant grindų, sudėlioja pagal spalvas ir pasirinktą raštą. Tada perriša siūlus per pusę ir pritvirtina prie kėdės atlošo. Vienoje pusėje esančius siūlus suvynioja į minkštus kamuoliukus ir sudeda į maišelį, o esančiais kitoje pusėje pradeda pinti.

„Sudėtingiausia, kai siūlai susipina – nelengva juos atpinti, ištampyti po vieną, – šypsosi audėja. – Todėl juostas audžiu tik būdama geros nuotaikos: juk nesinervinsi dėl kiekvienos gijelės.“

Namuose – galybė juostų

Birutė tikina, kad greitai šis darbas nevyksta: per valandą nuaudžia apie dešimt centimetrų. Jei netyčia supainioja raštą, turi grįžti ir atitaisyti.

Pinant juostas reikia auksinės kantrybės, tad šį pomėgį skuodiškė praktikuoja prišokamai. Užsinorėjo – paaudė valandėlę, o paskui vėl eina kitų darbų dirbti. „Audi tol, kol norisi, kol vis dar malonu“, – aiškina šiuo metu laisvo laiko į valias turinti senjorė.

Pintinės juostos, anot jos, būna kelių rūšių: dvinytės eglinės, milinės eglinės ir kryžinės milinės. Jai gražiausios dvinytės eglinės, kur raštas dėliojasi tarsi eglute. Tačiau dažnai ji audžia ir kryžines milines, per kurių vidurį eina pasikartojantys rombeliai.

Šiuo metu Birutės namuose – net 40 gražiausių juostų. Kam tiek daug – juk kraičio kaupti nebereikia?

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė šypsosi ir sako, kad juostas ji veža į parodas – jau devyniose teko dalyvauti. Dažnai šalia juostų supasi ir jos nuostabieji sodai, kuriuos ėmė kurti šiek tiek vėliau.

Grožis: vaikystės prisiminimuose išsaugojusi mamos rišamų sodų vaizdą tautodailininkė B. Šeputienė pati kuria itin puošnius sodus. / B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Sodai – darnos simbolis

Birutė puikiai pamena, kad jos vaikystėje virš valgomojo stalo kabojo šiaudinis sodas. „Darnos simbolis“, – aiškina ji. Kaip pati nusprendė pirmąjį sodą suverti? Sako, kad gražiai užderėję kvietrugiai „kalti“.

„Vieną vasarą užaugo tokie gražūs, aukšti. Vėjui pučiant kaip jūra banguoja. Aš stoviu ir negaliu atsigėrėti. Taip į juos bežiūrint mintis atėjo savaime – o juk mamytė iš jų sodus rišdavo! Gal reikėtų ir man pamėginti?“ – pasakodama moteris prisimena, kad ir lenktą senovinį pjautuvą rugiams pjauti turėjo.

Ėmė Birutė pjautuvą į rankas, pjovė tuos gražiuosius kvietrugius, paskui juos džiovino, karpė reikiamo ilgio atkarpėlėmis, o svarbiausia – pabandė susiverti iš jų savo pirmąjį sodą.

Kūrybinis procesas taip patiko, kad nuo to laiko nebegali sustoti. Kasmet tenka užsėti kvietrugiais po keletą arų – kad žiemą žaliavos sodams rišti nepritrūktų.

Kiekvieną sodą B. Šeputienė stengiasi padaryti vis kitokį. Veria ir tradicinius – dviejų piramidžių, ir modernesnius. Puošia juos, kaip tik išmano – paukšteliais, angelėliais, žvaigždutėmis. Puošybai naudoja ir kviečių varpas, ir linų galveles, o paskutiniu metu net spalvotais sausiukais – natūraliais, nedažytais – įsigudrino pamarginti.

Rekordų nesivaiko

Ką tautodailininkei smagiau daryti – sodus rišti ar juostas austi? Žurnalistai, sako, dažnai šito klausia. „Mano atsakymas visada vienodas, nes man smagu ir sodą rišti, ir juostą austi. Vienintelis skirtumas, kad ilgai plačiai juostai nuausti reikia daugiau laiko. Kartais užtrunki ir visą mėnesį“, – aiškina ji.

Tas pats ir su sodais: per dieną nesuversi. Jei didelis – laiko užima daug. Savo namuose Skuode Birutė turi tokį sodą, kurį darydama sunaudojo net 1,5 tūkstančio šiaudelių. Jo aukštis – 2,10 cm, plotis – 1,50 cm.

„Norėjau save išbandyti – pavyks ar ne, užteks kantrybės ar neužteks tokį užbaigti. Užteko“, – džiaugiasi smalsi kūrėja.

