Pabėgimas iš Cukenbergistano

Jeigu feisbuke turi apie porą šimtų draugų ir įsijungi virtualybės srautą tik kartą per pusmetį, šita publikacija tau nebus aktuali. Tačiau jei tavo draugų apie tūkstantis ar, pone Dieve šventas, dar daugiau, tai a) mes turime tą pačią problemą, b) tai, ką netrukus perskaitysi, tau pravers. Dabar tu turbūt galvoji, kas aš toks – guru, psichiatras ar jogos meistras, kad čia aiškinčiau, ir puoli feisbuke tikrinti Marijų Gailių. Tačiau manęs ten neberasi. Dingau. Tačiau, prieš evakuodamasis iš Cukenbergistano, dar atlikau platų pusiau sociologinį, pusiau satyrinį tyrimą: peržiūrėjau beveik visus žmones, su kuriais mes, kaip manėme, buvome draugai.

Ir  šis tas paaiškėjo. Paaiškėjo, kad feisbukas tėra saldi iliuzija, kurioje plaukiojau vienuolika metų, tai yra beveik trečdalį savo gyvenimo. Aš netgi sužinojau (tai yra atsiminiau), kad mudu buvome draugai, pone Dieve šventas, su daktaru Aurelijumi Veryga. Tik pamanykite. Tik peržvelkite patys savo draugų sąrašą. Ne, nežvelkite, nepatariu. Trinkite geriau tuojau pat. Bet jeigu abejojate, tai sveiki atvykę į tikrovės dykumą: pabūsiu jūsų vedlys po niekį ir srautą, kurio patys nematote. Šįkart apie tinklo priklausomybę ar žalą privatumui nekalbėsiu – ir patys viską žinote.

Iš pradžių užduotis iš naujo susipažinti su savo dviem tūkstančiais draugų neatrodė labai sudėtinga. Tačiau kai jau pirmą vakarą išvarvinau savo akis, pasijutau lyg koks kandidatas – tai lyg paspausti ranką visiems Birštono arba Tytuvėnų gyventojams (įskaitant kūdikius) ir dar su jais iš širdies pasišnekėti! Paskui kilo nuostaba: kur, po šimts, buvo tie mano draugai, jeigu jų nemačiau? Markai, a? Nemačiau netgi tų, kuriuos folouvinau! Markai?.. Niekšeli…

Kita vertus, labai gerai, kad nemačiau. Dirstelėjau paskutinį kartą – atsisveikinti. Į tyrimą nepateko keli šimtai žmonių, su kuriais mus sieja panašūs interesai ir profesinė veikla – tai žurnalistai ir rašytojai, įvairūs humanitarai ir literatai, taip pat – artimesni giminaičiai ir žmonės, su kuriais susipažinome neseniai, nes aš juos ir taip dažnai sutinku – ir sraute, ir gyvai.

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai.

Įdomiausia pasirodė neregimųjų dalis, kurią sudaro seniau buvę svarbūs, bet dabar iš akiračio išnykę žmonės, nes taip nusprendė feisbuko algoritmas (kita vertus, ir pats jų valingai neieškojau). Dar dalį vartotojų buvau savarankiškai paslėpęs, kad nematyčiau akyse jų neaktualių skelbimų.

Paslėptieji

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per vienuolika metų paslėpiau tiek mažai žmonių. Iš naujo susipažinau su keliolika. Bent keletas paslėptųjų apsivaikavę, o vienas kitas nuolat paskelbia kokį šypsniuką ar kokteiliuką, miesto vaizduką ar protingą citačiukę, tai laimė, kad retai, kita vertus, koks skirtumas, kai visi užhaidinti. Tamsiojoje feisbuko pusėje liko nemažai emigravusių, kurie, dabar trumpam į jų profilius grįžtelėjus, atrodo išvis išnykę iš eterio, nors kartais dar primena, kad mes balsuotume už dvigubą pilietybę, vadinasi, tebelaiko įmerktą inkarą – gal tikisi grįžti? O štai vaikystės draugas, vaizduodamas savo raumenukus ir mašinytes, tapo nelyg pasisekusiu influenceriu, surinkusiu beveik 5 tūkst. draugų ir dar per 700 sekėjų – tai bent!

