Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama (beveik) išnykusioms subkultūroms. Rengiamos joms skirtos įvairios parodos, pavyzdžiui, daug atgarsio sulaukusi „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“. Pankų, grafičių ir reivo archyvai vis dažniau atsiduria muziejuose ir tampa akademinių tyrimų objektais.
2024 m. kovą Vokietijos UNESCO komisija įtraukė Berlyno klubinę kultūrą į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai jos vaidmens formuojant miesto tapatybę, kūrybines industrijas ir laisvos saviraiškos siekio idėją pripažinimas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip pažangus žingsnis – institucijos pagaliau pripažįsta, kad kūrybiškumas gali gimti laisvose, neformaliose erdvėse. Tačiau kyla klausimas: ar, įteisindami reiškinį, kuris iš pradžių gimė kaip opozicija institucijoms, neišduodame jo esmės?
Muziejus ar archyvas, rinkdamas „neformalumo likučius“, pripažįsta kultūros gyvybingumą, tačiau kartu sustabdo jos eigą – paverčia gyvą patirtį eksponatu. Tyrėjas Alexanderis Starre savo darbe „The Document as Epistemic Object“ (2020) pabrėžia, kad „archyviniai dokumentai turėtų būti vertinami ne tik kaip turinio skleidėjai, bet ir kaip epistemologiniai objektai, įkūnijantys žinojimo kūrimo ir organizavimo būdus“. Be to, „archyvų forma ir estetika atspindi savo laikmečio informacines ekonomikas ir episteminius tvarkos modelius“, – rašo jis, akcentuodamas, kad pats archyvavimo aktas neišvengiamai įtraukia medžiagą į institucinę logiką.
Būtent ši logika – tvarkos, atrankos ir fiksavimo – dažnai nesuderinama su prigimtiniu subkultūrų gyvumu. Archyvuodami jas, iš esmės eksponuojame jau atvėsusį kadaise gyvavusio reiškinio kūną. Ironiška, kad apie subkultūras dažniausiai kalbame retrospektyviai – žvelgdami į parodas ir archyvus, tarsi rašytume jų nekrologus.
Tuo tarpu apie dar gyvas (sub)kultūras kalbama kur kas rečiau. Vienas tokių reiškinių – vogue, arba ballroom, kultūra. Nors Lietuvoje drag karalienės veda šou M.A.M.A. ir puošia žurnalų viršelius, apie vogue kultūrą – nors abu fenomenai glaudžiai susiję – šalyje žino vos keli, daugiausia tie, kurie patys priklauso šiai bendruomenei. Net apie didelio masto renginį, vykusį praėjusį mėnesį, neatsirado nė vieno straipsnio ar paminėjimo žiniasklaidoje.
Kas yra vogue / ballroom kultūra?
Šiandien vogue kultūros vaizdiniai ir išraiškos tapo neatsiejama interneto memų ir pasaulinio slengo dalimi. Tokie žodžiai kaip fierce, slay, yass, work, spilling tea seniai peržengė Niujorko ballroom ribas ir pasklido nuo Paryžiaus ir Berlyno iki Tokijo – ir, taip, iki Lietuvos. Tačiau už išorinio glamūro ir mados slypi ištisas pasaulis su savita filosofija, estetika ir kūno politika.
Vogue ir ballroom kultūra gimė kaip marginalizuotų bendruomenių atsakas į sisteminį engimą – performansais, mada ir šokiu. Jos ištakos siekia XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos Niujorko afroamerikiečių ir lotynoamerikiečių LGBTQ+ bendruomenes. Tuo metu daugelis, atstumti tiek visuomenės, tiek savo šeimų, ėmė kurti alternatyvias erdves, kuriose galėjo būti savimi. Jie mėgdžiojo ir parodijavo baltųjų modelių įvaizdžius iš tokių žurnalų kaip „Vogue“, pozuodami ir žygiuodami prieš veidrodį. Laikui bėgant šie improvizuoti pasirodymai virto savarankišku šokio stiliumi – vogingu (angl. voguing), jungiančiu podiumo eiseną, pozavimą, pantomimos elementus ir teatrinę išraišką.
Ballroom (arba balių scena) – ne tik vieta, kur vyksta vogue renginiai, bet ir visa socialinė sistema. Antropologas Jonathanas Davidas Jacksonas straipsnyje „The Social World of Voguing (2002)“ ją apibūdina kaip „ritualinę afroamerikiečių ir lotynoamerikiečių darbininkų klasės tradiciją, vienijančią įvairių lyčių ir seksualinių tapatybių žmones“. Šioje scenoje veikia vadinamieji namai (houses) – tarsi pasirinktinių šeimų tinklai, kuriems vadovauja „motinos“ ir „tėvai“. Jie moko, palaiko ir gina savo narius. Ballroom metu šie „namai“ varžosi įvairiose kategorijose, kur vertinamas stilius, technika, originalumas ir gebėjimas „valdyti sceną“. Pasak J. D. Jacksono, vogue reiškinys – ne tik šokis, bet ir „būdas perkurti grožio ir galios sąvokas tarp savo bendruomenės narių“.
