Kolekcininkės hobis tapo pramoga ir draugams

Prasidėjo nuo kvepalų

„Kai prieš septynerius metus iš Lietuvos vykome į Norvegiją, vyras nupirko man „Carolina Herrera“ kvepalus, kurie buvo aukštakulnio formos buteliuke. Man taip patiko ta forma, kad buteliuko neišmečiau net tada, kai kvepalai baigėsi. Taip jis stovėjo lentynoje kokius dvejus metus, – pasakoja Kristina. – Norvegijoje yra parduotuvėlių, kur parduodami daiktai iš antrų rankų – tiesiog žmonės suneša nereikalingus daiktus, palieka tose parduotuvėlėse, kuriose dažniausiai dirba vyresnio amžiaus žmonės. Šie juos sutvarko ir perparduoda. Prieš penkerius metus vienoje iš tų parduotuvėlių pamačiau labai gražų rožinį batelį ir pagalvojau: aš jo noriu. Taip ir prasidėjo mano kolekcionavimas.“

Iš pradžių Kristina planavo surinkti nors 55 batelius – tiesiog gražus skaičius. Kai jį viršijo, siekė 77. Kai batelių skaičius perkopė 100, planavo surinkti 220, tada – 555. Galiausiai pametė skaičių, o kai prieš kelias savaites batelius perskaičiavo, paaiškėjo, kad jų jau turi 946. Tad artimiausias jos planas – pasiekti 1 tūkst.

Kristinos kolekcijoje daug suvenyrinių batukų, bet yra ir turinčių tam tikrą paskirtį. Pavyzdžiui, švediški batukai, kurių ji turi ne vieną, – neseniai sužinojo, kad juose būdavo auginami kaktusai. Norvegijoje suvenyriniai batukai dovanojami per krikštynas. Yra gėrimų butelių, taupyklių, peleninių, žiebtuvėlių, laikiklių papuošalams, eglutės žaisliukų. Yra batukas-lempa, pagaminta maždaug 1960–1970 m. Tai vienas seniausių, labiausiai saugomų kolekcijos eksponatų. Dauguma batukų porcelianiniai, bet yra ir metalinių, žalvarinių, medinių, stiklinių.

Vyras kartais paburbėdavo: kam tau čia reikia? Prieš kelias savaites pats pradėjo daryti lentynas, kad galėčiau gražiai batukus sudėlioti.

Kolekcijoje – 29 kvepalų buteliukai, ir visi pilni, išskyrus patį pirmąjį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. „Vyras mane prieš keletą metų palepino ir penkis skirtingus nupirko, nors jų vieno vertė yra apie 100 eurų, – pasakoja Kristina. – Turiu du juvelyrinius batukus. Kažkada buvo aplankiusi mintis nusipirkti auksinį batuką iš antikvariato, bet dar nesu kolekcionavimo maniakė – jo kaina man yra per didelė.“

Už vieną batuką ji sako daugiausia mokėjusi 30 eurų. Dažniausiai perka juos po kelis eurus. „Žiūriu, ar vertas jis tos kainos, kurios už jį prašo, – kainos kartais būna neadekvačios. Nesistengiu tiesiog prisipirkti kuo daugiau – juk ne kiekyje esmė“, – sako moteris.

Susirado bendraminčių

Apie 100 batelių Kristina yra gavusi dovanų. Juokiasi, kad draugams labai paprasta – visada žino, ką nešti ar vežti jai dovanų. Tad jau tradicija, kad gauna batelių per Kalėdas, per gimtadienį. Tie, kurie grįžta iš kelionių, taip pat visada parveža batelį.

Pati kur nors nuvažiavusi Kristina taip pat eina ieškoti batelių. „Čia kaip manija. Jeigu kažkas mėgsta grybauti, tai bet kuriame miške eina grybų ieškoti. Man lygiai tas pats. Einu ir ieškau parduotuvių, kur batelių gali būti. Toks azartas apima“, – sako kolekcininkė.

Ji neslepia – mieliausi būtent tie, kuriuos rado ir nusipirko pati. Per penkerius kolekcionavimo metus moteris vos vieną kartą pirko batelius internetu ir tik todėl, kad jų buvo daug – net 54 – už labai nedidelę kainą. Tačiau jai taip neįdomu. Sako, jeigu būtų pirkusi viską, ką randa ir siūlo internete, jau turėtų kelis tūkstančius tų batukų.

Gausybė: Kristinos kolekcijoje – beveik 1 tūkst. įvairiausių batelių. Kristinos Terminskaitės-Šaučiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kristina pasakoja, kad kartu su augančia kolekcija atsirado ir nauja tradicija ar pramoga – šeštadieniais sėsti į automobilį ir važiuoti per įvairius Norvegijos miestus ieškoti parduotuvėlių, kur parduodamos prekės iš antrų rankų. Daugmaž metus į kelionę dažniausiai išsiruošia draugų kompanija – keturiese ar šešiese, iš jų trys – ką nors kolekcionuojantys. Vienas draugas kolekcionuoja tam tikrus stiklo gaminius, indus, o draugė kolekcionuoja portugališkus gaidelius. Tad kiekvienas ieško įsigyti kažko savo kolekcijai, o nekolekcionuojantys padeda ieškoti.

„Iš tikrųjų labai įdomu, nes važiuoji ne vienas, – gal tik pirmaisiais metais pradėjusi kolekcionuoti viena važiuodavau. Dabar važiuoja linksma kompanija ir kiekvienas ko nors ieško. Negana to, turiningai praleidžiame savaitgalį, šį tą pamatome, su draugais pabendraujame. Tai jau tapo tradicija. Artimiausiu laiku planuojame važiuoti į labai didelį renginį už 300 km, kur visi suvažiuos su antikvariniais, vintažiniais daiktais, – tikimės ten šį tą į savo kolekcijas rasti.“

Tiesa, kai Kristinos kolekcija dar buvo nedidelė, būdavo, kad iš kiekvienos parduotuvės ne po vieną batelį parsiveždavo, o aplankydavo jų 4–5 per vieną šeštadienį. Pastaruoju metu laiko išvykoms ne visada yra, o ir batelių randa gerokai mažiau. Būna ir taip, kad nuvažiuoja 200–300 km ir nieko neparsiveža – tada šiek tiek liūdna.

Renkasi paprastesnę avalynę

„Niekada nesigailėjau radusi tokį hobį, – sako Kristina. – Tik vyras kartais paburbėdavo: kam tau čia reikia? Prieš kelias savaites pats pradėjo daryti lentynas, kad galėčiau gražiai batukus sudėlioti, nes jau niekur nebetelpa. Kol kas tvarkingiausiai išdėlioti tik aukštakulniai.“

Pašnekovė sako pradėjusi kolekcionuoti aukštakulnius, bet išėjo kitaip, nes vieni atveža vienokių, kiti – kitokių batelių. Tad dabar kolekcijoje patys įvairiausi batukai – visokio stiliaus, bet visi jai gražūs. Tiesa, dabar draugai žino, kad jeigu vežti –  tik aukštakulnius. Atvežti tokį, kokį kolekcininkė jau turi, vis dar gana sudėtinga – net jeigu batukai ir tokios pačios formos, jų dekoravimas dažniausiai vis tiek skiriasi.

Paklausta, gal meilė aukštakulniams akivaizdi ir jos garderobe, Kristina sako aukštakulnius jau daug metų retai apsiaunanti, bet 5–6 poras vis dar turi. Tačiau būdama 25–30 metų gyvenimo be aukštakulnių neįsivaizdavo. Sako, net automobilį su 9 cm aukščio kulniuku vairuodavo – jokių problemų nebuvo. Dabar vien dėl patogumo moteris dažniausiai renkasi sportinio stiliaus avalynę, o aukštakulnius apsiauna tik per šventes.