Didžiausias tyrimo atradimas – mano artimiausio paauglystės draugo sėkmė. Motociklo nuotraukas jo sraute pakeitė mylima dukra, o rūsčias mimikas – plati šypsena, patefonai, džiazas, –  džiaugiuosi. Maža to, jis vėl bendrauja su savo tėvu! Atsimenu, kai iš kito miesto šis savo sūnui atsiuntė dovanų wutangų diską „Forever“ ir kaip mes puolėme godžiai jo klausyti, ir kaip pašokome išgirdę įrašytą šūvį: pykšt! Tai buvo devim devintais. Dabar, po dvidešimties metų, jie vėl bendrauja: Džamala, džiugu!

Ypatingieji

Tuo metu neregimųjų grupė, kurią giliai tinklo užkaboriuose paslėpė algoritmai, dydžiu tolygi ledkalnio daliai po vandeniu. Sunku apžvelgti ją vienu puslapiu, todėl pasidomiu tik tais, kurių nemačiau bent dešimt metų, kuriuos pažįstu nuo vaikystės, iš kurių atsimenu ką nors daugiau nei vien pavardę, statusą ar profesiją.

Vienas ypatingasis, su kuriuo nemažai bendravome paskutinėse mokyklos klasėse, jau tada atrodė  – bus rimtas politikas. Bet paguglinau – konstruoja startuolius. Atsimenu, nakvodamas pas jį namuose Vilniuje, atidariau šaldytuvą ir aptikau sudžiūvusių sūrių kolekciją per kelias lentynas nelyg neišsipildžiusių startuolių stirtą (tai niekis, kai ten buvo ne žmogaus kūno dalys). Dabar jo profilis atrodo nestabilus: jisai tai atsiranda, tai išnyksta. Su jo žmona buvau susipažinęs ir gyvai, atsimenu, prie „Parko Outlet“. Dabar – jokių užuominų. Gal reikėtų pasiteirauti? Nors koks skirtumas.

Pagaliau iš naujo susipažinau su savo kraštiete, kurią dažnokai sutinku mieste ir sutikęs kaskart pasilabinu. Jos sienoje dauguma nuotraukų irgi – iš miesto, barų ir knaipių. Pasirodo, prieš septynerius metus ištekėjusi, su dviem vaikais, bet dabar greičiausiai nebeištekėjusi, užtat vis dar su vaikais. Na va, pagaliau žinau jos vardą. Ko gero, toliau sveikinsiuosi kur nors atsitiktinai susitikęs, nors vardą turbūt pamiršiu jau rytoj. Nieko nepadarysi.

Viena rūpinasi tik špakliumi, kita – posh dalykėliais, dar viena pagaliau susirado savęs vertą (pagal grožį) vaikiną, todėl feisbukui tikrai neturi laiko. Didžiausias šūlios bandiūga tapęs dar didesniu mačo ir šypsosi taip pat plačiai, o kiti draugai investuoja į kūną, į ištvermę ir atrodo puikiai, kai kurie net buriuoja. Kitos, kurios anksčiau liūdėjo, dabar praktikuoja jogą, indiškas ir tibetietiškas praktikas, ir kai kur jų profiliuose vyraujanti pakraipa atrodo kaip žaidimas su ugnimi. Viena draugė, kurią kažkada neįpareigojančiai merginau, turi tobulą vyrą su jau didele dukra, tobulą gyvenimą, mėgsta tobulus peizažus ir atrodo tobulai banaliai.

Bankininko karjerą Anglijoje susikūręs draugas, kuris jau mokyklos laikais siekė džomolungmų, milijonuose nuotraukų dalijasi savo žavinga šypsena, žavinga žmona, galybe žavingų draugų ir akimirkomis su elito atstovais iš labdaros renginių, sudarydamas įspūdį, kad ateityje tiktų į prezidentus net labiau už Nausėdą. Ir vis tiek šito veido su šypsenos skersmeniu, pranokstančiu Šimašiaus, nesugebu perskaityti, priešingai nei Stokholme banke dirbusio nuoširdžiojo draugo, kurio šypsena, būdama ne mažiau plati, tiesiog ne taip akinančiai spindi.

