Lietuviški pinigai jau buvo padirbinėjami 16-ojo amžiaus pradžioje

„Maždaug 1495 m. Vilniuje pradėjusi veikti monetų kalykla jau didžiuliais kiekiais kaldino lietuviškus pinigus – denarus ir pusgrašius. [...] O netiesioginis rodiklis, kad pinigai buvo paplitę ir populiarūs, yra tas, jog išgirstame gandą, kad lietuviškos monetos falsifikuojamos“, – pastebi vienas iš knygos „Pinigai Lietuvoje“ recenzentų.

– Knyga „Pinigai Lietuvoje“ yra 600 puslapių. Vadinasi, labai ilga mūsų pinigų istorija?

– Istorija Europos mastu nėra labai ilga – šalys, kurių ištakos iš antikos laikų, pinigų istoriją gali rašyti daug ilgesnę. Bet, jei pradėtume nuo archeologinių radinių, nuo Lietuvos ilgųjų iki dabartinių pinigų, pamatytume, kad ir mūsų istorija ne tokia trumpa – jai 1 000 metų.

– Turbūt įdomiausias yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpis, kai buvo pradėtos kaldinti monetos?

– Taip, tikroji pinigų istorija visuomet prasideda tada, kai pačioje šalyje pradedamos kaldinti monetos. Lietuvoje tai maždaug sutapo su šalies krikštu. Buvo hipotezių, kad galbūt monetos pradėtos kaldinti kiek anksčiau, bet pastarieji tyrimai rodo, kad geriausiu atveju kažkiek buvo nukaldinta pačioje Algirdo ir Kęstučio valdymo pabaigoje. Taigi realiai pinigai, kuriems tuo metu Lietuvoje net pavadinimo nebuvo, kaldinami Jogailos ir Vytauto valdymo pradžioje.

Šaltiniuose tie pinigai vadinami pinigėliais, o dabar mokslininkai juos vadina denarais. Denarai – tikrai maži pinigėliai, pradėti kaldinti Lietuvoje. Bet tai iš tiesų buvo labai svarbu, nes pinigų kaldinimas viduramžių Europoje buvo ne tik ekonominė būtinybė, bet ir suverenios vadžios požymis. Karalius ar kunigaikštis, kuris pretendavo į tam tikrą suverenumą, paprastai kaldindavo pinigus. Ir priešingai, jei Prancūzijos karalius norėdavo baigti feodalinį susiskaldymą, atimti valdžią iš dalinių kunigaikščių, hercogų, jis užkardydavo jų galimybes savarankiškai kaldinti pinigus.

– Kaip atrodė pirmos lietuviškos monetos?

– Manyčiau, kad jų buvo nukaldinta ne tiek daug, kad galėtume kalbėti apie monetarinę politiką, todėl tai buvo daugiau reprezentacinis, simbolinis valdovo ženklas. Be to, jos buvo kaldinamos krikšto proga. Taigi ant pinigų aiškiai dominuoja krikščioniška simbolika – kryžiai, liūto ženklas. O Vytauto ir Jogailos laikais matomi dinastiniai (herbas Vytis) ir valdovo (Vytauto – stulpai, arba Gediminaičių stulpai, Jogailos – dvigubas kryžius) ženklai. Šie ženklai dažniausiai ir yra reverse, averse.

– Bet, ko gero, negalime kalbėti apie labai dideles pinigų partijas?

– Taip, turbūt jie buvo kaldinami proginiais kiekiais. Kai XV a. šaltiniuose randame užuominų apie sidabrines monetas, paprastai kalba eina apie Prahos grašį – labiausiai tuo metu paplitusią valiutą, kartais vadinamą plačiuoju grašiu. Kadangi Čekijoje brandžiaisiais viduramžiais buvo atrastas sidabras ir valdovas turėjo monopolines teises, Liuksemburgų dinastijos valdovai labai gerai pasinaudojo šia galimybe – didžiuliais kiekiais kaldino sidabrinius Prahos grašius ir užtvindė rinką savo monetomis. XV a. – Prahos grašių laikotarpis.

– Ką už juos buvo galima nupirkti?

– Šaltiniuose kainos įvardijamos labai nedažnai ir atrandame visai kitus pavadinimus. Grašis minimas itin retai – dažniausiai minimas auksinas, markė, rublis (ne realūs pinigai, o ekvivalentai). Pavyzdžiui, žinoma, kad 1 auksinas buvo lygus maždaug 25 grašiams, 1 rublis – maždaug 100 grašių, 1 markė (vokiška ar lenkiška) – 30–50 grašių. Tarkim, šaltinyje rašoma, kad žirgas, kurį ordino magistras dovanų siunčia Vytautui, kainuoja kokias 6 markes.

Įdomus šaltinis, kuris leidžia šiek tiek pajausti kainas XVI a., yra statutai. Statutai yra trys, tarpas tarp jų – apie 60 metų, tad, pavyzdžiui, matome, kiek per tą laiką pakito pagrindinių gyvulių (arklio, jaučio, kiaulės) kaina. Pirmajame statute (1529 m.) nurodyta, kad darbinis arklys ir jautis kainavo 50 grašių, o XVI a. pabaigoje – 130 grašių. Kiaulės kaina nuo 30 grašių paaugo iki 100. Kai kurios kainos, ypač prabangos prekių, tarkim, šunų, liko gana stabilios, bet jos, žinoma, ir taip buvo gerokai didesnės. Geras veislinis šuo kainavo 5–10 kapų grašių (kapa yra 60 grašių).

– O gal istoriniai šaltiniai mini pinigų padirbinėjimą?