Kompozitorius G. Kuprevičius: nuo gyvenimo kalno atsiveria slėnis

G.Kuprevičius – Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos muzikų sąjungos narys, o nuo 2012 m. – ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Per savo karjerą ne vieną patriotinės-istorinės tematikos kūrinį parašęs Jis – pirmasis lietuvių kompozitorius, tapęs akademiku. Jubiliejaus proga uostamiesčio Žvejų rūmuose bus pristatyta jo sukurta opera "Prūsai".

– Kokios nuotaikos pasitinkate jubiliejų?

– Menininko jubiliejus visuomet pastebimas labiau, nes visa jo veikla – vieša, matoma. Mano – dar ir girdima. Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam – 150, kitam – 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.

– Klaipėdoje jūsų jubiliejui skiriama opera "Prūsai": ar jos siužete galima įžvelgti paralelių su jūsų gyvenimu?

– Toji paralelė gana dramatiška – esame nykstanti gentis ir prūsų likimas, deja, nėra įkvepiantis. Tačiau kai žinai dramatiškus baltų istorijos puslapius, gal bent dabar galėtume iš jų pasimokyti ir būti atidesni mūsų dabarties veiksmams. Kas žino, kaip pavyks lietuvių tautai išsaugoti savo likimus...

– Kiek jums, kaip muzikos kūrėjui, svarbūs dirigentai, vadovaujantys jūsų muzikos atlikimui?

– Dirigentas yra labai svarbus tarpininkas tarp autoriaus, atlikėjų ir publikos. Be jo interpretacijoje atsirastų sutrikimo, klaidžiojimo, nes kiekvienas muzikantas atliekamą muziką gali įsivaizduoti kitaip. Dirigentas visus suvienija. Man pasisekė – tiek pirmasis operos "Prūsai" dirigentas Stasys Domarkas, tiek ir dabar spektaklį vedantis Tomas Ambrozaitis yra stiprias muzikines pozicijas užėmę muzikantai ir aš jais visiškai pasitikiu. Džiaugiuosi, kad taip vertindamas esu ne vienas.

Keli man svarbūs opusai guli stalčiuje. Tegu dar paguli. Arba sunoks kaip vynas, arba surūgs ir teks išpilti lauk..

– Ką galėtumėte pasakyti apie operos atlikėjus ir scenografiją?

– Čia galėčiau ilgai ir su didžiausiu malonumu kalbėti apie solistus – pradedant pirmuoju Herkaus Manto vaidmens atlikėju Virgilijumi Noreika ir iš jo partiją perėmusiu Algirdu Janutu, baigiant dabar pagrindinį operos personažą įkūnijančiais Mindaugu Rojumi ir Steponu Zoniu. Herkaus Manto vaidmuo sudėtingas, reikalaujantis plataus ir stipraus balso. Visi savaip įdomūs ir priimtini. Nenusileidžia jiems ir Kristinos vaidmens atlikėjos Viktorija Miškūnaitė, Rasa Ulteravičiūtė. Visi spektaklyje užimti solistai, choras, orkestras – puikūs. Atskirai reikėtų vertinti itin sterilų, tikslų ir išvaizdų režisieriaus Gedimino Šeduikio ir jo bendraminčių scenografų darbą.

– Kuo būtumėte tapęs, jei nebūtumėte atradęs muzikos ir su ja susijusios veiklos?

– Kitaip nebūtų. Ir jau tikrai nebus.

– Ar jūsų gyvenime buvo lemtingi mokytojai, dėstytojai, o gal kūrybos pakeleiviai, kurie paragino, pastūmėjo?

– Autoritetai mane lydėjo visą gyvenimą. Tiesa, nebuvo jų daug, bet ir tie keli – labai stiprūs. Akylesnis gali pamatyti jų šešėlius mano veikloje, muzikoje, pasisakymuose. Tegu juos atseka man neįvardijus.

– Ar, išleidžiant į pasaulį naują kūrinį, kankina abejonės, kaip jis bus sutiktas klausytojų? Ar gimsta įvairios tų pačių kūrinių versijos, o vėliau išrenkama geriausioji? Gal jūsų lentynose dulka kūriniai, kurių dar nesiryžote pristatyti publikai?

– Abejonių visuomet nestinga, nors jų gerokai mažiau nei įsitikinimo, kad naujoji partitūra nėra jau tokia bloga. Būtų keista, jei bandyčiau visuomenei įpiršti menkniekį. Nors kartais pačiam atrodanti kaip svarbi kompozicija pasirodo esanti menka ir laikina. Keli man svarbūs opusai guli stalčiuje. Tegu dar paguli. Arba sunoks kaip vynas, arba surūgs ir teks išpilti lauk.

– Sakoma, kad kūrėjus įkvepia gamta, ypač jūra. Gal įkvėpimo semiatės Klaipėdoje?

– Klaipėda jau kurį laiką man brangesnė nei Kaunas ir labai išgyvenau, kai fortūna nusisuko nuo jūsų miesto renkant Europos kultūros sostinę. Bijau, kad pasirinkti Kauną šiuo metu buvo klaida. Po truputį atsiranda ženklų, kad neklystu. Klaipėda galėjo Lietuvą reprezentuoti atviriau, subtiliau ir savičiau: ir kaip uostas, ir kaip vėl itin lietuvišku miestu tampanti kultūros metropolija. Tegu kauniečiai nepyksta, tačiau dabar mano gimtasis miestas baigia prarasti savastį, daug metų saugotą stilių ir tampa labai prasčiokiškas. Buvo metai, kai Kauno valstybinis muzikinis teatras rodė du mano veikalus, dabar tiek pat yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare – miuziklas "Veronika" ir opera "Prūsai". Skaičiaus prasme niekas nepasikeitė, o geografijos – esmingai. Tačiau man Lietuva yra viena ir jaučiuosi joje puikiai.

– 75-erių metų jubiliejus: ar liko neįveiktų kalnų? Ko jums reikėtų palinkėti?

– Nuo kalno, į kurį kopi visą gyvenimą, atsiveria slėnis, į kurį reikia suspėti nusileisti. Jame taip pat yra ką veikti. Laukuose visuomet reikia žemdirbių. Prisijungsiu prie jų triūso. To, kolegų padrąsintas, ir linkėčiau sau.