Draugas, kurį paskutinį kartą sutikau Bernardinų ežero pakrantėje atplaukusį iš kito kranto, kartais parašo apie kiną, bet šiaip visiškas štilis. Tuo metu „Bernardinų“ portale kadaise reportažų ciklą apie keliavimą autostopu „Pekelės“, kurį iki šiol laikau žanro etalonu, parašiusi draugė savo pašaukimą rado ten, iš kur kadaise įvykdė savo įspūdingą kelionę – Artimuosiuose Rytuose. Savo sienoje kartais rimtu akademinės veiklos turiniu apie politinio ir pilietinio sambūvio sąrangą dalijasi ir draugas sociologas, su kuriuo susipažinau studijų metais tranzuodamas, kai sustabdžiau jo mašiną. O anksčiau kaip aktyvi feministė, kovojanti už neginčijamą teisę į abortus, pasižymėjusi draugė feisbuką pavertė visiems matomu asmeniniu fotoarchyvu. Viešai rodomu asmeniniu albumu feisbukas tapęs toli gražu ne vien jai.

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai. Radau, kad kita buvusi kambariokė dirba kultūros srityje Klaipėdoje, o savo profilyje nori atrodyti graži. Užtat buvęs jos bernas iš tikrųjų užsiima kultūra – kuria muziką, yra visas barzdotas ir turi paną, stiliumi labai panašią į jo buvusią, tai yra tą mano kambariokę. Jiedu, beje, feisbuke ne(be)draugai.

Žavingoji draugė didžiaakė, su kuria susidauždavome bokalais alubariuose, vis dar graži – tik tiek ir galiu pasakyti iš gražių nuotraukų, o draugas, su kuriuo pametėme jo draugo blondinę kažkada naktį Klaipėdoje, užsiaugino barzdą ir pilsto viskį „Distilerijoje“: vadinasi, paskutinį kartą jį sutikęs bare, dabar irgi sutikčiau nebent bare – šitaip dešimties metų draugystės ratas ir užsidarė.

Gentainiai

Sėdžiu ir skrolinu, skrolinu ir klimpstu gilyn į praeitį – į gimtinės burbulus. Draugė Tankas, kaip ją vadinome su broliu, nes varydavo per J.Basanavičiaus gatvę energingu lyg karo mašina stiliumi, su kuria, paskui susidraugavę, vieną naktį maudėmės jūroje, virš galvos praskrendant tikram kariniam sraigtasparniui ir skrodžiant bangas jo žibintams, reziduoja Londone su jau neblogai paaugusia dukra. Mūsų bendra pažįstama su vyru ir vaiku įsikūrusi Airijoje ir gyvena, regis, tykų ir taikingą gyvenimą, nesiplėšydama, nevaizduodama kažin ko. Kita draugė – irgi Airijoje, sūnūs – Airijos ąžuolai, palangiškės vaikai. Dar viena bendra draugė, susižadėjusi su danu, skelbia pranešimus apie didžiąsias planetos problemas, o kita gyvena barbės miegamajame Londone, tapo kičinius paveikslus ir skelbia ne apie globalines problemas, o saldų užrašą „Love“. Žavioji draugė klaipėdietė likusi Lietuvoje, užtat be vyro: ė, senberniai, tai kur jūs?

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas, iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu, vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kolegos

Vieniems kursiokams sekasi šeima, kitiems sekasi karjera. Kad abu – retas atvejis. Savo ruožtu draugė iš žurnalistikos, kaip galima spręsti iš šampano ir alučio nuotraukose, laiminga Londone ir be užrašo „Love“ savo sraute. Kiti pasitenkina vien daugiaaukščiais. Dykuma.

