Ko gali išmokyti klajonės gatvėmis tapant grafičius?

Po „Vilnius Street Art“ atidarymo, kuris vyko antradienį Energetikos ir technikos muziejuje, lauke šnekučiavosi būrys jo svečių. Viename iš ratelių, kuriame buvo sustoję jau į ketvirtą dešimtį įžengę žmonės, pasigirdo klausimas: „Tai ar varom šiandien piešt“. Paauglystėje ir jaunystėje išeita nelegalaus grafičio mokykla užsilieka ilgam. Ir net jei nebepraktikuojama, ji palieka didesnį ar mažesnį pėdsaką.

Grafitis niekur nedings

„Grafitis yra neatsiejama miesto kultūros dalis ir yra užauginusi daug įdomių menininkų, architektų, rašytojų“, – „Vilnius Street Art“ atidarymo pokalbyje, pavadintame „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“, sakė festivalio kuratorė Gabija Grušaitė.

Ji pasakojo apie Paryžiaus priemiesčiuose užaugusį menininką JR, kurio milžiniškos ir įspūdingos instaliacijos šiemet puošė Rio de Žaneiro žaidynes. „Pats JR sako, kad kai esi trylikos nelabai supranti, kas yra viešoji erdvė, politinės žinutės, žmonių reakciją į „taginimą“, bet tai yra nuotykis. Susirenki su draugais, ieškai, kaip patekti į metro. Bet būtent klaidžiodamas po metro JR pakeitė savo gyvenimą, nes surado fotoaparatą ir ėmė daryti nuotraukas. Savo pirmame proveržį padariusiame projekte jis nufotografavo draugus, paišančius grafičius, ir nelegaliai išklijavo portretus ant Paryžiaus sienų. Projektas vadinosi „Portrait of a Generation“ („Kartos portretas“) ir atskleidė Paryžių, kurio mes dažnai nematome“, – pasakojo kuratorė.

Iš gatvėse kūrybiškai susiformavusių lietuvių ji išskyrė Vilniaus sienų rašytoją pseudonimu 209, kurio darbai tapo kritiško mąstymo apie Vilniaus viešąsias erdves ir miesto gyvenimą šaltiniu ir kone vienu sostinės simbolių. „Manome, kad 209 yra labai įdomus menininkas ir turėtų būti vertinamas kaip menininkas, o ne kaip „tepliotojas“, – sakė G. Grušaitė. Festivalį „Vilnius Street Art“ organizuojanti leidykla „Lapas“ šiemet ketina išleisti 209 darbų albumą.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec mano, kad 209 yra sukūręs išskirtinį ilgalaikį santykį su miestu. „Gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su tam tikra erdve. Gatvės menininkai galbūt – čia klausimas – taps vietovių kuratoriais, kurie prižiūrės ir globos tam tikras vietas. Tarkime, 209 atveju matome jo globą viso miesto mastu“, – sakė J. Lavrinec.

Gali ugdyti santykį su miesto elementais

Pokalbyje dalyvavęs Lietuvoje ir užsienyje pripažintas architektas Vytautas Biekša jaunystėje klajodavo po Vilnių su aerozoliniais dažais. Jis sako pirmąkart susimąstęs, ką tai davė jam kaip kūrėjui, kai buvo pakviestas į „Vilnius Street Art“ festivalio atidarymą.

„Paišymas vyko 1995–1998 metais ir meninės vertės sunku ten pamatyti. Bet mes išmokome, kaip išilgai pereiti Gedimino prospektą neinant nei juo, nei Smetonos ar Pamėnkalnio gatvėmis. Tai išugdė alternatyvų požiūrį į erdvę ir jautrumą jai“, – sakė jis.

Grafitis rečiau, o gatvės menas dažnai būna susijęs su architektūriniais statinio elementais, kuriais žaidžia ar papildo. Pasak V. Biekšos, be sociopolitinių žinučių sąmoningesnė raiška gatvėse gali ugdyti jautrumą aplinkai ir santykį su architektūra.

Moko apie miestą ir jo istoriją

„Kalbant apie gatvės meną kaip apie alternatyvią mokyklą, labai dažnai tai, kas yra miesto gatvėse, veikia kaip savotiškas turisto vadovas, kuris daug papasakoja apie miestą“, – diskusijoje sakė alternatyvios muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė. Pasak jos, anksčiau tokiais turais užsiimdavo nebent entuziastai, o pastaraisiais metais gatvės menas tapo konvencinio turizmo dalimi su specialiais žemėlapiais ir gidais.

„Netgi apie savo gimtąjį miestą gali sužinoti daug naujo. Kai kiekvieną dieną eini pro tas pačias sienas, visi užrašai atrodo kaip marga paklodė ir į juos neįsižiūri, bet galima pastebėti labai įdomių dalykų, – apie istorinę grafičių vertę sakė D. Dubauskaitė. – Vieną kartą išnešusi šiukšles pamačiau 2Pac „tagą“ ir grįžusi namo savo bloge paklausiau skaitytojų, kokie muzikantų vardai užrašyti jų kiemuose. Iškart sulaukiau labai daug atsakymų: „Metallica“, „Foje“, RSA. Visai tai buvo prieš kelerius metus, šiame amžiuje, tačiau tie užrašai, kurie išreiškia simpatiją vienai ar kitai grupei, išliko nuo kokių 1997 metų. Dabar niekas nerašo „Christina Aguilera“ arba „Beyonce“, nes simpatijas išreiškia paspaudimais feisbuke ar instagrame“.

D. Dubauskaitė pastebėjo, grafičiai už legalumo ribos nustumti iš dalies dirbtinai. „Ar iš tikrųjų grafitis yra tai, ko reikia bijoti eiliniam miestiečiui? Ar tai, kad tavo kaimynų vaikai ar kaimynai kažką nupiešė yra intervencija?“, – sakė D. Dubauskaitė. Ji svarstė, kad komercinė reklama kelia ne mažesnę vizualinę taršą, o bendruomenių, kurių aplinkoje ji atsiranda, nuomonės atsiklausiama ne daugiau nei dėl nelegalių grafičių.

Antradienį su diskusija apie gatvės meno edukacinę vertę startavęs „Vilnius Street Art“ trečiadienio vakarą suplanavo susitikimą su Žygimantu Kudirka prie „Lietuvos“ kino teatro. Šiemet festivalyje jis sukūrė haiku vairuotojams – tai poeziniai pranešimai, kurie trečiadienio naktį pirmąkart pasirodė virš Vilniaus kelių kabančiose eismo informacinėse švieslentėse. Po pokalbio jis persikūnys į Mesijų ir kartu su Münpauzn surengs koncertą per modifikuoto automobilio galingą garso sistemą.