Po žmonos mirties ornitologas Vilius (akt. Š. Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę (akt. Urtė Povilauskaitė). Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdyta, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą.
Kontrabandininkų vadeivą filme įkūnija garsi Lietuvos chorvedė Danguolė Beinarytė, ypatingas vaidmuo atiteko ir VDU docentui, vertėjui Viktorui Bachmetjevui. Filme taip pat vaidina Eglė Mikulionytė, Laurynas Luotė, Vygandas Vadeiša, Remigijus Bilinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Justina Mikolaitytė ir kt.
Pasaulinė filmo „Siena“ premjera – Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Dar vystant projektą, filmas apdovanotas Vokietijos Kotbuso festivalyje. Filmo pagrindinis aktorius Š. Zenkevičius už Viliaus vaidmenį įvertintas programoje „Europos kylančios žvaigždės“ ir atrinktas į perspektyviausių Europos kino aktorių dešimtuką. Lietuvos žiūrovai filmą kino teatruose pamatys gruodžio pradžioje.
– Filmo pavadinimas „Siena“ tarsi užbrėžia ribas. Kaip ir kur brėži savąsias? Ką reiškia siena Tavo profesinėje karjeroje, o ir asmeniniame gyvenime?
– Siena turi nemažai reikšmių filme. Tai ir pasienis, per kurį plukdoma kontrabanda, ir namų siena, ant kurios braižoma, ir emocinė siena, kuria nuo pasaulio yra atsitvėręs mano personažas. Jei kalbame apie ribas, nesu tikras, ar labai griežtas jas brėžiu profesijoje. Anksčiau gaudavau labiau draminių vaidmenų, pasitaiko jų ir dabar, bet pastaruoju metu mano vaidmenys turi labai ryškią komišką pusę. Man patinka bandyti ir mokytis naujų dalykų, bet yra buvę atvejų, kai vaidmens atsisakiau.
– Ar, skaitydamas I. Jonyno filmo scenarijų, būtent taip įsivaizdavai savo personažą?
– Sunku pasakyti. Scenarijus šiek tiek vis keitėsi. Į galutinę filmo versiją dalis nufilmuotos medžiagos nepateko, keletas linijų buvo apkarpyta, o tai šiek tiek pakeitė bendrą filmo vaizdą. Tačiau iš principo, manau, įsivaizdavau panašiai.
– Filme Tau – beveik keturiasdešimt. Esi nuo gyvenimo pavargęs žmogus, kuriam nuolat tenka aiškintis su savimi. Kaip pavyko kurti tokį personažą, juk realiai esi gerokai jaunesnis...
– Kai filmavausi, man buvo 32-eji. Amžius nuo pat pradžių kėlė klausimų ir man, ir režisieriui, ieškojome būdų, kaip pasendinti mane išoriškai. Užsiauginau plaukus, barzdą, priaugau šiek tiek svorio. Mano personažą gaubia praeities šešėlis, jis atsitiktinai įsivelia į pamarį apraizgiusį kontrabandininkų tinklą. Jo gyvenimas ganėtinai intensyvus, tačiau viduje slepia tikrą sumaištį. Taigi, svarbiausia man buvo rasti būdą, kaip kiekvienąkart į filmavimą ateiti su vidiniu emociniu krūviu arba reikiamu momentu save išprovokuoti, kad jis atsirastų.
– Ar gyvenime būta išmėginimų, kurie prideda metų naštos?
– Gal ne tokių drastiškų, kokių patiria mano veikėjas, bet būta. Kuriant vaidmenį šias patirtis teko prisiminti, priartinti arčiau savęs.
– Prieš filmavimus gavai režisieriaus įspėjimą, kad reikės ne tik daug dirbti, bet ir grūdintis, jei norėsi vaidinti. Kokių išmėginimų dėl vaidmens teko patirti?
– Režisierius tikrai perspėjo, kad bus nelengva. Turbūt niekada gyvenime nebūčiau pradėjęs grūdintis, jei ne filmas. Vasarą prieš filmavimą pamažu ėmiau maudytis po šaltu dušu, maudynių ežere nenutraukiau ir rudenį: spalį, lapkritį. Vilnelėje maudydavomės kartu su filmo režisieriumi, operatoriumi ir dailininke.
Mums visiems tai buvo išbandymas – per filmavimus, ypač scenose, filmuotose Rusnėje ir jos apylinkėse ant vandens, buvo labai šalta. Per visą filmavimo laikotarpį net slogos neturėjau, nors buvo momentas, kai tikrai maniau, kad gausiu plaučių uždegimą.
Turėjau priaugti šiek tiek svorio, kad atrodyčiau panašesnis į tėvą. Kadangi nenorėjau atsisakyti griežtos ilgametės vegetariškos mitybos, man padėjo dietologas. Kartu planavome dienos mitybą, įpratau apytikriai skaičiuoti kalorijas. Pirmą tokio režimo savaitę tai buvo panašu į persivalgymą, vėliau tapo šiek tiek lengviau.
Vienai scenai pasirengti padėjo choreografė. Kartu repetavome šokį, kuriame buvo daug sukinių. Per pirmą repeticiją norėjau viską labai gerai atlikti, taigi šiek tiek persistengiau daug ir greitai besisukdamas, smarkiai supykino, teko repeticiją nutraukti. Kitam kartui nusipirkau imbiero ekstrakto tablečių – jos padeda išvengti pykinimo, o ir choreografė davė gerų patarimų.