Arba Islandija! Draugei Islandija tinka. Jos skelbiamos atmosferiškos fotografijos su šiaurietiškais peizažais surinkusios bent po šimtą laikų. Palaikinau ir aš. Paskutinį kartą. Net susirašėme. Einasi gerai, tik viską pavogė, įskaitant kompiuterį su aukštos rezoliucijos nuotraukomis. Bet ji nenukabina nosies – nekantrauja netrukus fotografuoti islandišką pavasarį. Neregimųjų profiliuose reta(s) dalijasi turiniu, kuris man pačiam būtų įdomus: diskusijomis, idėjomis, naujienomis. Daugybė profilių primena feisbuko pradžią, kurių sienas sudaro interjeras ir eksterjeras, daiktai ir maistas, ir šiaip pozityvukas arba bėgimo programėlių rezultatai. Taip bėgi ir bėgi, skrolini ir skrolini per nieką.

Dalis draugių iš vienos redakcijos atrodo kaip rinktinės padraikos ar šiaip tuštutės. Vienos turinį sudaro miestų panoramos ir kitos fyfos, o kitos – fyfos ir panoramos, tik miestai skirtingi ir merginos kitos. Tiesa, viena turi vaiką, kita ne – toks ir skirtumas. Ir kodėl aš tai folouvinau? Tarp kitko, neseniai dėl eksperimento vėl ėmiau sekti asmenukių įvairiuose pajūriuose ir architektūros kompozicijose princesę, bet sraute vis tiek jos nemačiau. Algoritmas, matyt, už mane geriau žino, ką noriu matyti.

Kita draugė iš tos pačios kontoros – jau Portugalijoje: daug šoka, šypsosi ir smagiai išsikalinėja, užtat atrodo natūraliai. Dar viena iš ten pat – Barselonoje, kita, šimtą metų nematyta, Graikijoje. Smagiai! Dar viena, jau tapusi mokytoja, pasidžiaugia paprastais ir nepretenzingais dalykais: diplomu ir sutuoktiniu (2016), o sraute įkelia ar tai kokį pastatą, ar pyragą.

Pastarąjį kartą draugą žurnalistą sutikau, kai abu sustojome toje pačioje sankryžoje ant dviračių. „Mes pažįstami?“ – paklausė. O ką aš žinau? Gal ir ne. Bet juk feisbuke tai draugai? Tuo metu kitas buvęs draugas lokalesnis, pasidaręs neblogą karjerą didžiausioje Lietuvos bendrovėje. Todėl atitinkamai – motociklas ant koverio. Turinys irgi – arba motociklai, arba darbas. That’s life, vaikeli.

Šeimyniniai

Didžiausią dalį neregimųjų sudaro laimingieji – tai yra laimingai susituokę. Be galo nuobodūs profiliai, todėl algoritmas, matyt, juos ir paslėpė. Nėra ką žiūrėti, nes feisbuke didžiąją dalį jų skelbiamos informacijos sudaro turinys, kuris, manyčiau, turėtų rūpėti vien jiems patiems arba artimiesiems. Nustebau kad į Ameriką laimingai nutekėjo bent dvi fainos draugės (prieš 2 ir 5 metus). Kita draugė tapo Issa ir dalijasi feministiniu kontentu, o dar viena – Oliveira, gyvenanti šeimiškai ir atrodanti kaip nulipusi iš saulės akinių reklamos.

Tiesa, tarp dešimčių laimingųjų anketų su vaikų nuotraukomis pasitaiko ir įdomių atvejų, kaip ta draugė, kuri, vis brukdama savo mažametės dukros fotografijas ir iškarpas su jos pozomis iš reklaminių žurnalų, dirba tarsi jos, jaunosios manekenės, vadybininke, dar pati pasiskelbusi: „Dirbu mama.“ Toks ir darbas – fyfų fabrikėlis. Kita draugė, etaloninė gražuolė, pati sau feisbuke primindama, kad yra graži, prie šeimos nuotraukos dar prideda: „Ir tai yra vadinama laime.“ Sutinku: svarbu ne tik pačiam nepamiršti, bet dar ir kitam parodyti. Užtat maloniai nustebino, kad šioji, negailėdama savo pačios ryškiai antakiuotų atvaizdų, mažametės dukros veidą ne eksplikuoja bet kam į tinklą, o viešina ją tik iš nugaros – pagarba.