Šiuolaikiniai tyrinėtojai (Joseph, 2024; Thornton, 1995) ballroom laiko erdve, kurioje išgyvena juodaodės ir queer tapatybės – tai tam tikra „performuojamo pilietiškumo“ forma, kai pripažinimas pasiekiamas pasitelkiant kūną, stilių ir kolektyvinį ritualą. Štai kodėl vogue / ballroom kultūra pasižymi ypatinga jėga – gebėjimu skausmą paversti spindesiu, o pažeidžiamumą – menu.
Ar galima laikyti ballroom ir vogue subkultūra? Be abejo. Klasikiniame tyrime „Subculture: The Meaning of Style (1979)“ Dickas Hebdige’as apibrėžia subkultūras kaip simbolinio pasipriešinimo dominuojančiai kultūrai formas, reiškiamas stiliumi: drabužiais, šukuosenomis, muzika, vizualiniais ženklais. Jis rašo: „Subkultūros reikšmė visada yra ginčytina, o stilius – erdvė, kurioje priešingos reikšmės susiduria pačia dramatiškiausia forma“. Ir toliau: „Kai kurios grupės turi daugiau galimybių nustatyti taisykles ir primesti savo pasaulio apibrėžimą... Kitos – mažiau įtakingos, turinčios ribotas galimybes formuoti pasaulį pagal savo supratimą.“
D. Hebdige’as pabrėžia, kad subkultūros – neamžinos: jos gimsta kaip opozicija, tačiau ilgainiui įtraukiamos į masinę kultūrą ir komercializuojamos, todėl praranda savo pirminį radikalumą. Vis dėlto net ir populiarėjanti vogue kultūra išlaiko pagrindinius subkultūros bruožus: savitą kalbą, ritualus, elgesio kodą, kūno estetiką ir kolektyvinę atmintį. Taigi, nepaisant komercializacijos ir pasaulinio žinomumo, vogue ir ballroom vis dar galima laikyti gyva subkultūra – turinčia savo normas, vidinę hierarchiją, pasipriešinimo estetiką ir unikalią laisvės raiškos formą.
Sugrįžimas iš pelenų
Spalio 18 d. Vilniuje įvyko „Kiki Fairytale Ball – Presented by Aistė Angels (Аistė Кulevičiūtė) & Jenny Tutti (Dajana Karlo)“ – įspūdingas renginys, subūręs rėmėjus, vogue kultūros ikonas-teisėjus ir daugiau kaip 100 dalyvių ir žiūrovų. Tarp jų buvo žinomų choreografų, nuomonės formuotojų ir vietos bei regioninės queer bendruomenės atstovų. Šis renginys tapo ne tik šokių scena, bet ir erdve bendruomeniniams ryšiams atkurti, dalytis žiniomis ir ballroom kultūrinei atminčiai puoselėti.
Vis dėlto, nepaisant aktyvumo socialiniuose tinkluose ir įrašų vietiniuose puslapiuose, renginys nesulaukė platesnio žiniasklaidos dėmesio. Tai atskleidžia paradoksą: net ir atgimusi scena išlieka matoma tik siauram ratui. Ši ribinė būklė – tarp viešumo ir saugumo, tarp pasirodymo džiaugsmo ir vidinės autonomijos – yra neatsiejama subkultūros dalis.
Ar subkultūras apskritai reikia viešinti?
Ballroom kultūra yra queer pasaulio dalis. Tačiau kiek tai saugu ir etiška – daryti ją matomą visuomenėje, kuri dar nepasirengusi priimti kitoniškumą?
Lietuvoje susidomėjimas vogue kultūra auga. Žurnalas „Elle Lietuva“ visai neseniai publikavo straipsnį „Vogue kultūra Lietuvoje: čia visi gali tapti žvaigždėmis, nepaisant padėties ar seksualinės orientacijos“, pristatydamas vogue kaip mados, saviraiškos ir laisvės erdvę. Tačiau kyla klausimas: ar teisinga redukuoti subkultūrą, gimusią iš kovos už egzistavimą, iki madingo reiškinio? Ar tai neveda mūsų prie jau anksčiau minėto archyvavimo ir fenomeno pavertimo masine kultūra? Vogue – ne tik šokis ar stilius, bet ir politinis pareiškimas. „Redukuojant ballroom vien iki blizgančios estetikos rizikuojama ištrinti jo socialines ir istorines šaknis – tas pačias, kai kūnas tapo protesto kalba, ypač dabar, kai ballroom kai kur išlieka pasipriešinimo forma.
