JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntinio Steve’o Witkoffo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino derybininko Kirilo Dmitrijevo pašnekesiuose nebūna absoliučiai nieko įdomaus ir jų produktyvumas lygus nuliui. Užtat labai įdomu buvo tai, kad lyg stebuklingai sutapus aplinkybėms, tuo pačiu metu, kai pastarąjį sykį Maskvoje vyko rusų ir amerikiečių susitikimas, ten pasirodė Kinijos diplomatijos vadovas Wang Yi. Ar Pekinas nusprendė įsitraukti į derybų procesą? Politikos apžvalgininko Ivano Preobraženskio nuomone, atsakymo į šį klausimą kol kas nėra, tačiau viena galima teigti beveik užtikrintai – kinai siunčia signalą D. Trumpui: „Nepamiršk, tu žaidi mūsų teritorijoje“.
– Kalbomis apie pasirengimą karui su Europa ir tiesiais pažadais be galo rengti vis naujas ir naujas „konsultacijas“ su JAV Kremlius net nebeslepia, kad jokie D. Trumpo taikos pasiūlymai jam neįdomūs. Kokie tolesni JAV prezidento veiksmų pasirinkimai?
– Iš esmės D. Trumpui nebūtina taika Ukrainoje – jam užtenka bet kokio susitarimo, po kuriuo parašus padėtų V. Zelenskis ir V. Putinas. Net jai tame susitarime nebus įrašytas punktas dėl ugnies nutraukimo. Todėl suprasdamas, kad V. Putino prispausti negali, D. Trumpas mėgins spausti V. Zelenskį.
Taip pat matyti, kad D. Trumpas iki šiol nesupranta, kad su V. Putinu neįmanoma susitarti, neįmanoma sudaryti jokio „verslo sandorio“, todėl, tikėtina, kad Rusijos atžvilgiu bus kažkokių naujų sankcijų, panašių į smūgį „Lukoil“, kas yra gerai, nes Rusijai tokios sankcijos tikrai juntamos.
Rusijai palankūs beveik visi scenarijai – nuo begalinių derybų iki jų visiško nutraukimo.
– Ar D. Trumpas gali numoti ranka į derybas, suversti visą kaltę kariaujančioms šalims ir pamiršti apie Ukrainos karą?
– Ne, negali. Jei galėtų, būtų seniai taip ir padaręs. Tai buvo galima padaryti pavasarį, bet jis nepasinaudojo proga. Dabar gi jam ir taip pakanka bėdų – Jeffrey Epsteino skandalas, smunkantys reitingai, skilimo ženklai MAGA stovykloje, galvas keliantys konservatyvūs respublikonai ir taip toliau. Dabar ne laikas pripažinti pralaimėjimą ir užsienio politikoje, nes amerikiečiai D. Trumpo paklaus, ko gi jis tuščiai burną aušino visus metus, jei negalėjo nieko pasiekti, o dėl tavo beprasmiškų paistalų Rusija skina pergales? Tai jam gali baigtis labai blogai, iki atviro sukilimo Respublikonų partijoje. D. Trumpas yra spąstuose, į kuriuos pats save įvarė.
– Paradoksalu, bet jūsų prognozuojamas scenarijus kažkuo geras ir Rusijai, ir Ukrainai: V. Putinas gali ramiai toliau „derėtis“ ir kariauti, o V. Zelenskis bent jau tikras, kad amerikiečiai visiškai nenusisuks nuo Ukrainos?
– Ukrainai gerų žinių nėra, bet nėra ir blogų. Mažai kas keičiasi – Ukraina toliau žais beprasmį derybų žaidimą, kas nėra gerai, bet žymiai geriau, nei kapituliacija. Tuo metu JAV santykiai su Rusija išliks tokie patys, nebent nutiktų kažkoks visiškai neįtikėtinas konfliktas.
Beje, kalbant apie reikalavimus kapituliuoti, bloga žinia Kyjivui yra tai, kad nei amerikiečiai, nei rusai, panašu, nesupranta, kad V. Zelenskis tiesiog negali atiduoti neokupuotų teritorijų. Be to, Rusija taip pat nesupranta, kad palyginti su ja, Ukraina yra energijos kupina valstybė ir visuomenė ir net jei V. Zelenskis kažkokiu būdu būtų patrauktas nuo valdžios, į jo vietą greitai stos kas nors kitas, kas tęs kovą prieš okupantus. Tikrai palankus Rusijai scenarijus yra tik vienas – kariuomenės maištas prieš V. Zelenskį, bet prielaidų tam aš kol kas nematau. Tačiau reikia pripažinti, kad Rusijai palankūs beveik visi scenarijai – nuo begalinių derybų iki jų visiško nutraukimo.
– Karas su Europa pastaruoju metu V. Putino labai pamėgta tema. Jis mus „trolina“, ar jam tikrai panižo nagai išbandyti europiečius surengiant karinę provokaciją?
– Jis norėtų surengti karinę provokaciją, nes yra neadekvatus, bet jo neadekvatumo lygis dar nepakankamai aukštas. Šiuo metu jis to negali padaryti dėl dviejų priežasčių: kariniai ištekliai sukoncentruoti Ukrainoje ir rizikos faktoriaus gauti rimtą atsaką į tokią provokaciją. Sprendžiant iš Europos lyderių elgesio, rimto atsako tikimybė labai nedidelė, bet V. Putinas turi būti užtikrintas visu 100 procentų, kitaip rizikuotų kariauti dviem frontais, ko negali sau leisti. Taigi, linksminasi gąsdindamas Europą, nes čia pilna kairiųjų pacifistų, kurie dreba ir tiražuoja tuos grasinimus. Padeda ir Europos žiniasklaida, kuri susirenka daugiau „klikų“ skleisdama paniką. Šiuo požiūriu, daugybei europiečių reikia psichoterapijos kurso, kad atsikratytų nepagrįstų baimių.