Gal su juo patektų ir į Lietuvos rekordų knygą? Pašnekovė purto galvą: nagingos lietuvių tautodailininkės ir didesnių yra suvėrusios.

Kas sunkiausia rišant sodą? Pasak meistrės, nėra nieko sudėtingo. Tereikia sugalvoti įdomią mintį. Iš pradžių darai vienaip, o bekuriant galutinis vaizdas dar kitoks gaunasi. Brėžinių kurdama nenaudoja.

Namuose tautodailininkės sodai ilgai neužsibūna. Tai į vieną, tai į kitą Lietuvos pusę vyksta. Didelis vargas juos visus iš vienos vietos į kitą pervežti. Vienas neatsargus judesys ir, žiūrėk, jau koks šiaudelis įlūžęs – reikia taisyti. „Namuose kabinu juos visus prie lubų. Taip ir gyvenu sodų soduose“, – šypsosi sodų meistrė.

B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinga visa šeima

Birutės dukros – karpinių meistrė Elvita ir lininių aksesuarų ir drabužių kūrėja Edita – pirmos pajuto, kiek džiaugsmo suteikia kūryba. Dukrų užsidegimas įkvėpė mamą. Močiutės pėdomis eina ir anūkai – Editos Gajauskienės sūnūs trylikametis Augustas ir vienuolikmetis Adrijus.

„Manote, kad jiems liepiau? Tikrai ne! Kai svečiavosi pas mane, pamatė, kad veriu sodą, ir paprašė parodyti. Dabar jau abu turi pasikabinę namuose po nedidelį savo gamybos sodelį“, – didžiuodamasi kalba močiutė ir priduria, kad anūkai su malonumu pina ir pačias paprasčiausias juostas.

Namuose kabinu juos visus prie lubų. Taip ir gyvenu sodų soduose.

Mamai antrina Elvita: sūnėnai nuo mažens matė, kaip visos trys – mama, teta ir močiutė – rengia bendras savo darbų parodas. „Berniukai su tuo užaugo, – aiškina ji. – Plėtėsi jų meninis akiratis, formavosi supratimas apie mūsų tautos tradicijas, tautinio paveldo išsaugojimą. Manau, kol yra žmonių, kurie tuo užsiima, ir žmonių, kuriems tai įdomu, tol mūsų papročiai, tradicijos išliks“, – optimistiškai kalba Elvita.

Prieš metus Rumšiškių kultūros centre vyko jungtinė Šepučių moterų kūrybos paroda „Nuo pradžios be pabaigos“, kurios apžiūrėti atvyko ir Adrijaus bendraklasiai.

„Ką jūs manote? Vaikinas pats pristatė mano karpinius. Buvo smagu girdėti, kaip jis porina: „Teta prie savo darbų pavadinimų nerašo, nes kiekvienas žmogus karpinyje gali įžiūrėti vis kažką kito“, – juokiasi Elvita.

Beje, Adrijus irgi dalyvavo minėtoje parodoje su savo iš popieriaus pintais kilimėliais. „Jų technologija paprasta. Popierius sukarpomas vienodo pločio juostelėmis, o paskui iš jų pinamas kilimėlis. Berniukas ant tų kilimėlių pridėliojo mamos siūtų lininių namų aksesuarų“, – džiaugiasi Adrijaus teta.

B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Nori dovanoti džiaugsmą

Paklausta, ką suteikia dalyvavimas parodose, Birutė susimąsto. Galiausiai sako, kad gera dovanoti žmonėms džiaugsmą, mat trapūs, vasara kvepiantys, simbolinę ir sakralią prasmę turintys šiaudiniai sodai iš tiesų džiugina.

„Man patinka pabendrauti su žmonėmis, kurie ateina į parodas. Pasikalbame ir apie sodus, ir apie gyvenimą. Viena moteris pasakojo, kad seniau Žemaitijoje nebuvo tradicijos verti sodus, bet mano mamytė jau prieš 60 metų tą darė“, – sako tautodailininkė iš Skuodo.

Sodų prekyba ji neužsiima. Vieną sodą yra padovanojusi privačiam Žemdirbio muziejui. Dovanų B. Šeputienės šiaudinius sodus yra gavę ir jubiliejus šventę giminaičiai.

Paklausta, ar sodai dera šiuolaikiniame interjere, Birutė mini poilsiui skirtas sodybas užmiestyje, kur daug medžio ir kitų lietuviškai pirkiai būdingų motyvų. Tokiose vietose sodai ypač tinka. Kaip juos apsaugo nuo dulkių? Pasirodo, vandeniu: dulkes nupurškia gėlių purkštuku.