Po dokumentinio filmo „Vanago portretas“ – diskusijų ir klausimų lavina

„Partizanų tema visada susilauks diskusijų ir pasipriešinimo, – įsitikinęs filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis. – Okupacija ir partizaninis karas palietė daugybę Lietuvoje gyvenusių žmonių. Traumos būta didžiulės, todėl daugelis nelinkę heroizuoti to, kas vyko“ .

Filmo aptarime po premjerinių parodymų filmo kūrėjai turėjo galimybę  išgirsti žiūrovų vertinimus. Režisieriui Vytautui V. Landsbergiui labiausiai įstrigo nejauki tyla pasibaigus filmo titrams. Kai salėje užsidegdavo šviesa, publiką būdavo sunku išsyk prašnekinti, pradėti diskusiją. Atrodė, kad žmonėms tarsi norėjosi pabūti tyloje su tuo, ką pamatė ekrane. Susitikimuose ir pokalbiuose akcentuotas lietuviško istorinio kino poreikis. Ypač – vaidybinių filmų. Žmonės klausė, kada bus sukurtas rimtas nuotykinis istorinis filmas apie Žalgirį, apie knygnešius, sukilėlius ar partizanus. „To tikimasi iš mūsų, režisierių, – sako Vytautas V. Landsbergis. – Į šį tikslą ir judame, eksperimentuojame, mokomės iš klaidų, taigi visai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau atsiras ir stiprių vaidybinių filmų, o gal net serialų“.  

„Didžiausia filmo vertė yra Vanago amžininkų liudijimai, – įsitikinęs Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. – Vanago amžininkai vienas po kito išeina Anapilin ir šie liudijimai dar kartą patvirtina Vanago ir jo bendražygių idealizmą, pasišventimą nepakeliamai sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis kovojant už Lietuvos laisvę“. Istorikas įsitikinęs, kad „Vanago portretas“ yra neabejotinai vienas geriausių filmų apie pokarį.

Du kartus filmą apie partizanų vadą žiūrėjusi rašytoja Ilona Ežerinytė neabejoja, kad geriausiai istoriją liudija žmogaus veidas. „Žiūrėjau ir man buvo skaudžiai liūdna. Nieko tarsi ypatingo tame filme nėra. Atkuriamoji dokumentika, kaip dabar priimta vadinti. Rezonansinis kinas. Edukacinis kinas. Kas tik norės, kitokių etikečių sugalvos. Kažkas sakys, kiek apie tai galima, kažkas ironiškai pastebės, kad partizanų kostiumai per švarūs. Tai – vizija, sakysiu aš. Ar būtina viską supurvinti?“ – svarsto rašytoja. – Kažkas šaipysis, kad filme, kaip senais laikais, tik kalbančios galvos.

Ne tik. Bet kas geriau gali liudyti istoriją, jei ne žmogaus veidas. Man gražūs tie veidai. Gražiausi.“

Signatarei Nijolei Oželytei „Vanago portretas“ nuskambėjo švelniai ir intymiai, iki ašarų jaudinančiai. „Nes tai – apie mane, apie mano tėvus, apie mano vaikus, apie mano kaimynus, apie visus lietuvius, tai apie tikrąjį mūsų tautos veidą“ – teigia N. Oželytė ir sako, kad per filmą jos nepaliko vienas klausimas – o kaip tuo metu būtų pasielgusi ji pati? „Ko gero, nebūčiau ištvėrusi nei kankinimų, nei kankinančios nežinios dėl artimųjų, bet jei Viešpats paklaustų manęs prieš gimstant, kieno likimą renkuosi – sopulingojo kankinio Vanago, ar skalsiai savo tėvynainių žemėje nukaršinto nkvdisto Dušanskio, iš baimės ir siaubo drebėdama, pasirinkčiau būti Vanagu. Mes – Vanagas.“.

Istorikas Norbertas Černiauskas svarsto, kad gali susidaryti įspūdis, kad aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis apie partizanų karą su SSRS ir jame kariavusius žmones žino viską. Dėl šios priežasties filmai apie partizanus nelabai ką stebina: „Džiugu, kad Vytauto V. Landsbergio filmas „Vanago portretas“ nėra nei apie žinojimą, nei apie juodas ar baltas dilemas. Režisierius grįžta prie paprasčiausių, bet esminių klausimų: kas buvo partizanas, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, kas lėmė jo nelengvus pasirinkimus, pagaliau, o ką jis pats mums nori pasakyti apie save?“

Filosofui ir politikui Andriui Navickui filmas „Vanago portretas“ pasirodė naujas ir svarbus tuo, kad nuo pirmųjų kadrų jis siekia statyti tiltą tarp dabarties ir partizanų kovos laikų. „Impulsą tam suteikia paties Adolfo Ramanausko dienoraščiai, kuriuose nevengiama filosofinės refleksijos, klausimo – kaip partizaninė kova atrodys vaikams, vaikaičiams, ar jie supras, kodėl jauni žmonės, palikę šeimas, darbo vietas, paėmė į rankas ginklą ir ėjo kovoti už laisvę?, – svarsto A. Navickas. – Režisierius Vytautas V. Landsbergis tarsi pratęsia šį klausimą, kaip perteikti įvairiapusį, įkvepiantį A. Ramanausko-Vanago portretą šiandien, kai nuo jo kovos ir tragiškos mirties prabėgo labai daug laiko? Pasirenkamas originalus būdas – kuriamas filmas apie dabartinį laiką, apie Dailininką, kuris piešia partizano portretą ir, primindamas evangelistus, savitai sekioja paskui Vanagą. Jis tarsi rekonstruoja įvairius partizano gyvenimo įvykius, keliauja ten, kur jie iš tiesų vyko, ir bando juos pamatyti. Kiekvienas toks filmas praturtina mūsų kultūrą ir brandina istorinę atmintį, prisideda prie tapatybės refleksijos“.

Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ Vilniaus kino teatre „Pasaka“ ir Panevėžio kino teatre „Garsas“ – sausio 17 d., Ukmergės kultūros centre – sausio 21 d., Varėnos kino teatre – sausio 24 d.,  Šiaulių Aušros muziejuje ir Merkinėje – vasario 16 dieną.