Skirtingi kontekstai
Ukrainos ballroom scena išsiskiria tuo, kad formavosi karo ir spartėjančios europėjimo bangos fone. Iki 2022 m. Kyjive, Odesoje ir Charkive egzistavo tokie namai kaip „House of Makosh“, „House of Bazar“ ir kiti. Po plataus masto invazijos daugelis dalyvių tapo savanoriais, prisijungė prie ginkluotųjų pajėgų arba emigravo. Tačiau vogue neišnyko – priešingai, jis tapo pasipriešinimo forma. Labdaros ballroom LGBTQ+ kariams tapo ištvermės ir gyvenimo patvirtinimo aktu. Šiandien Ukrainos ballroom – scena, kurioje šokis tapo išgyvenimo sinonimu.
Po 2020 m. prezidento rinkimų ir su jais susijusių represijų LGBTQ+ bendruomenė Baltarusijoje tapo viena iš pagrindinių persekiojamų grupių. Remiantis pranešimais, daug LGBTQ+ asmenų, įskaitant translyčius, nebinarinius asmenis ir aktyvistus, buvo sulaikyta ir sumušta keliuose miestuose. Dalis buvo paleisti po apklausų, nubausti baudomis arba priversti emigruoti, tačiau kai kurie vis dar laikomi kalėjime, jiems gresia ilgiau kalėti „už pornografijos platinimą“. Be to, 2021 m. beveik visos nepriklausomos LGBTQ+ organizacijos Baltarusijoje buvo likviduotos, o žmonės neteko priemonių ginti savo teises. Dėl šių represijų LGBTQ+ veikla tapo beveik pogrindinė, dažnai vyksta privačiose erdvėse ir internetu. Vogue praktika šalyje išliko kaip solidarumo ir nematomo pasipriešinimo simbolis.
Kaukazo ir Centrinės Azijos regionuose situacija nevienoda, tačiau visur ją sunkina tradicinių ir religinių normų spaudimas. Tbilisyje, kur veikia viena ryškiausių queer bendruomenių regione, ballroom vyksta su griežtomis saugumo priemonėmis, nes kyla reali smurto grėsmė. Kazachstane, Armėnijoje ir kitose šalyse vogue egzistuoja kaip uždara, beveik pogrindinė praktika, prieinama tik patikimų dalyvių ratui.
Kuo labiau subkultūros tampa matomos, tuo pažeidžiamesnės jos gali tapti. Kaip rašo tyrėja Sarah Thornton („Club Cultures“, 1995): „Matomumas – dviašmenis kardas: būti matomam reiškia egzistuoti, bet kartu ir būti atviram pavojui.“ Todėl apie subkultūras reikia kalbėti atsakingai. Publikacijos ir parodos neturėtų eksploatuoti estetikos, bet suteikti erdvę savireprezentacijai – kad patys bendruomenės nariai galėtų pasakoti apie save, apibrėžti savo vertybes ir ribas. Tik tuomet matomumas tampa ne egzotizavimo, o solidarumo gestu.
Grožis ir pasipriešinimas
Skirtingai nei daugelio kitų subkultūrų atveju, ballroom pasaulyje įėjimo slenkstis atrodo daug žemesnis. Atrodo, kad, norint sakyti „šoku vogue“, pakanka tiesiog pradėti judėti. Būtent čia ir slypi šios kultūros radikali demokratija: vogue nereikalauja kilmės, statuso ar kapitalo – tik kūno, pasirengusio kalbėti. Tačiau vien pradėti šokti dar nereiškia tapti šios subkultūros dalimi.
Galima tiesiog žavėtis ballroom grožiu: judesių plastiškumu, pozomis, kostiumų spindesiu, eisenos ir manierų įtaigumu, tačiau vogue neatsiejamas nuo savo politinės ir emocinės žinutės pasauliui. Kiekvienas gestas, kiekviena poza – ne tik estetinis veiksmas, bet ir pareiškimas: queer kūnai egzistuoja, yra matomi ir gražūs, nepaisant nieko.
Kaip rašo tyrėja Julia Kramer straipsnyje „Voguing and the Performance of Resistance (2021)“, „vogue – ne pabėgimas į estetiką, o sugrįžimas į save per grožį“. Šokis čia tampa savęs patvirtinimo aktu, kuriame glamūras – ne kaukė, o ginklas. Šiame grožio ir pasipriešinimo junginyje ballroom įgauna savo tikrąją jėgą: paversdamas pažeidžiamumą stiliumi, o skausmą – judesiu.
(be temos)