Kas gimsta sujungus klubinę kultūrą, šokį ir vizualiuosius menus? (interviu)

Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus Deividas Jaroška dirba net prie kelių solinių projektų. Šalia jų – įrašų leidyklos startas, debiutas kompozitoriaus amplua ir duetas „Five Rituals“ su kolega, elektroninės muzikos kompozitoriumi, didžėjumi Andriumi Ginevskiu.

Dueto debiutinis albumas „V Rituals“ fiziniu formatu pasirodys kovą, tačiau karantininis albumo pristatymo koncertas jau įvyko. Scenoje skambėjo ir muzika, buvo ir šokis, ir tapybos darbų, ir vaizdo instaliacijų. Su D. Jaroška kalbėjome apie jo solinę karjerą, įrašų leidyklą, negalėjau nepaklausti apie tarpdisciplininį albumo pristatymą, aplinkai draugišką jo fizinį formatą.

– Papasakok, kaip susidomėjai didžėjavimu, šokių muzika ir pradėjai kurti.

– Nuo labai mažų dienų augau su muzika. Muzikos klausymasis labai padėjo susidoroti su visokiomis vaikystės aktualijomis. Labai anksti susidomėjau pankroko scena. Žaisdamas kompiuterinius žaidimus  atradau Niujorko, Bostono emo-hardcore‘ą. Skambėjo kaip soundtrack‘as, pasidarė įdomu ir taip visa paauglystė bildinosi su gitaros muzika – nuo indie rock iki ekstremalios. Elektronikos buvo tiek, kiek girdėjau per radiją, ir prisimindavau kūrinius, kurie patikdavo. Tuo metu kūriau grupes, koncertuodavome rūsiuose – „Muzikos rūsyje“, „Skylėje“ ir t.t., bet niekaip nejaučiau visiško pasitenkinimo muzika, kurią kūriau. Tuo metu įvardijau, kad problema yra grupė. Norėjau viską daryti vienas. Pradėjau mokytis kurti, o vėliau tokie festivaliai kaip „Sūpynės“ sukėlė norą didžėjauti ir būti tos scenos dalimi.

Kai turi galimybę dirbti su orkestru, atsiveria durys išreikšti stiprias emocijas labai tvirtai, o šokių muzikoje labai dažnai turi atlikti tam tikrą funkciją ir ten daug emocijų sunku išreikšti.

– Elektronika patraukė, nes norėjai kurti vienas?

– Tuo metu, turbūt, nemokėjau komunikuoti ir vadovauti ar surasti tinkamų žmonių. Reikėjo pribręsti, bet tuomet maniau, kad vienam viską daryti bus lengviau. Taip pradžioje ir buvo – vienas darai viską, kaip nori, pats gali tą viziją ir istoriją papasakoti, savo kūrybiškumą ir asmenybę išreikšti. Kiekvienam menininkui svarbu gebėti teisingai komunikuoti tai, ką nori pasakyti, ir yra be galo sunku sukurti geras, sėkmės lydimas grupes, kurių visi nariai išreiškia save.

– Klausei vienokios muzikos, dabar kuri visai kitokią... Kiek tau svarbu muzikos stilius? Skirstai muziką į stilius?

– Man anksčiau patiko viską generalizuoti ir sudėti į dėžutes, bet tai buvo aktualu prieš interneto atsiradimą  arba pirmosiomis jo atsiradimo dienomis. Kiekvienas miestas, kiekviena scena turėjo savo skambesį ir tą istoriją stebėjau. Galėčiau įvardyti tikrai daug žanrų, su daug kuo pasiginčyti, nes nuomonių šimtas, bet dabar galime imti kokią norime muziką, kad ir dabartinę Ugandos, klausyti ir inspiruoti bei pritaikyti tai savo muzikai. Dabar tų žanrų, stilių linijų, ypač elektroninėje muzikoje, beveik nebeliko. Viskas yra susipynę. Dabar manau, kad stilius / žanras neturi reikšmės, nes kiekvienas gali sukurti naują tų visų stilių ir inspiracijų mišinį.

– Per 2020-uosius spėjai nemažai nuveikti ir kūrybos netrūko – pasirodymai, albumai, prie kurių prisilietei, kompozitoriaus vaidmuo... Trumpai papasakok, nes visko daug.

