A. Matonis: uždainavęs operos teatre gavau kumštelėjimą į šoną

Ypatingai operos žanrą pamėgęs žurnalistas LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ papasakojo ne tik apie linksmus nutikimus operos ir baleto teatre, bet ir apie savo darbo kasdienybę bei šiuolaikinei žiniasklaidai tenkančius iššūkius.

– Kas jums yra muzika?

– Muzika man – ne tik lydintis fonas, bet ir asmenybės formavimo priemonė. Mano supratimu, tokie muzikantai kaip „Pink Floyd“ padėjo formuotis pasaulėžiūrai, padėjo susivokti, kad muzika yra ne vien tai, ką giminės plėšia už stalo ar tarybinė estrada, kurią grodavo per radijo tašką anais liūdnais laikais. Esu abejingas kai kuriems kitiems menams – nesuprantu poezijos, baleto, bet muzikos klausytis man patinka, labai svarbūs ir muzikinių kūrinių tekstai.

– Ne kartą teko matyti jus klasikinės muzikos koncertuose. Koks jūsų santykis su klasika?

– Man patinka operos. Galbūt pasirodys, kad vulgarizuoju tą žanrą, bet labai norėčiau, kad kas nors surengtų „greatest hits“ koncertą iš gerų operinių arijų, kur chorai pritartų. Vienas iš gražiausių dalykų man yra Giuseppe Verdi Vergų choras iš operos „Nabukas“, išgirdęs aš visada pradedu niūniuoti. Ir net vieną kartą turėjau incidentą: operos ir baleto teatre užsidirbau iš savo palydovės, būsimos žmonos, kumštelėjimą iš alkūnės į šonkaulius, nes kartu su choru pradėjau niūniuoti Vergų choro melodiją. Mano brolis sėdėjo parteryje, aš – balkone, kai susitikome per pertrauką bufete, jis manęs paklausė, ar dainavau. Atsakiau, kad taip. O jis man – girdėjau.

– Jūsų muzikinis skonis yra labai įvairus. Ar yra toks žanras, kurio visiškai negalite pakęsti?

– Taip, ir mano mielas draugas Darius Užkuraitis, su kuriuo kartu mokėmės nuo pat pirmos klasės, puikiausiai žino, kad aš dievinu jo sukurtą radijo stotį LRT OPUS, bet kai tik ten užgroja hiphopas, iškart perjungiu kitą stotį, nes negaliu to klausyti.

– Esate žurnalistas ir LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vadovas. Kada supratote, kad tapsite žurnalistu, o ne, tarkime, inžinieriumi? 1983-aisiais, kai baigėte mokyklą, žurnalistika toli gražu nebuvo romantika – buvo aišku, kad rašysi tai, ką liepia partija ar jai atstovaujantis vyriausiasis redaktorius. Tad kuo sužavėjo žurnalistika?

– Tikriausiai smarkiai nusivainikuosiu, bet turiu pripažinti – čia būta daug atsitiktinumo. Mokykloje mokėmės 11 metų, ne 12, kaip įprasta dabar. Vienuoliktos klasės viduryje mane pasigavo mama, ir sako: ar tu jau turi supratimą, kur stosi? Juk reikia galvoti, liko pusmetis iki abitūros egzamino.

Nežinojau, kur stosiu, bet buvau tikras, kad nestudijuosiu jokių inžinerijų, matematikų, fizikų ar chemijų, nes tie dalykai man sekėsi ypatingai sunkiai. Visada gerai mokėjau rašyti rašinėlius, man patiko istorija ir gerai sekėsi kalbos – tiek anglų, tiek rusų. Pradėjau svarstyti, gal istorija? Bet mama prieštaravo: mudu su tėvu istorikai, gal jau jų užtenka šeimoje. Medicina man atrodė labai graži, kilni profesija, bet vėlgi supratau, kad tai – ne man: per daug rimtų dalykų reikia mokėti. Ir tada mama paklausė, ar niekad negalvojau apie žurnalistiką. Supratau, kad tikrai – man patikdavo, kai kažkas įdomiai šnekėdavo per televizorių, žiūrėdavau visokias laidas ir nusprendžiau, kad žurnalistiką reikia išmėginti. Tad iš esmės ten atsidūriau atsitiktinai.

– Žurnalistai, ypač – naujienų tarnybos vadovai, susiduria su naujienų atrankos problema. Kokia buvo didžiausia dilema, svarstant, skelbti tą naujieną ar neskelbti?

– Kai turi vertybių sistemą ir supratimą, kokios žinios turėtų būti, o tai – neišvengiama, kai šį darbą dirbi kelis dešimtmečius, didelių dilemų iš esmės nebūna. Tiesa, yra viena istorija, bet ji susijusi ne su LRT, o su naujienų agentūra BNS, kurioje dirbau 16 metų.

Pamenu, į mano elektroninį paštą visiškai atsitiktinai pateko Kanados ambasadoriaus laiškas kitam ambasadoriui, dirbusiam Lietuvoje. Laiškas buvo adresuotas akivaizdžiai ne man, tiesiog to laiško pagrindas buvo vienas BNS pranešimas. Laiške – komentaras, kuriame labai pašiepiamai atsiliepiama apie tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą. Buvo labai didelė dilema: galėjome sukurti didžiulį politinį skandalą, galbūt ne tokį, po kurio nutraukiami diplomatiniai santykiai, bet notom apsikeisti galimybių buvo. Supratau, kad tą informaciją turiu aš vienas, pasitarėme su keliais BNS kolegomis. Mes puikiai supratome, kad sensacija būtų buvusi ir tokia gana juokinga, tik ji būtų labai nemaloni Kanados diplomatui, kuris buvo to laiško autorius, ir tuometiniam užsienio reikalų ministrui. Pasitarę nusprendėme nesinaudoti ta žmogiška klaida tausodami ne mūsų ministro veidą, o Kanados diplomato profesinę karjerą – jam tikriausiai nebūtų gerai baigęsi. Aš jam paskambinau ir patariau kitą kartą atsargiau įvedinėti elektroninio pašto adresus, o jis atsiprašė.

Naujienų atrinkimas yra ne vien mano asmeninis darbas, visos LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos kuriamos laidos yra kolektyvinis produktas. Kiekvieną kartą, svarstydami, ar koks nors įvykis turi būti nušviečiamas laidoje, atsižvelgiame į to įvykio originalumą ir aktualumą kuo didesnei visuomenės daliai.

Kai kuriais atvejais laidas konstruojame visiškai kitaip negu kolegos iš komercinių transliuotojų, kuriems reikia kuo daugiau dramos, skandalo, intrigos. Įsivaizduokite, vyksta balsavimas Seime dėl pensijų reformos. Įdomumo prasme tai yra labai abejotinas dalykas ir, manau, kolegos greičiausiai nedarytų tokios medžiagos arba nustumtų į žemesnę laidos poziciją. Mes vis dėlto suvokiame, kad šiai visuomenei, Lietuvos piliečiams, kurių nemaža dalis yra pagyvenę arba turi pensinio amžiaus tėvus, ta tema neatrodo labai patraukli, bet svarbi ir aktuali. Tokiu atveju rizikuojame dėl reitingo taškų, bet jaučiame atsakomybę apie tai kalbėti kaip visuomeninis transliuotojas.

– Kadaise būdavo daromi įvairūs visuomenės nuomonės tyrimai, vienas iš klausimų buvo, ar pasitikite žiniasklaida. Apie 60 proc. žmonių pasitikėjo žiniasklaida, ir netgi patys žurnalistai tuo stebėdavosi, nes Vakaruose šis skaičius buvo žymiai mažesnis. Vėliau tas reitingas buvo nusmukęs iki 40 proc. Tad gerai ar blogai pasitikėti žiniasklaida ir kada ja reikia tikėti, o kada – neverta?

– Pirmiausia reikia pasitikėti savo galva, o tam, kad galėtum ja pasitikėti, turi žinoti, kas vyksta, – reikia išmanyti pasaulį, procesus. Vienas geriausių mokytojų to, kas vyksta pasaulyje, yra patikima, tradicinė žiniasklaida.

Atsimenu, tada, kai tik prasidėjo Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, ir keleri metai po jo Lietuvos žiniasklaida dėl pirmos vietos konkuravo su Katalikų bažnyčia. Paskui po truputėlį pasitikėjimas ėmė smukti, buvo nusmukęs ir iki visiškų padugnių. Manau, kad dabar esame ten, kur ir dauguma demokratinių valstybių, – mūsų pasitikėjimo žiniasklaida reitingas yra kažkur ties viduriu. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Juolab kad ir žiniasklaidos yra tiek daug ir tokios įvairios, kad net negali pasakyti, ji gera ar bloga. Yra ir tokia, kuri net nepanaši į žiniasklaidą, tik dengiasi tokiu pavadinimu, o iš tiesų yra gandų ir šmeižto mašina.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

– Informacijos kiekis šiandien yra neaprėpiamas. Kaip žmogui nepasiklysti? Juolab kad vyksta ir informaciniai karai...

– Žiniasklaida, kaip ir visuomenė, susiduria su didžiuliais iššūkiais: kaip atsirinkti žinias nuo tariamų žinių? Kaip atskirti informaciją nuo elementaraus melo, ypač – kai melą bandoma dangstyti nuomonių įvairove, bandoma įteigti, kad tai yra kitoks požiūris. Žiniasklaidos rinkoje yra daugybė dalykų, kurie nėra kita nuomonė, tai – tiesiog melas, net ne iškraipyta tiesa, o paprasčiausias melas.

Aš laimingas, kad mes gyvename tokioje valstybėje ir visuomenėje, kur neatsiranda pramanytos žinios ar naujienos. Tradicinėje žiniasklaidoje to beveik nebūna, tokią informaciją galima rasti nebent kokiuose nišiniuose pseudoportaluose. Manau, kad vienas iš mūsų žiniasklaidos nuopelnų yra pakankamai švari informacinė erdvė. O jei pasižiūrėtume, kas ateina iš Rusijos propagandos ruporų – tai yra absoliutus žmonių klaidinimas, niekinimas, tautinės nesantaikos ir karo kurstymas, ir pan.

Kaip tame nepasiklysti? Tvirta vertybinė sistema, auklėjimas šeimoje žmogų išmoko, kad vienais dalykais verta žavėtis ir tikėti, kitais – ne. Galiausiai, juk yra „Google“. Kiekvieną kartą, kai kam nors kyla abejonių dėl žinios patikimumo, yra daugybė informacinių šaltinių, kuriuose galima patikrinti. Būtent informacinių šaltinių, o ne propagandinių vienetų. Netikit, ką šneka LRT? Įsijunkit BBC, CNN, pažiūrėkite, ką rašo DELFI, 15min.lt, Lrytas.lt, ir susidėliosite savo vaizdą.

– Ar „Facebook“ yra informacijos priemonė? Verta ten ieškoti informacijos ir ja tikėti?

– Pagal visuomenės informavimo etikos komisijos išaiškinimą, „Facebook“ irgi yra žiniasklaidos priemonė. Socialiniai tinklai atlieka socialinės medijos funkciją, bet kalbomis apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį aš netikiu.

Socialinė žiniasklaida atrodo be galo pažangus ir demokratiškas dalykas, nes žmogus, ant kurio galvos nesėdi joks vyriausiasis redaktorius, gali transliuoti necenzūruotą žinių srautą. Bet tai tuo pačiu reiškia, kad jis gali transliuoti bet kokius pramanus, ir kol jis nepažeidžia įstatymo, tarkime, nekursto tautinės nesantaikos, neįžeidžia žmogaus orumo, tol niekas jo nesustabdys ir jis galės tuos niekus taukšti toliau – ir kad žemė plokščia, ir kad lėktuvai išmeta „chemtreilus“, kuriuos galima pašalinti garinant actą, ir pan.

Tad tradicinė žiniasklaida tame didžiuliame, neaprėpiamame informacijos tinkle atlieka sieto funkciją, atsijoja pramanus nuo tikrų žinių. Tradicinė žiniasklaida tikrai nėra tobula, čia irgi dirba žmonės, kurie daro klaidų, kurie turi savo įsitikinimus. Mes visuomet deklaruojame, kad žurnalistas savo įsitikinimų neturėtų skelbti žiniose, ir tiesiogiai jis to nedaro, bet puikiai suprantame, kad netiesiogiai – pasirinkdamas pašnekovus, aptariamą temą – jis vis tiek prideda kažkiek savęs.

Naujienų atranka nėra tobula, bet bent jau profesionaliai atsijoja nuo nesąmonių. Tradicinė žiniasklaida neskelbs, kad žemė yra plokščia ir stovi ant trijų dramblių. Bet internete jūs tokios informacijos rasti galite. Yra bent keli tinklalapiai, kalbantys apie plokščią žemę, ir jūs nepatikėsite, kiek daug tokių tinklalapių sekėjų yra.