Parodoje – jausmai, sukurti iš spalvų, dėmių ir linijų

Žiūrovui atsiveria naujos matymo, pajautos, suvokimo erdvės, kurios, jei tikėtume atsitiktinumais, sudėliojusiais aplinkybes taip, kad susitikimas su menininkės kūriniais įvyktų, tampa naujų patyrimų dovanomis. Su G.Baltrukonyte kalbėjome apie išlauktą pirmąją personalinę parodą "Parko galerijoje", per kūrybą sustiprėjusį pasitikėjimą gyvenimu, įveikiantį nežinios baimę ir tamsą, kurioje nubunda šviesa.

– Tapote nuo mažumės, tačiau pirmąją personalinę parodą surengėte visai neseniai. Kodėl šį žingsnį žengėte būtent dabar?

– Apie parodą pagalvodavau, o ir aplink mane esantys žmonės vis primindavo, klausdami: kada gi paroda? Ir, visiškai netyčia susipažinus su "Parko galerijos" vadove Jolanta Gutauskiene, kuri, pamačiusi mano paveikslus, paragino žengti šį žingsnį, paroda įvyko. Įspūdžių, emocijų po atidarymo labai daug, o viduje geras jausmas – matyti užbaigtą vieną kūrybos etapą.

– Jautėte, kad jums reikia postūmio?

– Gyvenimas mane veda. Man atrodo, kad nėra nei atsitiktinumų, nei sutapimų, nes visi vieni su kitais esame susiję ir, jei nesipriešiname gyvenimui, visi jo procesai teka nuosekliai. Man patinka matyti, kaip gyvenimas skleidžiasi per mane, mano kūrybą, bendravimą su žmonėmis. Tampu vis ramesnė, žinodama, kad viskas turi savo kryptį. Praėjusius savo gyvenimo metus prisimenu kaip chaotišką būseną, vaikščiojimą emociniu dugnu, o dabar aiškėja, dėl ko visa tai buvo.

– Užsiminėte, kad leidžiate vesti gyvenimui, nemėgstate jo kontroliuoti. Tikriausiai ir tapyboje kuriamų siužetų nerežisuojate?

– Menininkai neretai ruošiasi savo darbams: kaupia medžiagą, eskizuoja, renka spalvas, permąsto kilusias idėjas ir tik tada paveikslas gimsta, o man būna ir taip, kad, atsistojusi prie drobės, net nežinau, ką tapysiu. Paveikslai vystosi intuityviai.

– Ar nežinia jūsų negąsdina?

– Nežinia mane veža. Gera stebėti, kaip vyksta procesas, kokios kyla emocijos ir kas vyksta manyje tuo metu. Tikėjimas, kad kūryba teka per mane, leidžia atsipalaiduoti. Kuo dažniau primenu sau, kad leidžiu viskam tiesiog būti, stebiu, klausausi, mokausi, mėgaujuosi, tuo lengviau pavyksta nurimti.

– Ar kūrybos procesas, galima sakyti, jums yra meditatyvus veiksmas?

– Tapybos proceso metu aplanko daugybė minčių ir įvairiausių būsenų, leidžiančių patirti save. Tapydama stoju su savimi į akistatą, pamatydama baimes, kurios mane stabdo ir neleidžia judėti į priekį, suvokdama veiksmus, kurie mane riboja, išgirsdama aidus balsų ir juose atpažindama kadaise man pasakytus žodžius. Tapymas yra viena didelė galimybė keisti tai nuo dabar, leisti sau gyventi be ribų. Tapyba – tai gydymasis.

– Jūs kuriate ir interjero dizaino srityje, todėl neretai tenka paveikslus tapyti atsižvelgiant į užsakovo norus ir erdvę, kurią kūriniai papildys. Ar užsakomieji darbai jūsų nevaržo?

– Man patinka užsakymai, nes tai iššūkis ir nuolatinis mokymasis. Užsakovai nurodo man gaires, tačiau kūrybos jos neįrėmina – taip gimsta mūsų bendri kūriniai, kuriuos tapydama atrandu save vis kitaip ir tai dažnai džiugina ir mane, ir užsakovus.

– Kas kūryboje jus įkvepia? Ar kūriniai gimsta vieno seanso metu?

– Man labai gera, kai vyksta pats tapybos procesas. Kai pradedu tapyti – dėlioju spalvines dėmes, linijas ir išlaisvinu fantaziją. Paveikslo erdvėje pradedu matyti asociatyvias formas, kaip vaikai debesyse mato drakonus, žirgus, lygiai taip pat ir aš drobėje pradedu įžiūrėti pavidalus, kuriuos išryškinu. Pastebėjau, kad norisi darbą užbaigti per vieną seansą, nes jo metu veda vienas impulsas, būsena, įgaunanti paveikslo formą.

– Ar šios būsenos visada yra tik pozityvios?

– Leidžiu sau būti visokiai. Bet yra darbų, kurių niekam nerodžiau. Buvo drobių, kurias sudeginau, nes jaučiau, kad į jas sudėjau viską, kas mane slėgė. Nenoriu, kad kažkas, žiūrėdamas į tokį paveikslą, perimtų tas emocijas. Žiūrėdami į kūrinius, žmonės gali išgyventi dar nepatirtas būsenas, kurias vadinu patyrimų dovanomis, todėl nenoriu prislėgti žiūrovų.

– Ar jums svarbu, kad žiūrovas, žiūrėdamas į jūsų paveikslą, pajustų būtent tai, ką jūs jautėte kūrybos proceso metu?

Buvo drobių, kurias sudeginau, nes jaučiau, kad į jas sudėjau viską, kas mane slėgė. Nenoriu, kad kažkas, žiūrėdamas į tokį paveikslą, perimtų tas emocijas.

– Man atrodo tai neįmanoma, nes kiekvieno individualios patirtys. Net jei greta kūrinio pakabinčiau koncepcijos aprašymą, nemanau, kad žiūrovas mano žodžius suprastų būtent taip, kaip juos suprantu aš. Žodžiai yra painūs, kiekvienas turime skirtingus jų reikšmių įsivaizdavimus. Tapyba yra universalesnė kalba, ja lengviau perteikti emocijas, jausmus. O žodžius kiekvienas interpretuojame savaip.

– Tapyboje jums svarbiausia jautriai perteikti pajautas, jausmus. Ar todėl vienu iš pagrindinių kūrybos motyvų pasirinkote moterį, kuri yra jausminga, šiek tiek nežemiška?

– Esu jausmų žmogus, todėl kūryboje man svarbūs vidiniai išgyvenimai. Moterys, vaizduojamos drobėse, turi savo istorijas, kuriomis pasakoju apie jausmus. Moteris yra begalinė, nuolatos kintanti erdvė, kurią sunku apibūdinti žodžiais, bet gera bandyti perteikti tai, kas toje erdvėje vyksta, tapybos kalba.

– Žvelgiant į jūsų vaizduojamas moteris, justi, kad jų kelias į jūsų paveikslus buvo ne tik per skirtingas patirtis, rašiusias unikalias jų istorijas, tačiau ir per skirtingus laikmečius, kultūras.

– Domiuosi įvairiomis kultūromis: Egipto, Mesopotamijos, Indijos ir kitomis. Man įdomu kaip jose atsiskleidžia moteris. Pavyzdžiui, arabų kultūroje moters kūnas yra dengiamas, o elgesys apribojamas, tačiau ryšiai tarp moterų ir pats moteriškumas ten yra puoselėjami, dėmesį sutelkiant į viena kitos palaikymą, kurio ir mums reikėtų pasimokyti. Mano šeimoje yra mistiška ir miglota istorija apie prosenelės kilmę iš Artimųjų Rytų, galbūt dėl to šių kraštų motyvai yra artimi ir man.

– Greta moterų paveikslų parodoje eksponuojama kūrinių serija "Aidai". Kuo ji papildo ekspoziciją?

– "Aidai" – tai paskutiniai darbai, kuriuos sukūriau parodai. Buvau juos užbaigusi, tačiau impulsyviai kilo noras stoti prie drobės ir vėl tapyti. Ši serija yra neramaus proto kūriniai – aidai, atgarsiai iš praeities, kurie norėjo įgauti formą. Daug jausmų juose sutilpo. Sukūrusi šią seriją, leidau tiems jausmams išeiti.

– Pirmąją personalinę parodą pavadinote poetiškai – "Tamsoje sudygsta sodai". Ką jums reiškia šis pavadinimas?

– Vienu ar kitu gyvenimo etapu žmogui tenka eiti per tamsą. Įsivaizduoju ją drėgną, šiltą, tarsi motinos įsčios, kurios subrandina žmogų it sėklą, ir suteikia galimybę sužydėti, jei tik jis atranda jėgų ir noro pripažinti, kad tamsa – tai pradžia, skirta šviesai pamatyti.