– Čia, turbūt, man natūralu labai daug kuo apsikrauti ir viską bandyti įgyvendinti, aukojant miegą, santykius, draugus... Gal visko pagrindas yra įrašų leidykla, su kuria startavau bandcamp puslapyje pavadinimu „Ledotmat Musique“. Pagrindinė mintis buvo sau ir kitiems nepriklausomiems atlikėjams sukurti platformą atskleisti savo muzikai taip, kaip jie nori.

Seniau „Druskomanijos“ festivalis buvo pakvietęs mane kaip didžėjų, o 2019 m. pradėjome kalbėti, kad norėčiau pabandyti dirbti su labai mažu, trijų keturių žmonių, kolektyvu / orkestru ir sujungti elektroninę bei neoklasikinę muziką ir jie man leido tai pabandyti. Festivalis buvo atidėtas dėl karantino apribojimų ir data nukelta iš pavasario į rugpjūtį, bet vis dėlto įvyko mano, kaip kompozitoriaus, debiutas su Lora Kmieliauskaite, Simonu Šipavičiumi iš „Sheep got Waxed“, Donatu Butkevičiumi... Subūrėme  šį kolektyvą ir sukūrėme „Night in the Dream-York“ kompoziciją-koncertą. Pasirodymą rengėme Lietuvos kompozitorių sąjungos salėje, ji buvo sausakimša. Po „Ledotmat Musique“ bus iš koncerto įrašų surinkta kolekcija, kurią išleisime vinilinio albumo formatu labai mažu tiražu. Jei viskas bus gerai dėl leidybos, vasario 18 d. pradėsime siųsti plokšteles. Ne taip seniai pasirodė Andriaus solo albumas ir dar metų pradžioje buvo kovido kompiliacija, kuriai subūrėme nemažą Vilniaus prodiuserių ir atlikėjų būrį. Kaip „Five Rituals“, remiksavome „Ministry of Ecology“ ir kitų kūrėjų kūrinius. Viskas padaryta Kultūros tarybos dėka, nes ji finansavo „Five Rituals“ projektą, o teikiamos stipendijos padėjo išlikti kūrybingam ir galėjau kurti toliau.

– Kaip tau kompozitoriaus vaidmuo ir darbas su mažu muzikantų kolektyvu? Panašu, kad patiko ir nersi ten gilyn...

– Bėda ta, kad kompozitorių pasaulis turi tokią karčią elitizmo kartelę. Kai vadinu save kompozitoriumi, galiu įžeisti labai daug žmonių, kurie viso to mokėsi ilgus metus, yra pripažinti, o aš – vaikis iš gatvės, kuris internete išmoko rašyti natas ir pradėjo kurti muziką savaip. Kai dirbome su ansambliu, Lora ateina ir sako: „Žinok, mano pirštai taip neišgros. Čia neįmanoma.“ Taigi žinių trūksta, bet man tai labai įdomu. Norėčiau, kai vėl galėsime, surengti „Night in the Dream-York“ koncertą truputį didesnėje salėje ir jau patobulinau kompoziciją. Susirinksime vėl su ansambliu, parepetuosime, atnaujinsime vizualinę dalį ir bus įdomu pamatyti, kaip žmonės reaguos. Labai įdomu kurti, nes išeina tarsi garso filmas. Kai turi galimybę dirbti su orkestru, atsiveria durys išreikšti stiprias emocijas labai tvirtai, o šokių muzikoje labai dažnai turi atlikti tam tikrą funkciją ir ten daug emocijų sunku išreikšti. Gal todėl, kad Lietuvoje šokių muzika dar labai jauna ir tikimasi, kad emocijos bus labai geros, visiems bus smagu, linksma, o tų kitų emocijų, kurių irgi reikia, neišreikši.

– Pats dirbi prie daug projektų... Kaip suvaldai ir paskirstai savo laiką?

– Disciplina – svarbiausia. Tai nuolatinis darbas su savimi ir laiko valdymo elementai. Mokausi to kiekvieną dieną. Dabar išmokau pasakyti „ne“, nes labai daug visko prisiimdavau ir nepavykdavo visko įgyvendinti, buvo sunkiau kažką viešai parodyti. Vis dėlto per šiuos dvejus trejus metus atsirinkau, kam pasakyti „taip“, kam – „ne“, ir stengiuosi dirbti iš visų jėgų. Komanda, bendradarbiavimas ir platforma visiems reikštis irgi yra svarbu. Tikiu, kad vadinamoji specialistų era po truputį baigiasi. Dabar, kalbant apie mūsų ir dar jaunesnę kartą, yra tendencija, kad išlieka aktualūs ir deliverina tie, kurie moka, kaip sakoma, užsidėti daug kepurių – padaryti daug dalykų ir suvaldyti daug projektų. Tai gal gimiau pačiu laiku būti toks, koks esu.

