Menininkas I. Bereznickas: animacija – būdas pasakyti kitaip

Išvažiavo viską metęs

"Tais sovietiniais laikais, kai viskas buvo uždrausta, man pasirodė, kad animacija yra puikus būdas apgauti – pasakyti kitaip ir paslaptingai, bet kartu ir atvirai. Animacijoje yra daug fantazijos, čia galima daug ką nuveikti. Į animacijos pasaulį atėjau iš karikatūros, jau turėjau tam tikrus pagrindus", – apie praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį, kai susižavėjo animacija, pasakoja I.Bereznickas.

Vaikystėje jis matė nedaug animacinių filmų, tačiau puikiai prisimena legendinio JAV režisieriaus Walto Disney'aus "Snieguolę ir septynis nykštukus" bei "Bembį". "Nežinau, iš kur tada gaudavome tuos filmukus. Taip pat prisimenu puikius Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais pastatytus kultinius filmukus. O jau suaugęs susižavėjau gerais rusiškais animaciniais filmais, kaip Fiodoro Chitruko "Mikė Pūkutukas" ar Eduardo Nazarovo "Gyveno kartą šuo". Šių filmų režisieriai vėliau tapo mano dėstytojais", – dalijasi I.Bereznickas, šiandieną savo filmografijoje turintis daugiau nei 20 animacinių filmų.

Kelią į animacijos pasaulį atvėrė studijos Maskvoje, anuomet tai buvo tarsi atskiras kultūros pasaulis. "Nes Maskva yra Maskva – ten yra visa kultūra, ji lyg atskira valstybė. Daugelis geriausių aktorių ir režisierių ten mokėsi. Aukštieji režisūros kursai, kuriuos baigęs 1985 m. įgijau animacinių filmų režisieriaus specialybę, buvo skirti žmonėms, kurie jau turėjo vieną aukštojo išsilavinimo specialybę ir buvo atidirbę 4 metus pagal tuometį paskyrimą. Į tą mokyklą aš įstojau būdamas 35-erių. Mečiau viską Vilniuje ir važiavau į Maskvą. Dabar taip nedaryčiau… O gal ir daryčiau – nežinau", – svarsto režisierius.

Rusų kultūros klodai

Mokytis I.Bereznickui nebuvo sunku, nes jis ilgus metus piešė karikatūras, už jas jau buvo pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

"Tokio žodžio kaip "sunku" nežinojome – mokytis buvo labai įdomu. Mes sukomės ne tik animacijos, bet ir kitų sričių labai talentingų režisierių aplinkoje: mums dėstė Andrejus Tarkovskis, Nikita Michalkovas. Tai buvo elitinė mokykla, kurioje mokėsi daug talentingų žmonių ir ryškių asmenybių. Tai mano geriausi metai, nes tiek intelekto vienoje vietoje niekur kitur nemačiau", – atvirauja jis.

"Turėjau net tik Dailininkų sąjungos, bet ir Architektų sąjungos bilietuką, kadangi Kaune buvau baigęs architektūros studijas, dar – Aukštųjų režisūros kursų knygutę. Tai turėdamas galėdavau pamatyti tokius filmus, kuriuos matė tik kūrybinė valdžia. Mes bendravome ne tik su tuometės Sovietų Sąjungos kultūros pasaulio talentais, bet ir atvykstančiais italų, prancūzų režisieriais. Kartu su rusų menininkais dalyvavau ir politiniame pasipriešinime – gyvenome turiningai. Maskvoje iliustravau labai daug žurnalų – neblogai uždirbau. Studentiškas bilietas iš Maskvos į Vilnių kainavo 12 rublių, o tai buvo nebrangu, todėl savaitgaliais grįždavau namo. Po šių man labai daug davusių dvejų metų Rusijos sostinėje aš tapau režisieriumi", – šypsosi prisiminęs išskirtinį gyvenimo etapą.

Pasaulinė patirtis

I.Bereznickas mokėsi ir dirbo ne tik Rusijoje.

"Taip jau susiklostė, kad vienas kursiokas po studijų iškeliavo į Niujorką ir mane kartu išsitempė. Vėliau dirbau ir Norvegijoje prie filmo "Giurinas su lapės uodega". Šis filmas gavo daug apdovanojamų, buvo pristatytas Kanų kino festivalyje. Dirbau ir Izraelyje. Dėl animacijos pasaulis pasidarė labai nedidelis. O grįžtant prie Niujorko – ten nuo 1993-iųjų keturis metus dirbau pagrindinio "Tomo ir Džerio" animacinio filmo animatoriaus Jacko Zanderio studijoje. Jis iki šiol vadinamas Amerikos legenda, yra vienas iš garsiausių šalies animacijos kūrėjų", – įspūdingomis patirtimis dalijasi menininkas.

I.Bereznickas pasakoja, kad J.Zanderis paliko Los Andželą, atvyko į Niujorką ir atsidarė savo studiją, kurioje ir dirbo lietuvis. "Mes kūrėme komercinius filmus – reklamas, nedidelius filmukus. Man labai patiko Niujorkas. Būdavo, kad uždirbdavau ir 10 tūkst. dolerių per mėnesį – būdavo ir pusmetis be darbo. Bet tai buvo puikūs laikai, aš net turėjau galimybę vykti į Los Andželą, bet nenorėjau palikti Niujorko. Čia teko ir nemažai knygų iliustruoti – tai buvo dar viena sėkminga patirtis, pasaulinių žvaigždžių apsuptyje. O galiausiai net ir dėsčiau JAV", – pasakoja lietuvių menininkas.

Ilja Bereznickas

Tėvo pėdomis – ir sūnus

I.Bereznickas 2002 m. Vilniaus dailės akademijoje įkūrė animacijos specialybę, parengė vadovėlį "Animacijos menas" ir šiandien yra Fotografijos ir medijos meno katedros docentas.

Nedaug animacijos režisierių išleidžiame į pasaulį – per metus gal 4–5. Ir jie nebūtinai išplaukia į animacijos vandenis, nes gauna medijos meno dailininko diplomus.

"Nedaug animacijos režisierių išleidžiame į pasaulį – per metus gal 4–5. Ir jie nebūtinai išplaukia į animacijos vandenis, nes gauna medijos meno dailininko diplomus", – šiandienė situacija Lietuvoje dalijasi I.Bereznickas, išauginęs ne vieną talentingų jaunų animacijos kūrėjų kartą.

2014 m. I.Bereznicko darbai buvo įvertinti ordinu "Už nuopelnus Lietuvai", o 2015 m. Norvegijoje vykusiame animacijos festivalyje jis buvo apdovanotas "Auksiniu Gunaru" už viso gyvenimo pasiekimus.

Žiūrovai – ne tik vaikai, bet ir suaugusieji – labiausiai pamėgo 1987 m. I.Berezinsko sukurtą animacinį filmą "Baubas". Šis darbas, pasakojantis apie mergaitės draugystę su tėvų išgalvotu Baubu, jo kūrėjui pelnė šlovę tarptautiniame kino festivalyje Portugalijoje.

Beje, tai ir paties kūrėjo mėgstamiausias animacinis filmas. "Iki šiol "Baubą" bandau atgaivinti – galvoju sukurti komiksų knygą. Šis personažas tapo mano lakmuso popierėliu. Tai buvo pirmasis mano rimtas kaip animatoriaus darbas, kuris išties reikalavo daug energijos, kruopštumo, detalių – tokie projektai nelengvi, bet įdomūs", – prisimena I.Bereznickas.

Jis ir šiandien lankosi įvairiuose festivaliuose – neseniai viešėjo Prancūzijoje vykusiame tarptautiniame animacinių filmų festivalyje "Ansi". "Seku pasaulines animacinių filmų tendencijas. Mano sūnus Danas Bereznickas dirbo prie filmuko "Jūros daina" ("Song of the Sea") – ši animacija tikrai yra viena įspūdingiausių, ką šiomis dienomis mačiau. Dabar sūnus baigia dar vieną animacinį filmą, kurį kurdamas dirbo su aktore Angelina Jolie", – tėvo pėdomis sekančio sūnaus rezultatais dalijasi režisierius.

Jaunimas domisi labiau

Pasak I.Bereznicko, ilgametražiai animaciniai filmai šiandien išties yra nuostabūs – puikios jų istorijos ir personažai.

"Tačiau aš daugiausiai dirbu su trumpais animaciniais filmais, todėl tokio tipo kūrinių mačiau begales. Jų yra tokių gerų, kad net sunku išvardinti, be to, – žymiai daugiau nei ilgametražių, kadangi juos greičiau ir paprasčiau sukurti", – atkreipia dėmesį.

Režisierius vis dar žavisi, koks įdomus animacijos pasaulis, tik stebisi, kad lietuviai mažai žiūri animacinių filmų. "Dabar yra toks animacinių filmų formatas, skirtas būtent šeimoms. Mano minėtas filmukas "Jūros daina" įdomus ir vaikams, ir tėvams. Bet yra ir išskirtinai suaugusiesiems skirtų animacinių filmų, jų kuriama vis daugiau", – pastebi menininkas.

"Neseniai grįžau iš Italijos ir grožėjausi, kaip garbaus amžiaus žmonės su malonumu žiūri animaciją – ir su anūkais, ir su vaikais, ir su vyrais, ir su žmonomis. Jie džiaugiasi animacija. Mūsų jaunimas labiau domisi animacija, o suaugusieji pasinėrę į kitus dalykus. Aš galvoju, kodėl taip? Gal tiesiog trūksta vietų, kur galima būtų žiūrėti gerų animacinių filmų, o gal – klubų, kurie vienytų animacijos gerbėjus", – svarsto legendinis lietuviškosios animacijos kūrėjas I.Bereznickas.

Iš animacijos istorijos

Pirmąjį animacinį filmą "Linksmų veidų humoro fazės" ("Humorous Phases of Funny Faces") 1906 m. sukūrė Jungtinėje Karalystėje gimęs prodiuseris Jamesas Stuartas Blacktonas. Šiame filme buvo pavaizduotas karikatūristas, kuris ant mokyklinės lentos kreida piešė netikėtai atgyjančius žmonių veidus.

Pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas "Elniaragių kova" buvo sukurtas ne kur kitur, o Lietuvoje. Kaune gyvenęs fotografas Vladislovas Starevičius buvo vabzdžių kolekcininkas, juos išdžiovindavo ir fotografuodamas po vieną per kadrą kūrė animaciją.

Tradicinė animacija, kitaip žinoma kaip ranka piešta, buvo plačiai naudojama XX a. animaciniuose filmuose. Tada judesio iliuzijai sukurti naudotos piešinių fotografijos, kurių kiekviena šiek tiek skyrėsi nuo prieš ją buvusios.

Tradicinėje animacijoje animatoriaus piešiniai yra nuskenuojami rankiniu arba fotokopijavimo būdu ir perkeliami ant skaidrių celiuloidinės plėvelės lapų, užpildytų atitinkamų spalvų tonais. Visgi šiais laikais animatorių brėžiniai yra arba nuskenuojami, arba iškart kuriami kompiuterinių programų pagalba.

Visiškai animuoti filmai gali būti įvairios stilistikos – ir itin realistiški, ir turintys karikatūros elementų. Tačiau ši technika reikalauja ne tik nemažų laiko resursų, bet ir neretai didesnių finansinių galimybių – tikroviškumui užtikrinti gali būti naudojami ir 24 kadrai per sekundę.

Sustabdyto kadro animacijoje dažniausiai naudojami realūs daiktai, kurie fotografuojami kadras po kadro, daug dėmesio skiriant objektų dydžiams, stengiantis kuo tiksliau apskaičiuoti judesio ir pasirinktos distancijos santykį, eksperimentuojant su apšvietimu. Sustabdyto kadro animacija gali būti įvairių rūšių: lėlių, plastilininė, iškarpų, siluetinė animacija ir daugybė kitų.

Šiandien kompiuterinės galimybės leidžia greitai sukurti kokybišką dvimatį arba trimatį personažą ir jį lengvai animuoti. Tokia animacija pasižymi aiškiomis linijomis ir tiksliu judesiu.

Animacija – labai spalvingas ir fantazijos kupinas menas, kurio kūryboje režisieriai gali naudotis net ir smėliu, dažais ant stiklo ar kino juostų.