Kinas

Kruvinas Holivudo grimas

Nuo tos akimirkos, kai Melas Gibsonas paskelbė kursiąs filmą apie paskutines Jėzaus Kristaus gyvenimo valandas, prasidėjo neregėtas sąmyšis.

Nebuvo dienos, kad kino svetainės internete nespausdintų žinučių iš filmavimo aikštelės ar didžiųjų Holivudo studijų bosų nuomonių apie būsimąjį projektą. Jam iš karto prilipinta etiketė - “skandalingas’’. Iš karto pasipylė perspėjimai, kad bus daugybė pasipiktinusių ir šokiruotų. Bažnyčia mirksėjo kreiva akimi - ar tik Gibsonas neiškraipys faktų ir išganytojo nepavers maištininku? Studijos kratėsi filmo it velnias kryžiaus, buvo skelbiama, kad juosta išvis gali nepasirodyti kinuose, nes niekas nenori pyktis su religiniais fanatikais ir bažnyčios tarnais.

Po pirmųjų peržiūrų užgriuvo antroji informacijos ir gandų lavina: tai žiauriausias filmas kino istorijoje, jį pasižiūrėjęs popiežius išreiškė pritarimą ir pan. Kiekvienas bet kurio dvasininko ar visuomenės veikėjo žodis papuldavo į spaudą ir buvo garsiai komentuojamas. Per vieną šio filmo premjerą moteriškaitė iškeliavo anapus, nepakėlusi šokiruojančių vaizdų. Visą pasaulį užvaldė smalsumas - ką ten Gibsonas sukūrė? Dešimtys kino kritikų po specialiųjų seansų įžiebė dar didesnį kraterį - “šedevras’’, “pagaliau teisingas filmas apie Kristų’’...

Premjerinį savaitgalį internetas buvo tiesiog perkrautas naujienų ir nuomonių apie religinį epą. Pagauta ekstazės publika plūstelėjo į kino teatrus, kiekviena skandalinga žinia atvirai pasitarnavo filmo populiarumui. Betrūko, kad po trijų demonstravimo dienų didžiųjų kino kompanijų bosai išreikštų protestą ir taip dar labiau pakeltų Gibsono akcijas. Taip ir nutiko - pirmadienio rytą, gaidžiui nespėjus sugiedoti antrą kartą, Melas buvo išduotas Holivudo žydų. Visi vieningai paskelbė: filmas persmelktas antisemitizmu ir kompromituoja žydų vardą, tad nuo šiol - Gibsonas bedarbis. Nežinia, ar čia antis, ar tiesa, bet aktorius ir režisierius gali tiktai persižegnoti ir padėkoti už reklamą. Vos trisdešimt milijonų dolerių atsiėjusi juosta per pirmąjį rodymo savaitgalį surinko 84 milijonus “žaliųjų’’. Dabar pasaulio kinuose “iškentėti’’ jau 430 milijonų dolerių, o filmo rodymas Europoje tik įsibėgėja. Pelningiausias visų laikų nepriklausomas filmas. Tad visiems vainšteinams ir kacenbergams Gibsonas turi rimtą atkirtį - jis išvis gali nebedirbti....

Pereidamas prie kritiškosios dalies, iš karto atsakysiu į svarbiausius klausimus. Ar “Kristaus kančia’’ šedevras? Tikrai ne. Ar tai skandalingas filmas? Tikrai ne. Ar jis šokiruoja? Kaip ką... Kur alpsta davatkėlės, ten šimtus kruvinų filmų matęs žiūrovas sėdi ramus kaip belgas. Ar verta eiti į kino teatrą? Tikrai taip - kad būtų dėl ko pasiginčyti su tokiais storžieviais, kaip šio straipsnio autorius.

Kur Gibsonas pataikė į dešimtuką? Amžina tema, dominanti visas kartas ir visas religines bendruomenes. Antras taiklus šūvis - “žmogiškoji’’ Kristaus kančios versija. Anksčiau Jėzus buvo kankinamas „super“ estetiškai. Dabar - akis užpilta krauju, kūnas išdraskytas, styro kaulai ir mėsa. Tikri dūriai, tikri kirčiai, tikra kančia. Vinys eina kiaurai per rankas ir Gibsonas mums tai rodo iš arti. Kristaus žingsnius lydi kraujo upės.

Trečia neabejotina sėkmė - kūdikystės vaizdų atsisakymas ir susikoncentravimas ties kančių kelio linija. Štai čia baigiasi skandalingumas ir prasideda Holivudas. Kaip tikras katalikas Gibsonas aklai seka Biblija ir senoje istorijoje be kraujo neatranda nieko nauja. Montažas - iš pasakų, kaip “Žiedų valdovas’’. Kančia rodoma iš šalies, o ne iš Jėzaus perspektyvos, kaip galėjai tikėtis. Muzika ir tam tikri fantastiniai momentai nužudo realistiškumą.

Pirmoji filmo valanda prailgsta žydiškuose teismuose ir vadovėliniame įvykių atpasakojime. Sunku kabėti prikaltam prie istorijos, kurią mintinai žinai. Beveik visi veikėjai niekšai. Erodas pavaizduotas bepročiu gėjumi su peruku. Pontijus Pilotas primena Arnoldą Voslou iš “Mumijos’’. Magdalena - Beluči gražiai vaikšto iš paskos ir liūdnai šluosto kraujo pėdsakus. Žydai stūgauja it orkų būrys. Storas išsigimėlis plaka Jėzų su sadomazochistiniu pasimėgavimu, krūvelė antžmogių “kaifuoja’’ kaldami vinis į gyvo žmogaus kūną. Kraujo daugiau nei senuosiuose Honkongo filmuose. O mintis pradingsta. Kavyzeliui nėra kada kurti Jėzaus charakterio, nes reikia būti plakamam, spardomam, spjaudomam. O to, kas iš tiesų dėjosi kenčiančio išganytojo viduje ir kaip smarkiai jam iš tiesų skaudėjo, - nėra...Nes viskas rodoma primityviai, iliustratyviai, tiesmukai. Pagalvokite, kas iš tiesų yra gera režisūra? Siaubą sukeliantis grimas, kibirai dažų, autentiški kostiumai ir klasikinis filmavimas? Galbūt... Bet skandalo čia tikrai nėra. Tiesiog tikslus paviršius. Žiaurių paveikslėlių rinkinys. Kaip pasakė vienas lietuvis dvasininkas, Larso fon Tryro šedevruose “Šokėja tamsoje’’ , “Prieš bangas’’ ir “Dogvilis’’ - žymiai daugiau tikrosios krikščionybės ir kančios. Be holivudinio makiažo, kurio nenuplaus ir tonos kraujo.