Geras paauglystės bičiulis, dirbantis parduotuvėje Airijoje, su internetu rasta moterimi neišskiriami jau bent penkiolika metų ir gyvena su dviem kaip reikiant ūgtelėjusiais vaikais (tais laikais vedybomis pasibaigusi interneto pažintis buvo kone sensacija). Tuo metu kito Airijoje išnykusio artimo draugo viena iš dukrų yra jau beveik tokio amžiaus, kokio mes buvome būdami paauglystės draugai. Time goes by.

Tiesa, nuotaikingoji kurso draugė, rodydama puikios mamos pavyzdį, sykiu kaip psichologijos profesionalė kelia svarbius klausimus apie seksualumą ir onkologines ligas. Sugebėjimą asmeninį gyvenimą suderinti su universalia informacija vertina ir jos burbulo žmonės – tiek šeiminiai, tiek dalykiniai draugės įrašai kartais pritraukia patiktukų iš daugiau nei penktadalio draugų.

Šunys ir kiti žvėrys

Regiu koreliaciją: kas nedaro karjeros ir nekuria šeimos, įsigyja kitą draugą. Viena draugė jau žergia ne tik motociklą, bet ir žirgą, o kita mėgsta visokius padarus – nuo ūdrų iki voverių. Nemažai anketų – su šunimis. Šunų savininkės visos yra geros širdies, bet jų neregimieji profiliai kažkodėl kelia liūdesį. Tiesa, smagusis šiauliškis draugas suderina motociklą su moterimi ir tokį koverį su abiem objektais nekeistą laiko dar nuo 2014-ųjų.

Karjeriniai

Kam šeima, kam karjera. Iš Paryžiaus laikų pažįstama draugė džiazvumenė toliau džiazuoja, o draugė muzikos prodiuserė, sprendžiant iš fotografijų, be aistros ir be skonio noulaifina. Draugė lietuvių fotografė Dovilé Babraviciuté, kaip pati prisistato tinkluose, apie savo paryžietišką veiklą feisbuke nesigiria, užtat šį tą parodo instagrame! Pasekite.

Nemažai draugių dirba CEO arba daro įdomias karjeras, kaip pavyzdžiui, draugė kursiokė, kartkartėmis sraute santūriai parodanti, po kokias šalis blaškosi vykdydama Jungtinių Tautų šakinės organizacijos misijas nuo uraganų kenčiančiose šalyse. Vertindamas kai kurių kitų friendų tarptautines karjeras pastebiu, kad kultūriniai interesai dažnai eina greta su aplinkosaugos. Pavyzdžiui, iš senų laikų pažįstama draugė, jautrios sielos fotografė, pasimokiusi užsieniuose, dalijasi Gretos Thunberg mintimis ir trashtagu, o pernai rugpjūtį su žaviu ilgaplaukiu papozavo profilio nuotraukai būdama kelintą mėnesį nėščia. Bet pranešimo apie naujagimį neradau, tad vėlgi prašosi ryški koreliacija: kur šeima, feisbukas neberūpi.

Didelį įspūdį padarė vienas draugas, kuris, mokykloje būdamas bemaž nepastebimas, ir feisbuke liko beveik nematomas, išskyrus pasidalytą nuotrauką su savo nuotaka ir... Prezidente Dalia Grybauskaite. Tačiau ne nuotaka ir Prezidentė sukėlė pasigėrėjimą, o nurodyta pareigybė, vos keturių raidžių kombinacija: pasirodo, jis dirba CERN! Kas nežino cerno, tegu guglina. Žmogus štai ramiai ir tyliai, be savigyrų ir saviliaupsių, pasiekė tai, kas ne kiekvieno nosiai.

