Nepalankios aplinkybės

1918–1940 m. į Lietuvos kariuomenę patekęs jokio pradinio išsilavinimo neturintis jaunuolis, nemokantis nei rašyti, nei skaityti, po tarnybos kuo puikiausiai skaitė, rašė ir įgijo pradinį išsilavinimą. Visa tai vyko dėl privalomosios karo tarnybos metu organizuoto švietimo, kariai buvo mokomi ne tik karybos, bet ugdomas ir jų bendrasis išsilavinimas.

Švietimas tuometėje Lietuvos kariuomenėje buvo reikšmingas ir vykdomas visose karinėse dalyse. Kelti karių išsilavinimą, visų pirma, reikėjo dėl karių raštingumo problemų, dalis jų buvo beraščiai ar mažaraščiai.

Nors švietimas kariuomenėje buvo reikalingas visų pirma tam, kad būtų gerai atliekamos pareigos, jis buvo būtinas ir norint išugdyti savarankiškai mąstantį karį, suteikti jam motyvacijos gerai atlikti savo tarnybines ir pilietines pareigas.

Kas anuomet vertė imtis tokios, iš pirmo žvilgsnio, kariuomenei visai nebūdingos veiklos?

Lietuvos švietimo sistemoje susiklostė nepalankios istorinės aplinkybės. Prisiminkime keletą dešimtmečių trukusį spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis laikotarpį (1864–1904 m.), kada lietuvių kalbos mokymas buvo tabu. Tik panaikinus šį draudimą buvo pradėtos kurti lietuviškos ir lenkiškos pradžios mokyklos, o aukštesnės mokyklos steigtos tik po 1915 m.

Taigi 1918 m. pradedant kurti švietimo sistemą Lietuvoje veikė aštuonios lietuviškos gimnazijos, vienuolika progimnazijų ir apie 500 pradžios mokyklų. (Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 1 tūkst. bendrojo ugdymo mokyklų.)

Kiek vėliau buvo numatyta, kad ketverių metų pradžios mokyklos lankymas yra privalomas visiems, bet dėl įvairių resursų trūkumo šis reikalavimas buvo įgyvendintas tik 1928–1933 m., o 1936 m. mokslas pradžios mokyklose buvo pratęstas jau iki šešerių metų. Tokia bendrojo ugdymo mokyklų padėtis neišvengiamai turėjo įtakos ir Lietuvos karių išsilavinimui.

Tikslas – nė vieno beraščio

1919 m. prie Krašto apsaugos ministerijos buvo įsteigta Literatūros dalis. Jai buvo pavesta spręsti karių išsilavinimo problemą ir organizuoti kariuomenėje šviečiamąją veiklą. Kiek vėliau ši dalis buvo pavadinta Literatūros skyriumi.

1920 m. šiame skyriuje buvo įkurta atskira kariuomenės kultūros ir švietimo sekcija, kuri, įkūrus Karo mokslo valdybą, buvo integruota į ją.

Karių švietimo programą sudarė tokie mokomieji dalykai arba pamokos: skaitymas, rašymas, aritmetika, geometrija, krašto pažinimas, gamtos mokslai.

Taigi, Literatūros dalis buvo struktūra, kuri turėjo pasirūpinti, kad Lietuvos kariai būtų ugdomi sąmoningais kovotojais, ginančiais valstybės nepriklausomybę. Taip pat buvo užsibrėžtas ir kitas svarbus siekis – kariuomenėje turi nelikti nė vieno beraščio. Bendrai buvo siekiama Lietuvos kariams suteikti visapusį išsilavinimą: tiek kultūrinį, tiek ir pilietinį. Tai turėjo užkirsti kelią kariuomenę ardančiai priešiškai propagandai. Jos būta nemažai, nes tada vyko intensyvios kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Patikrinimas: 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko mokomojoje kuopoje vyksta švietimo pamoka – kariai rašo diktantą. Kaunas, 1929 m. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Kokias pamokas lankė Lietuvos kariai? 1920 m. išleistas Lietuvos kariuomenės vado įsakymas, kuriame buvo patvirtinta karių švietimo programa. Pagal ją atliekančius privalomąją karo tarnybą karius buvo privalu vieną valandą per dieną mokyti skaityti ir rašyti. Karių švietimo programą sudarė tokie mokomieji dalykai arba pamokos: skaitymas, rašymas, aritmetika, geometrija, krašto pažinimas, gamtos mokslai.

Diferencijuotas mokymas

Bendroji karių švietimo programa buvo kur kas platesnė nei tik lietuvių kalbos mokymas. Visgi karių raštingumo problema buvo didelė, todėl buvo nuolat siekiama sumažinti karių neraštingumą.

Kariai, patekę į kariuomenę, pagal savo gebėjimus skaityti ir rašyti buvo suskirstomi į dvi grupes. Silpnesnė grupė buvo mokoma skaityti ir rašyti beveik nuo pagrindų – abėcėlės, raidžių rašymo, o stipresnėje grupėje kariai mokydavosi atlikdami jau kiek sudėtingesnes lietuvių kalbos užduotis.

Abi grupės buvo mokomos pagal bendrąsias kariuomenės naujų karių mokymo programas. Mažaraščių grupė buvo mokoma lietuvių kalbos abėcėlės, sudaryti ir nagrinėti žodžius, sakinių darybos būdų, skaitė paprasto turinio tekstus, nurašydavo juos, atpasakodavo, rašė diktantus, mokėsi pagrindinių gramatikos ir rašybos taisyklių.

Po trijų mėnesių, kada kariai pramokdavo geriau rašyti, kariai buvo mokomi karinių ataskaitų ir pranešimų rašymo ypatumų. Grupė, kurios rašymo ir skaitymo įgūdžiai buvo tobulesni, lietuvių kalbos užsiėmimų metu skaitydavo karinio turinio straipsnius, aiškindavo jų esmę, atpasakodavo žodžiu ir raštu, taip pat mokydavosi rašyti karinius raportus ir pranešimus.

Mokymo progresas buvo akivaizdus. 1922 m. preliminari lietuvių karių raštingumo situacija buvo tokia, kad visiškai nemokėjo skaityti ir rašyti 24,7 proc. karių, o štai 1939 m. neraštingų buvo jau tik 3,65 proc.

Kalbėti tik lietuviškai

Su valstybinės kalbos vartojimo sunkumais susidurdavo ne tik eiliniai kareiviai, bet ir aukšto rango karininkai. 1918 m. sukūrus Lietuvos kariuomenę ir dar bene dešimtmetį paskui nemaža dalis karininkų susidūrė su lietuvių kalbos vartojimo sunkumais. Mat dalis jų išsilavinimą buvo įgiję rusiškose mokymo įstaigose, tad nenuostabu, kad jiems kildavo sunkumų ne tik dėl rašybos, bet ir dėl Lietuvos istorijos išmanymo ir geografijos žinių.

Dalis karininkų buvo tvirtai pasiryžę nekalbėti niekaip kitaip tik lietuviškai. Kurie norėjo likti tarnauti Lietuvos kariuomenėje, turėjo stengtis išmokti lietuvių kalbą. 1925 m. buvo pradėtas karininkų tinkamumo Lietuvos kariuomenei testavimas, patvirtintos lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos programos. Pagal jas karininkai privalėjo išlaikyti tris egzaminus. Egzaminų reikalavimai buvo gana aukšti. Didžiojoje dalyje kariuomenės vienetų susidarė besimokančių karininkų grupelės.

Baigiant šią trumpą apžvalgą, galima pasakyti paprastai – mokėti valstybinę kalbą, t. y. ja kalbėti, skaityti ir rašyti, yra didelė vertybė: atsiveria kur kas platesnės bendravimo galimybės, jos mokėjimas parodo žmogaus išsilavinimą. Ir tai vertybė ne tik kariui, bet ir bet kuriam kitam šalies piliečiui. Ne veltui 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenėje stengtasi išugdyti išsilavinusį karį.