– Taigi, JAV – Rusijos – Ukrainos trikampyje nieko naujo. O kaip vertinate Y. Wango vizitą Maskvoje? Kinija nusprendė įsitraukti į derybas ir kodėl? Pekinas nori paremti Maskvą, ar kaip tik pavargo nuo V. Putino neadekvatumo ir norėtų jį nuraminti?
– Kinijos pozicija nesikeičia. Iš vienos pusės, Pekinas nenori aktyviai įsitraukti Rusijos pusėje, bet iš kitos – neleis Rusijai pralaimėti, ką deklaravo atvirai. Veikiau Y. Wango vizitas buvo signalu D. Trumpui, kieno teritorijoje lankosi jo pasiuntinys, tai yra, S. Witkoffas lankėsi valstybėje, kuri faktiškai yra Kinijos interesų sferoje. Vėlgi, tai signalas, kad Pekinas nenori tiesiogiai kištis, bet gali paveikti situaciją, jei manys, kad tai reikalinga. Manau, kad šį signalą suprato ne tik D. Trumpas, bet ir V. Putinas, kuris vargu ar apsidžiaugė tokia kinų galios demonstracija.
V. Putinas suvokia ne tik tai, kad jam reikalinga Kinija, bet ir kad Kinijai reikalinga Rusija.
– Rusija nepajėgi kariauti be Pekino paramos ir net jei Pekinas neleis Rusijai pralaimėti, gali ateiti momentas, kai kinai gali nuspręsti, kad karas jiems nebenaudingas. Ar tokiu atveju jie galėtų priversti Rusiją tegul ne atsitraukti, bet bent jau sustoti? Ar tai gali būti užuomina D. Trumpui, kad šis karas gali būti baigtas amerikiečių derybomis su kinais, o ne rusais?
– Kinija tikrai suinteresuota tuo, kad Rusija šiek tiek spusteltų stabdžius. Vien jau todėl, kad kinai daug adekvačiau suvokia situaciją, nei V. Putinas. Kinai mato grėsmę, kad karas išsivers didelėmis problemomis Rusijos ekonomikai, apie ką jau perspėja paties V. Putino ekonomistų komanda. Jei taip nutiks, smūgį patirs ir Kinijos ekonomika, o to Pekinui nereikia.
O ir su D. Trumpu kinams vargų pakanka ir jie visai nenori atsidurti atpirkimo ožio vietoje, į kurią D. Trumpas pastatė Indiją, užkeldamas jai muitus prisidengiant Rusijos korta. Todėl tikėtina, kad Pekinas „pataria“ V. Putinui sutikti su amerikiečių pasiūlymais, nes kitą kartą tokių gerų sąlygų gali ir nepasiūlyti.
Tačiau Kinija negali tiesiogine žodžio prasme priversti V. Putiną padaryti tai, ko jis nenori. Kinų įtaka Rusijoje didelė, bet ne tokia didelė, kad diktuotų veiksmus. V. Putinas taip gali kinams kažką žadėti, bet toliau daryti savo, nes nėra absoliučiai nuo jų priklausomas. Rusija jau parodė, kad Pekinui sumažinus tam tikrų išteklių tiekimą, Maskva geba tegul ir tris kartus brangiau, bet gauti juos kitais būdais. Kitas pavyzdys: Xi Jinpingo vizito Maskvoje metu pasirašytas įsipareigojimas, kad nei viena šalis nedislokuos branduolinio ginklo užsienyje, o vos J. Xi išvyko, V. Putinas susitarė dėl branduolinio ginklo dislokavimo Gudijoje.
Taigi, V. Putinas suvokia ne tik tai, kad jam reikalinga Kinija, bet ir kad Kinijai reikalinga Rusija. Todėl karas Ukrainoje negali būti baigtas vien Vašingtono ir Pekino derybomis. Esmė tame, kad nei Rusijos, nei Ukrainos neįmanoma priversti padaryti tai, kas joms visiškai nepriimtina.
– Minėjote, kad Kremliaus ekonomistai įspėja dėl galimų ekonomikos problemų. Kiek objektyviai mes matome Rusijos ekonomikos padėtį? Kadaise visiems atrodė, kad SSSR ekonomiškai galinga valstybė, o ji ėmė ir subyrėjo.
– Sovietų ekonomika buvo planinė ir nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir nesusidorojo su iššūkiais. Rusijos ekonomika yra mažesnė ir silpnesnė, nei sovietų, bet iš principo dar vis yra rinkos ekonomika ir turi didelį pranašumą – gebėjimą adaptuotis ir tvarkytis su problemomis. Ar gali žlugti ir ši ekonomika? Galbūt, tačiau prognozuoti to negalime. V. Putinas mano, kad ekonomika išlaikys, o jo ekonomistai mano, kad tai klausimas. Žinoma, ekonomistai šiuo klausimu adekvatesni už V. Putiną, bet nesugeba pakeisti jo nuomonės. Tik laikas parodys, kuri pusė teisi. Jei reikėtų daryti statymus, aš būčiau labiau linkęs statyti už ekonomistų teisumą, nors tenka pripažinti, kad veikia ir laiko faktorius. V. Putinas mano, kad žaidžia išsekimo žaidimą, kuriame jo ekonomika temps ilgiau, nei Vakarų parama Ukrainai.