– Esi pasakojęs, kad naujausias projektas „Five Rituals“ prasidėjo 2018 m. išgirdus Andriaus setą „Yaga“ festivalyje. Tada iškart pasakei, kad kursi kažką su juo... Kas vyko toliau?

– Mes su Andriumi labai suclickinom ir jaučiame vienas kitam begalinę pagarbą, mokame dirbti kartu, bet pradžioje mums taip dažnai susitikti neišeidavo. Dabar turime savo studiją, tad matomės kiekvieną dieną. Net juokaujame, kad daugiau praleidžiame kartu laiko nei su savo antrosiomis pusėmis, bet anksčiau taip nebuvo. Ieškojome savęs ir susitikdavome dėl bendrų projektų, pradžioje tai buvo remiksai „Partyzanai POP“ atlikėjams. Vėliau buvo „Without Letters“ – „Abundance Supreme“, ir ne už kalnų išeisiantis „Wasted Gaze“. Dar esame remiksavę „Ministry of Ecology“ kompiliacijoje „Warmest Support Alliance“ ir pagalvojome, kad laikas daryti ir kažką savo.  Rengėme pasirodymus, bet jie buvo labiau orientuoti į „4 x 4“ muziką, kuri yra tvirto, tolygaus pulso, o „V Rituals“ – labiau laužyto pulso ir skambesio albumas. Sukūrėme kažką panašaus į garso filmą, tai mums labai patiko ir taip gimė dabartinis skambesys, o minčių sukurti šokio spektaklį ir audiovizualinį gyvą pasirodymą buvo jau seniai. 2019 m. jau turėjome šią idėją ir net komandą, bet ji iširo be galimybės pasirodyti. Vėliau atsirado Matthew Livingston ir Martyna Meškauskaitė, kurie atsakingi už choreografiją, šokį ir laisvą improvizaciją. Taip pat komandoje – vizualiojo meno atstovas  Valentinas Aguazzi iš Argentinos. Būtų puiku ir šį koncertą surengti normaliu formatu, ne tik per „Loftas TV“, kur filmavomės tuščioje salėje, o žiūrovais buvo meno kūriniai / paveikslai. Kai kūrėme albumą, įsivaizdavome, kaip ta muzika skamba gyvai ir susilieja su šokiu ir vizualizacijomis. Su Andriumi planuojame tą temą plėtoti. Bus didžiulis iššūkis, kai reikės kurti antrą albumą ir padaryti viską dar geriau ir įdomiau. 

– Per „Loftas TV“ matėme, kad įtraukėte kitas meno formas ir jums buvo svarbus tas tarpdiscipliniškumas. Kodėl?

– Taip, projektas yra tarpdisciplininis, bet jo centras yra muzika. Kurdami galvojome, kad ji turėtų būti laužoma tarpdisciplininiais dalykais ir tai mums buvo labai svarbu. Norime įkvėpti kitus kūrėjus daryti kažką naujo, ypač kalbant apie klubų kultūrą. Pradėjome rašyti naują projektą, kurio idėja yra naktinį klubą paversti erdve, kur šokėjai tampa šokio spektaklio žiūrovais ir dalyviais. Bus įdomu pabandyti tai įgyvendinti.

– Su Andriumi esate ir solo kūrėjai, ir duetas „Five Rituals“... Kuo dueto muzika skiriasi nuo jūsų solo kūrybos?

– Ir Auren (Andriaus sceninis pseudonimas – aut.pastaba) stilius turi savo skambesį, kuris yra neatsiejamas nuo jo, ir aš turiu savo. Manau, kad „Five Rituals“ yra simbiozė – mūsų asmeninių stilių susijungimas į vieną visumą. Andriaus psichodelinė gaidelė, mano melodingi sintezatoriai – viskas susijungia į viena. Bėda ta, kad kurdami albumą „V Rituals“ daug dalykų sujungėme, išmokome vienas iš kito, o dabar, kai tęsiame savo solo karjeras, atsinešėme ir į savo kūrybą. Iš kitos pusės žiūrint, gal tai – dovana? Žinau, kad Andrius dabar labiau linkęs kurti intelektualią – proto šokio muziką, o aš kuriu labiau kūnui skirtą muziką. „Five Rituals“ – projektas, kuriame galbūt nebijoma pabėgti nuo elektroninės muzikos stigmų ir to, kas yra Lietuvoje. Mūsų asmenines karjeras, bent pačioje pradžioje, labai išplėtė ir paskatino Vilniaus naktinio gyvenimo skambesys ir tokie naktiniai klubai, kaip „Kablys“ ir „Opium“, kurie diktuoja savo madas. Sukūrę  albumą, nesame girdėję, kad kažką panašaus chebra kurtų, ir tai mus maloniai nustebino. Užsidarę ir įsigilinę į tai, kas mes esame, suradome tokį skambesį, kuris galbūt įkvėps kitus atlikėjus kurti kažką panašaus arba ne, ir tai irgi yra gerai.