Užsieniniai

Dauguma draugų iš kitų kraštų gyvena gerai. Gerai, nes daugelio feisbukų sienose skurdu informacijos, išskyrus vieną kitą atsitiktinę šypseną. Brangioji draugė grįžusi į Prahą, bet, regis, jau be savo vaikino (?), užtat užsiima ekomada. Maltietė draugė, studijavusi doktorantūrą (ar baigė, nežinia), tvindo savo sieną vis paskelbdama ką nors apie kultūrą ar socialines problemas – kartais net kelis kartus per dieną, bet dėmesio beveik nesulaukia (turbūt ne vienas užhaidinęs). Šimtą metų neregėta draugė iš Latvijos pasiekė didelių aukštumų: ji startuolininkė, Rygos techmergaičių klubo narė, įkūrusi „Inforgram“ – papūsk į uodegą! Paryžiaus laikų draugas su savo filmu „Le Train aux pieds légers“ keliauja po Prancūzijos kino teatrus, o profilyje dalijasi dėmesį patraukiančiomis originaliomis (retas atvejis!) vietovių nuotraukomis. Draugas iš Islandijos, anuomet grodavęs būgnais, turbūt yra vienintelis mano pažįstamas, dirbantis Holivudui ir savo sienoje nešykštintis gražių vaizdų ir draugų bei ypač draugių. Kiti užsienio draugai džiaugiasi žemiškesniais dalykais, kitaip sakant, jie jau sukūrė šeimas: štai draugo dano apleistoje sienoje iškapsčiau pernykštę fordo nuotrauką su danišku prierašu: „Vedęs, turiu vaiką ir automobilį. Taip aš ir suaugau!“

Išnykusieji

Ištaršęs bemaž du tūkstančius anketų, pagaliau prisikasiau prie paslaptingiausios grupės – dingusiųjų. Ne, jie nemirę, priešingai – jie galbūt netgi labiau gyvenantys. Didžioji dalis iš šių dviejų dešimčių žmonių yra draugai paryžiečiai arba dramenbeisiečiai. Kai kurie kartą per metus paskelbia nebent kokį humoristinį siužetą ar nuomos skelbimą. Garbanotoji paryžietė dar 2016 m. mestelėjo Shakespeare‘o ištarą: „Pragaras tuščias, visi velniai čia“, o kita Paryžiaus draugė apie save leidžia žinoti tik tiek: „Gyvena London, United Kingdom, vieniša.“

Kai kurių draugų profiliai tapo tarytum pereinamaisiais koridoriais kitų žmonių postams, nuotraukoms ir remarkoms, ypač – gimtadienio sveikinimams. Bet ir iš šitų reliktų matai, kokia vienos intriguojanti kūrybinė karjera, o kitos žavios būtybės profilyje mirguliuoja šimtai kitų vartotojų paskelbtų nuotraukų – vien su moterimis, vis skirtingomis: jokių vyrų, jokių vaikų, ir nereikia.

Draugas iš redakcijos, kuris 2006 m. balandžio mėnesį – kažkodėl atsimenu – pagyrė mano antraštę „Vyriausybė ūkį regi pro rožinius akinius“, feisbuke užsičiaupęs, užtat, sekdamas jį „Goodreads“, žinau, kokias dabar knygas skaito. Lietuviškai kalbančio draugo iš Lotynų Amerikos profilyje likęs tik 2012 m. įrašas, kad viską ištrinti iš savo feisbuko jam užtruko dvi valandas. Panašu, kad draugas kanadietis, nusivylęs psichologo profesija, kai keli jo klientai nusižudė, ir iškeliavęs pasiblaškyti po žemynus ir šalis, pernai pagaliau grįžo namo, tepranešęs: „Everything is good.“

Draugė, be kelių savo sportiško kūno nuotraukų, dar pridėjusi šūkį: „Offline is the new luxury“, o brangusis Švedijos laikų draugas vietoje savo profilio nuotraukos paliko tik pilkšvą silueto šabloną, vietoje viršelio – tamsų stačiakampį, o sienoje – vieną vienintelį melsvą tašką srauto viršūnės dugne.

Ir aš noriu prabangiai pagyventi, todėl atsisveikinu su vienuolika metų trukusia virtualių ryšių nepakeliama lengvybe. Taškas, kurį irgi ištrinu



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių