Planus koregavo biudžetas

Nagrinėjamu laikotarpiu, be Prisikėlimo bažnyčios Žaliakalnyje, buvo planuojamos keturių parapinių (Aleksote, Vilijampolėje, Šančiuose, Petrašiūnuose) ir vienos privačios (Šančiuose) bažnyčių statybos. Tačiau realybėje pirmosios bažnyčios, anot mokslininkės, buvo tik „kuklūs naujai pastatyti laikini mediniai statiniai – Aleksoto (1921), Žaliakalnio (1923) arba įrengtos kituose pasaulietiniuose pastatuose – Šančių (1919), Vilijampolės (1932).

Augant parapijoms ir užsitęsus nuolatinių bažnyčių projektavimo darbams, teko padidinti Aleksoto, Žaliakalnio bažnyčias. Privataus asmens Jurgio Stančiausko iniciatyva statytos bažnyčios Šančiuose projektas buvo įgyvendintas tik iš dalies – statybos liko neužbaigtos, o pastatas sovietmečiu sunaikintas.

Projektuotojo kvalifikacija, statybos valdymo įstaigų kontrolė, riboti užsakovo finansiniai ištekliai – tokius svarbiausius maldos namų projektų įgyvendinimą lėmusius faktorius išskiria straipsnio autorė. „Bažnyčios projektuotos nedidelės, ieškant ekonomiškų sprendimų“, – konstatuoja ji.

Stiliaus ypatumai

Architektūrinės raiškos požiūriu, kaip nurodo S. Slaminskienė, šventovės projektuotos remiantis istorinių stilių kartojimu, pastebimos neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos ir neoromanikos interpretacijos, būta tautinio stiliaus ieškojimų. Tautinės architektūros etalonais laikyti senieji bokštai, vienbokščiai ir su mažais bokšteliais sakraliniai statiniai. Modernesnių formų apraiškų aptinkama tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Šančių bažnyčios interjere.

Viena iš anksčiausiai statytų buvo Aleksoto bažnyčia. Autorė nurodo, kad sklypą bažnyčios statybai buvusio Kinderiškio dvaro teritorijoje padovanojo kunigas Juozas Vailokaitis. 1921 m. čia buvo pastatyta medinė laikina bažnytėlė, kuri vėliau, plečiantis parapijai, tapo per maža.

1923 m. inžinierius Valerijonas Verbickis parengė bažnyčios padidinimo projektą, prie kurio galimai prisidėjo ir tautinio stiliaus pradininkas Vladimiras Dubeneckis.

Reikšmė: 1930 m. vasario 16 d. Lietuvos šaulių sąjungos XVII Kauno rinktinės 4-asis Aleksoto šaulių būrys su orkestru išeina iš Aleksoto parapijinės bažnyčios po šv. Mišių, skirtų Lietuvos nepriklausomybės 12-osioms metinėms. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. / VDKM Fa 16807/26

Po rekonstrukcijos ji tapo vienbokštė. S. Slaminskienė pastebi, kad pastato fasaduose numatyti etninei architektūrai būdingi elementai – dvivėrės durys su eglutės rašto apkala, rombo formos langeliai, bokšto-varpinės langų angos su dekoratyviais drožybiniais ornamentais – derinti su stilinės architektūros formomis.

1923 m. buvo pašventinta iš seno rąstinio namo perdibta laikinoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Žaliakalnyje. 1928 m. inžinierius Sigizmundas Novickis parengė naujos laikinosios bažnyčios projektą. Kaip nurodo autorė, pastatui statyti panaudotas projekte nenumatytas fachverkas – Klaipėdos kraštui labiau būdinga klasikinė Vakarų Europos mažaaukščių statinių konstrukcija. 1933 m., bažnyčią rekonstravus pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą, ji įgavo kryžminį planą.

Petrašiūnuose 1931 m. inžinierius Antanas Macijauskas suprojektavo neoklasicistinę bažnyčią – anot S. Slaminskienės, gana retą tarpukario sakralinės architektūros kontekste. Sovietams nusavinus dar nebaigtą statyti Paminklinę bažnyčią, ši laikinoji parapinė bažnyčia atliko svarbų vaidmenį puoselėjant tikinčiųjų dvasinį gyvenimą ne tik nepriklausomybės laikotarpiu, bet ir sovietmečiu.

Netradiciniai sprendimai

Šančiuose 1919 m. katalikų bažnyčiai buvo pritaikytas buvęs karinio miestelio pašto balandžių stoties sandėlis. 1928 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė bažnyčios rekonstrukcijos projektą, tačiau jis liko neįgyvendintas. Autorės teigimu, tai turėjo būti „trinavė kryžminė kupolinė šventovė, skersines atšakas suformuojant iš pusapskričių koplyčių. Centre dominuojantis kupolas perimtas iš renesanso architektūros“. Tikėtina, kad projektas nebuvo įgyvendintas dėl parapijai nepakeliamos rekonstrukcijos sąmatos (191 tūkst. litų).

Jau minėto J. Stančiaus iniciatyva Šančiuose pagal inžinieriaus Povilo Taračkovo projektą statyta bažnyčia buvęs bebokštis, kvadratinis, su trimis apsidėmis pastatas, kurio architektūroje dominavo stačiatikių cerkvių architektūros įtakos.

Vilijampolės parapijoje 1930 m. inžinierius Vincas Ruškevičius parengė mūrinės bažnyčios projektą, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, o 1932 m. laikina bažnyčia buvo įrengta naujai pastatytame gyvenamajame name. Po 2004 m. rekonstrukcijos pastatas įgijo daugiau maldos namams būdingų bruožų.

Vertingos publikacijos

27-ajame mokslinių straipsnių rinkinyje „Kultūros paminklai“ (leidžia VšĮ „Savastis“, sudarytoja dr. Alantė Valtaitė-Gagač) pateikiama dešimt straipsnių aktualiomis urbanistikos, architektūros, istorijos, menotyros temomis. Spalvotame, archyvinėmis ir šiuolaikinėmis nuotraukomis, brėžiniais, planais iliustruotame leidinyje net trys straipsniai skiriami Mažosios Lietuvos paveldo tyrimams. Dr. Martyno Purvino, Marijos Purvinienės straipsnyje analizuojamos stipriai sunykusios Šilutės senosios evangelikų liuteronų kapinės. Dr. M. Purvinas pristato XVI–XVII a. Kuršių nerijos gyvenviečių raidos bruožus. Akvilė Poškienė Mažosios Lietuvos regioną analizuoja per vieno objekto – garsios lietuvininkų Reizgių šeimos sodyboje rastą ir restauruotą kraičio skrynią.

Alinos Borzenkaitės publikacija skirta rečiau analizuojamai temai – vandens malūnų apskaitai ir jos dokumentams XVIII–XX a., o žinomos menotyrininkės dr. Dalios Klajumienės straipsnyje analizuojama iki 2021 m. vasaros atidengta ir restauruota Vytėnų, arba kitaip Panemunės, pilies patalpų sienų tapyba.

Sakralinės dailės restauravimo procesai analizuojami Svetlanos Poligienės ir Manto Matuizos straipsnyje apie Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu (Čenstakavos Švč. Mergelė Marija)“. Restauratorės Rita Budvytytė ir Erika Vilkinytė aptaria skulptūros „Nežinomas šv. vyskupas kankinys“ restauravimo, klijavimo procedūrą, kurios itin aktualios restauruojant XIX a. antrosios pusės ir vėlesnes bažnytinių dirbtuvių gipsines skulptūras.

Dr. A. Valtaitės-Gagač straipsnyje pirma kartą aprašomi ir lyginami Lietuvoje ir Latvijoje išlikę XVII–XVIII a. bronziniai sietynai, gilinamasi į jų gamybos, tipologijos, išlikimo klausimus. Rugilė Bružaitė analizuoja 1944-1966 m. Kauno urbanizavimą – jygina jį su tarpukariu keltomis idėjomis ir planais.