Dar reikėjo išmokti vairuoti motorinę valtį ir nardyti – buvo daugybė iššūkių ir pasirengiant, ir filmuojantis, tačiau priėmiau tai su azartu ir mielai pakartočiau.
Vis dėlto didžiausiu iššūkiu tapo pagrindinis vaidmuo ilgametražiame filme. Tai pirmas toks didelis mano vaidmuo kine.
– Ar buvo akimirkų, kai savo personažo nekęsdavai? Kai galvodavai, kad niekada nepasielgtum taip, kaip jis?
– Aš neteisiu savo personažų. Kaip tik stengiuosi leisti jiems būti teisiems, net jei taip ir nėra.
– Ar sunku brėžti ribą, statyti sieną tarp personažo ir savęs?
– Sunku pasakyti. Labai priklauso nuo to, koks tai personažas ir ką reikia atlikti. Daugiausia jėgų reikalauja mėginimai perprasti kitokią logiką nei taviškė, pagauti, prisijaukinti kitokį charakterį. Kartais išvis geriausias dalykas – specialiai nekurti personažo, o tiesiog maksimaliai ir nuoširdžiai pasinerti į procesą. Tai, kas esi, ir tai, ką suvoki kaip personažą, procese dažnai susimaišo į tam tikrą darinį. Man nesinori brėžti ribų iš anksto, atvirkščiai, su kiekvienu veikėju – atrasti kuo daugiau laisvės. Kartais netikėtumai ir paklaidos procese atveda prie daug įdomesnio rezultato, nei griežtai įvardijant, kas yra ir kas nėra tavo personažas.
– Tavo dukra filme – sutrikimų turinti mergaitė. Ar papildomai ieškojai žinių apie tokį sutrikimą? Kaip Jums sekėsi suderinti vaidmenis?
– Filme mano personažo dukra turi autizmo diagnozę. Ruošdamiesi kalbėjome apie daug dalykų, bet daugiausia – kaip tokia diagnozė veikia tėvus. Pamenu, instagrame suradau mamos, kuri augina panašų sutrikimą į mūsų Urtės turintį sūnų. Peržiūrėjau daug pasidalijimų, kaip jie leidžia laiką, kaip motina, o ir kiti žmonės, berniukui kuria komforto zoną, kad jis galėtų jaustis gerai. Tik jų santykiai kitokie... Mūsų filme tėvą ir dukrą skiria emocinė siena – nors ir gyvena viename name, jie labiau egzistuoja atskirai.
– Žiūrėdama filmą galvojau apie tai, koks jis autentiškas, lyg pabrėžiantis laikmečio ir Mažosios Lietuvos regiono dvasią. Atrodė, tarsi stebėčiau dokumentiką. Ar įtikinama istorija vaidybiniame filme padeda žiūrovui įsijausti?
– Niekada anksčiau nebuvau lankęsis Mažojoje Lietuvoje ir jos apylinkėse. Manau, atšiaurumas, kraštovaizdžiai, etnografijos detalės ir didžiuliai pavasario potvyniai filme kuria stiprią atmosferą ir tam tikrą išgyvenimo jausmą.
– Esi kilęs iš Švenčionėlių. Šilutės kraštas, kur filmavote, yra nutolęs per visą Lietuvą, turėtų būti Tau mažai pažįstamas. Ar pamėgai jį?
– Labai. Per visą filmavimo laikotarpį, netgi per poilsio dienas, pasilikdavau Rusnėje. Nesinorėjo grįžti namo, į Vilnių, nors tose apylinkėse jaučiausi ganėtinai svetimas. Tačiau to man ir reikėjo.
– Tavo talentą įvertino ne tik lietuviai. Konkurso „European Shooting Stars“ komisija pažymėjo Tavo talentą, potencialą ir įteikė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Kaip manai, ar lietuviui įmanoma padaryti tarptautinę karjerą?
– Talentingų aktorių pas mus yra tikrai daug. Pagrindinė priežastis, stabdanti karjerą, manau, kalbos barjeras. Na, neturime aktorių, kurie filmuotųsi Holivude, atliktų pagrindinius vaidmenis Europos kine, bet tikrai yra daugiau negu keletas atvejų, kuriuos drąsiai galima vadinti sėkmės istorijomis.
– Turi savo grupę. Kaip muzika veikia vaidybą? Kad aktorius gali būti muzikantu – faktas, tačiau ar muzikantas gali tapti aktoriumi?
– Grupė „Judu“ yra labiau hobis, kuris egzistuoja už vaidybos ribų. Šiuo metu įpusėjome pirmojo albumo įrašus, jis turėtų pasirodyti pavasariop. Muzika man visada buvo svarbi saviraiškos ir gyvenimo dalis. Tačiau vaidyba ir muzika egzistuoja gana atskirai viena nuo kitos.
– Esi sakęs, kad ieškoti savo balso yra svarbiausias dalykas. Ar jautiesi atradęs savąjį? Apie ką jis kalba šiandien?
– Turėti savo balsą man reiškia priimti savo sprendimą, būti sąžiningam. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiek daug produkcijos, kolektyvinės kūrybos ir kompromisų, formulių, kaip teisingai daryti tą ar aną, kopijavimo, aš pasiilgstu nuoširdumo, originalumo ir kartais – nežinojimo. Jaučiuosi visaip, ir kartais jaučiuosi šį tą atradęs.
Naujausi komentarai