– Pasakojai, kad į elektroniką ėjai, nes norėjai kurti vienas, o čia pasirinkai duetą ir kuri su kitu žmogumi... Kas padeda susikalbėti ir jungia? Kuo papildote vienas kitą?

– Žinai, laikas davė patirties. Subrendau. Taip pat Andrius yra toks žmogus, koks yra, ir mūsų santykis yra truputį kitoks. Mes vienas kitą suprantame ir papildome stipriąsias puses bei panaikiname silpnybes. Andrius labiau linkęs į detales įsivelti ir didelį dėmesį skirti joms, o aš labiau didesnio paveikslo žmogus ir dažnai pamirštu susitvarkyti su kai kuriomis detalėmis. Yra pagarba ir bendravimo simbiozė, nes dirbant mums nereikia daug komunikuoti žodžiais. Mes žinome, ko vienas iš kito norime ir abu turime tą patį tikslą. Tai sunkiai suvokiamas dalykas, bet jis egzistuoja ir leidžia padaryti dalykus, kurių po vieną nepadarytume.

–  „V Rituals“ vinilinio albumo formatu ir pasiklausymo platformose pasirodys kovo 5 d. Minite, kad vinilas bus draugiškas aplinkai, o tai gana nauja tendencija muzikos pasaulyje. Pristatykite plačiau, kuo jis ypatingas ir kaip sekėsi vinilinio albumo gamyba?

– Norėjome išleisti vasarį, bet procesas užtruko. Visas vinilinis albumas yra gaminamas iš perdirbtų medžiagų – plastiko, popieriaus, visiškai neutralus aplinkai. Žvelgiant iš ekonominės pusės, tai nenaudinga, nes leidyba žymiai brangiau kainuoja ir daugelis įrašų kompanijų renkasi nerodyti ekologiško pavyzdžio.

Tokias paslaugas teikia tik keli gamintojai rinkoje, todėl susidaro eilės. Taip pat datą reikėjo nukelti  truputį toliau, kad turėtume galimybę patekti į kelis užsienio žurnalus, nes data, kai kreipiesi, yra svarbi. Nors daug albumų tą dieną bus išleista, bet tikime, kad savo auditoriją pasieksime.

– Kodėl buvo svarbu išleisti albumą ekologišku fiziniu formatu?

– Mums su Andriumi rūpi aplinka, gamta ir bandome sugalvoti, kaip galime prisidėti sprendžiant  klausimus, kurie globaliu mastu, kaip sakoma, metami po kilimu. Nenorėjome tylėti ir taip išreiškėme savo poziciją. Tai maži dalykai, bet jei visi taip darytų, tai būtų didelis gėris.

– Kaip toliau vystysite „Five Ritulals“ projektą ir kokius savo karjeros žingsnius planuoji?

– Matysime pagal situaciją, bet labai norime įgyvendinti „Five Rituals“ projektą. Labai tikiu tuo, Andrius irgi tiki, o visi kiti dalykai gali palaukti. Aš pasiryžęs prioritetą teikti „Five Rituals“.

– Kokie artimiausi planai?

– Neseniai pasirodė Dream-York albumas labai mažu tiražu. Kovą išeis albumas „V Rituals“. Vėliau žiūrėsime, kaip klostysis pandeminė situacija ir bandysime organizuoti koncertus. Jei dar negalėsime koncertuoti, prodiusuosime muziką. Dar turėtų pasirodyti mano asmeninis albumas ir „V Rituals“ epizodai užsienio leidybinėse kompanijose. Planuose turime tiek ir dar truputį daugiau, bet nenoriu pažadėti to, dėl ko nesame tikri.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių