Italų kritikai: teatras – tai Castellucci ir Koršunovas

  • Teksto dydis:

„Kaip niekad tikras aktorių buvimas, pakerėjęs žiūrovus“, „Stiprus teatro stebuklas“, „Genialus lietuvių režisieriaus sprendimas“, „Pribloškiantis aktorių išraiškingumas“, - tokiomis italų kritikų frazėmis mirgėjo pagrindinių šalies dienraščių ir naujienų portalų puslapiai po OKT/Vilniaus miesto teatro gastrolių Romoje, kur buvo pristatyti kone kultiniu visoje Europoje tapęs režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Dugne“ ir tarptautinį krikštą gavęs jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“.

Pastarasis spektaklis taip pat buvo pristatytas ir Milane.

„Tai, kas abiejuose teatriniuose projektuose padarė didžiausią įspūdį, buvo aktorių meistriškumas: jie palaipsniui judėjo link išsilaisvinimo nuo režisūrinės linijos, atskleisdami scenoje kaip niekad tikrą aktoriaus buvimą. Tai tiesiog pakerėjo žiūrovus, atsidūsurius kitapus klasikinio scenos ir žiūrovų salės padalijimo“, - rašė Federico Betta iš „l’Altroquotidiano“.

„Puikiai sustyguotas aktorių trio tiesiog nuostabiai valdo sceną, įtraukiančiai ir dosniai, dovanodamas publikai ir savo personažams natūralumą ir gaivališkumą. Tai yra tikroji spektaklio jėga“, - apie spektaklį „Trans Trans Trance“ rašo Federico Betta.

„Po spektaklio, panardinusio į šaltą šiaurės kultūrą, virstančia universalia, publika ploja entuziastingai dėkinga už šį mažą didelį įvykį, prilygstantį savotiškam stebuklui“, - publikaciją apie OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklius užbaigia Federico Betta.

Pasak kultūros atašė Italijoje Julijos Reklaitės, šios šalies publika - itin išranki ir kritiška, tačiau panašu, jog lietuvių menininkams pavyko ją palaužti.

„Scenos vyksmas yra giliai žmogiškas ir kaip niekad įtikinantis: apmąstymo momentai perteikia likimų tragiškumą, tuo tarpu personažų įdėjų susidūrimai virsta beprasmybės riksmu“, - apie O. Koršunovo „Dugne“ rašo Giuseppina Borghese iš „Teatroe Critica“.

„Mes kone iškart užmirštame, jog atėjome žiūrėti „spektaklio“ bei leidžiamės įsukami spiralės, kurią mėginame įvardyti kaip teatrą, bet kuri iš tiesų yra gyvenimas“, - viename pagrindinių šalies dienraščių „Repubblica“ spektaklį „Dugne“ analizuoja Sacha Piersanti.

„Aktoriai kalba lietuviškai ir mums nesvarbu, jei subtitrai, kreivi ir vėluojantys, galiausiai visiškai užsikerta, nes rašytas žodis nebeturi reikšmės: lūpos virptelėjimas, nuo alkoholio drebantys pirštai, spazmas, negyvas kūnas – tai, kas nepasakoma žodžiais, perteikiama jais. Koršunovas ir jo aktoriai laimi epinį meno mūšį: būti, ne imituoti“, - tęsia Sacha Piersanti.

„Teatras – tai Castellucci, bet teatras taip pat yra ir dar ilgai liks Koršunovas,“ - tokiais žodžiais publikaciją užbaigia Franco Cordelli.

Jūsų dėmesiui - italų kritikų straipsniai, pasirodę spaudoje po OKT/Vilniaus miesto teatro gastrolių (iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė):

Dugne

Sacha Piersanti, „Repubblica“

Už pailgo balkšvo stalo – scenos, virstančios parterio dalimi – tvyro gyva ir materiška atmosfera, tarsi būtume patekę į spaudos konferenciją. Simbolinėje plotmėje pastatymas nuo pat pradžių primena lemtingąją Paskutinę vakarienę: už stalo sėdi dešimt personažų, skvarbiomis akimis stebinčių įeinančius žiūrovus. Personažai tyrinėja publiką, mirkteli akimi, karts nuo karto kažką sušnabdžda vienas kitam į ausį, gurkšteli to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo vanduo, tačiau iš tiesų yra degtinė. Aplink stalą sukrauta nestabili dėžių piramidė, o projektorius rodo senus diapozityvus su gamtos vaizdais. Ant sienos kabo politinis Europos žemėlapis, karts nuo karto ekranu prabėga tekstų nuotrupos: aforizmai, citatos, skambūs šūkiai („Jei kuo tiki, tai egzistuoja!“, „Viskas prasideda ir biagiasi žmogumi“). Lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo talentas įkvėpia gyvybės Maksimo Gorkio „Dugne“, klasikiniam teksui, kurį režisierius unikaliai sujaukia, permontuoja ir praturtina: tai, ką regime, yra paskutinis pjesės veiksmas, į kurį persodinami kitų veiksmų įvykiai ir ištraukos. 

Ir užtenka nedaug, kad toji laukimo ir susimirkčiojimų atmosfera nutrūktų ir personažai – palaužtų, atstumtų ir asocialių žmonių rinkinys: nusigyvenęs aristokratas, prostitutė, apskurėlis policininkas, vagis, driskius menininkas ir vienišius musulmonas, kurio malda primena ne tiek kreipimąsį į dievą, kiek autistišką murmesį – pradėtų savo išpažintį ir tiesos paieškas, tada vis aršiau susiremtų palaipsniui augant emociniam brutalumui, pakurstytam alkoholio ir nevilties. Tikro alkoholio ir tikros nevilties, gryniausia to žodžio prasme, nes O. Koršunovo režisūra reikalauja aktoriaus ir personažo susiliejimo, šie aktoriai – žmonės – scenoje atsiskleidžia visapusiškai, rodydami tvirtą ir nepriekaištingą sceninę techniką bei meistriškumą, kuriais perteikiama ir jų asmeninė patirtis. Publika raginama aktyviai ir tiesiogiai dalyvauti tame, ne tiek kviečiama, kiek įtraukiama į šį žaidimą veidrodžiais, kur vyksta nesibaigianti fikcijos ir realybės osmozė, ir mes kone iškart užmirštame, jog atėjome žiūrėti „spektaklio“ bei leidžiamės įsukami spiralės, kurią mėginame įvardyti kaip teatrą, bet kuri iš tiesų yra gyvenimas. Vien tik gyvenimas.

Tos žmogiškos būtybės, įtampų vertikalei judant aukštyn žemyn, vis mažiau yra aktoriai, jie kalba lietuviškai ir mums nesvarbu, jei subtitrai, kreivi ir vėluojantys, galiausiai visiškai užsikerta, nes rašytas žodis nebeturi reikšmės: lūpos virptelėjimas, nuo alkoholio drebantys pirštai, spazmas, negyvas kūnas – tai, kas nepasakoma žodžiais, perteikiama jais. Italų žiūrovui lietuvių kalba virsta kieta glosolalija, garsų ir jausenų tąsa rėžianti ausį ir užvaldanti žvilgsnį, sunkiai beužčiuopiant ribą tarp realybos ir irrealumo.

O. Koršunovas ir jo aktoriai (tarp kurių savo charizma ir giliu ekspresyvumu sužiba Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis), išdistiliuodami į atskirus individus žmoniją, o drauge su ja Istoriją, kur Lietuva iš esmės yra ne kas kita kaip beviltiškos ir neišklausytos Europos (Rytų) sinekdocha, laimi epinį meno iššūkį: būti, ne imituoti.

*****

Dugne: tas begalinis laimės troškimas vargetų prieglaudoje

Franco Cordelli, „Corriere della Sera“

„Tartiufas“ liepos mėnesį atkeliaus į Avonjono festivalį, o šiandien Oskarą Koršunovą randame Peskaroje, vedantį dirbtuves italų aktoriams, bei Romoje su Maksimo Gorkio spektakliu „Dugne“ (OKT/Vilniaus miesto teatras), pasižyminčiu paprastumu ir drauge autentišku ekspresyvumu.

Panašiai kaip aptartasis kontrastas tarp R. Castellucci Democracy in America ir A. Serra Macbettu intelektualiniame ir politiniame lygmenyje, nemažiau stebina formalių sprendimų skirtumai tarp italų režisieriaus spektaklio, paremto Alexis de Tocqueville kūriniu, ir lietuvių režisieriaus M. Gorkio interpretacijos. Nukreiptas į ateitį, rafinuotas, daugiasluoksnis kalbant apie Castellucci; susietas su į praeitį grimstančia tradicija, tirštai realistiškas (rusiškai realistiškas), naujai pribloškiantis ir žeidžiantis, kalbant apie O. Koršunovą. „Dugne“ išlieka svarbiu teatro istorijos puslapiu.

Pirmąkart šią pjesę 1902-aisiais pastatė K. Stanislavskis. „Dugne“ taip pat žymėjo Giorgio Strehler debiutą „Teatro Piccolo“ scenoje 1947-aisiais. Spektaklio pavadinimas buvo „Į dugną“: saulėlydžio šviesoje Strehleris matavo natūralizmo, kurio baigtį, neva, skelbė absurdo teatras, ribas (taip po bendra etikete atsidūrė S. Beckett’as ir E. Ionesco). Praėjus keturiasdešimčiai metų „Piccolo Teatro“ minėdamas sukaktį į Milaną pasikvietė Maskvos teatrą „Taganka“, sugrąžinusį pjesei jos komiškąją pusę (spektaklio režisierius Anatolijus Efros). Tuo tarpu meladramatiškoji linija itin ryški 1961-ųjų Akiros Kurosawos filme, o 1936-ųjų J. Renoiro šedevre Į gyvenimą (kuriam scenarijų rašė, beje, Evgenijus Zamjatinas ir pagrindinius vaidmenis suvaidino Jeans Gabinas bei Luois Jouvet) vėlgi išryškinamas komizmas. O. Koršunovo spektaklyje esama kažko gal net labai artimo Jeanui Renoirui, jo humoro jausmui ir liksmumui nepaisant visko: skurdas, neviltis, žmogžudystė, mirtis nuo vienatvės, niekingiausias išnaudojimas... Genialus lietuvių režisieriaus sprendimas – naratyvinio ir dramaturginio arsenalo atsisakymas.

O. Koršunovo spektaklyje „Dugne“ nėra personažų, įvykių, meilės intrigų, žudynių, pasmerkimo. Jame nėra net scenografijos, bent jau ne įprastine scenos erdvės suvokimo prasme. Scenoje stovi stalas, pastatytas visai arti žiūrovų, už kurio sėdi dešimt aktorių. Laukdamas, kada užges šviesos (jos taip ir neužgeso), netgi trumpam suabejojau, ar spektaklis įvyks ir ar kartais nepatekau į netikėtą spaudos konferenciją.

Tačiau vietoj konferencijos prasidėjo teatrinis vyksmas. Stalo dešinėje esančiame ekrane plaukė žodžiai (dalis jų – ištraukos iš teksto), kairėje kabojo žemėlapiai ir nuotraukos, neturinčios nieko bendro su „vargetų prieglauda“, kurioje būtų turėjęs vykti pjesės veiksmas. Tai, kas liko iš teksto, – pati „Dugne“ esmė: nevilties riksmas, smazmodiškas laimės troškimas, filosofiniai samprotavimai apie mirtį ar tiksliau apie gyvenimą. Išliko pribloškiantis aktorių išraiškingumas. Teatras – tai R. Castellucci, bet teatras taip pat yra ir dar liks ilgai O. Koršunovas.

****

Publika entuziastingai pasitiko du Lietuvos 100-mečiui skirto festivalio „FLUX“ spektaklius

Federico Betta, „l’Altroquotidiano“

Du teatro spektakliai – pasaulinio garso režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jaunos maištingos režisierės Kamilės Gudmnaitės – užbaigė turtingą kultūrinę Flux, įdomaus Lietuvos Respublikos 100-mečiui skirto festivalio, programą, padovanojusią Romos publikai kelionę po gaivališką ir įspūdingą šios Baltijos šalies meninę sceną.

Gana skirtingi savo tematika ir sceniniais sprendimais, šie du spektakliai liudija savotišką scenos būtinybę, komunikavimo ir vaidybinio potencialo, tiesiogiai ir visapusiškai įtraukiančių publiką, poreikį. Tai, kas abiejuose teatriniuose projektuose padarė didžiausią įspūdį, buvo aktorių meistriškumas: jie palaipsniui judėjo link išsilaisvinimo nuo režisūrinės linijos, atskleisdami scenoje kaip niekad tikrą aktoriaus buvimą. Tai tiesiog pakerėjo žiūrovus, atsidūsurius kitapus klasikinio scenos ir žiūrovų salės padalijimo.

Trans Trans Trance (matytas teatre „Teatro India“), kaip pabrėžia jo režisierė K. Gudmonaitė, yra spektaklis apie moteriškumą ir lytiškumą, atitolstant nuo stereotipų ir susitelkiant ties laisve būti tikruoju „aš“. Trys jaunos moterys scenoje įkūnija įvairias klišes ir socialinius, estetinius bei elgesio kanonus, tyčia perspausdamos vizualius ir performatyvinius fragmentus tam, kad antroje spektaklio dalyje užleistų vietą asmeninėms istorijoms, reikalaujančioms publikos įsitraukimo. Spektaklis pradedamas individualiomis šių jaunų moterų istorijomis ir galiausiai kalba apie translyčų asmenų padėtį Lietuvoje, pabrėžiant socialinį priešiškumą jų atžvilgiu, kurį lemia absoliutus šios temos neišmanymas. Puikiai sustyguotas aktorių trio tiesiog nuostabiai valdo sceną, įtraukiančiai ir dosniai, dovanodamas publikai ir savo personažams natūralumą ir gaivališkumą.

Kamilė Gudmonaitė, 25 m. režisierė, rodo turinti aiškias idėjas bei ryžtą mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms: „Esame pirmoji karta, prabilusi šiomis temomis, ir dažnai mūsų bičiuliai bei tėvai nesupranta, kodėl mums taip svarbu apie tai kalbėti.“ Tai yra tikroji spektaklio jėga, spektaklio, kuris prie lyties tapatybės temų įpratusiai publikai, tokiai kaip italų, gali sukelti tam tikrą déjà-vu jausmą. 

Tuo tarpu „Auditorium Parco della Musica“ scenoje Oskaras Koršunovas nusitempė mus į dugną, pagal to paties pavadinimo Maksimo Gorkio pjesę. Tai, kas radikaliai charakterizuoja šį pastatymą, yra realus aktoriaus buvimas scenoje, sprendimas tyrinėti ribą tarp būti ir vaidinti, pačią scenos tiesą: viskas, kas nutinka, – dūžtantys indai, ant „Auditorium“ kėdžių užlipantys aktoriai, degtinė ir siūlymas išgerti žiūrovams – yra realu. O. Koršunovas sugrąžina mums autentiško vyksmo būtinybę, poreikį atstatyti teatriškąjį čia ir dabar – tuo labiau juntamą, kuo stipresnis teatro stebuklas, – bei sukurti stiprų ryšį tarp scenos ir žiūrovų.

Spektaklis sumanytas kaip savotiškas konferencijos, paskutinės vakarienės ir aktorių repeticijos lipdinys. Scenos erdvė sąmoningai apribojama tam, kad veiksmas vyktų itin arti žiūrovo ir priverstų aktorius judėti mažoje erdvėje bei maišytis su publika. Scenografija yra savotiškas narvas ir tuo pačiu siekis atsiverti. Ant stalo stovi degtinės buteliai, sausainiai, vienas kitas vandens butelis, greta scenos projektorius rodo skaidres su gamtos vaizdais be žmogaus, ant sienos kabo senas Europos žemėlapis. Tekstas ekrane plaukia be pertrūkio, vis intensyviau, tarp šekspyriškų citatų, personažų vaidų, tostų ir kreipimosi į publiką, kviečiant pritarti vieno ar kito personažo vizijai ar suabejoti savo įsitikinimais.

Visi aktoriai, gana skirtingi tarpusavyje, išsiskiria meistriškumu ir unikaliais komunikavimo gabumais. Tekste, kuriame dominuoja vyriški personažai, ypatingai sužiba dvi moterys. Dvi aktorės scenoje geba nušviesti tamsiausius žmogiškosios sielos užkaborius ir apversti socialines bei vaidybines klišes. Pirmoji, Rasa Samuolytė, pateikia revoliucingą savotiškos Ofelijos interpretaciją: šioji Ofelija išsako savo meilės viziją ir gundymo troškimą užmegzdama siurrealistišką ir drauge komišką pokalbį su žiūrovu. Antroji, Nelė Savičenko, įneša ironišką ir gilų moters būklės sąmoningumo lygmenį, galiausiai pasmerkdama santuokos instituciją: „Tavo vyras nemuša tavęs?“, klausia vieno žiūrovės. „Palauk, muš!“

Po spektaklio, panardinusio į šaltą šiaurės kultūrą, virstančia universalia, publika ploja entuziastingai dėkinga už šį mažą didelį įvykį, prilygstantį savotiškam stebuklui: mumyse virpa gilus dėkingumo jausmas už teatrą, kuris kalbėdamas apie atskirą žmogiškąją personažo būtį geba virsti kolektyvine patirtimi.

****

Baltic Flux. Oskaras Koršunovas Romoje

Giuseppina Borghese, „TeatroeCritica“

Išties įdomi Maksimo Gorkio pjesės Dugne interpretacija, kurią mums pateikia Oskaras Koršunovas ir OKT/Vilniaus miesto teatro aktoriai, sugrįžtantys prie vienos stipriausių priešrevoliucinės Rusijos literatūros tekstų ir aktualizuojantys jį per kraštutinį paprastumą. Atstumtieji išlieka nekintančia Istorijos konstanta: jie kalba ta pačia kalba, net jei priklauso skirtingoms geografinėms tapatybėms, jų veidai vienodi, jų neviltis ta pati. Nusikaltėlis, prostitutė, nusigyvenęs aristokratas, nešikas, aktorius. Randame juos susėdusius už buteliais ir stiklinėmis su degtine nukrauto stalo, stebinčius į salę besirenkančią publiką. Aplink stalą guli sukrautos medinės dėžės. Rimti ir susikaupę aktorių žvilgsniai, pradžioje verčiantys mus manyti, jog patekome ne į teatrą, o konferencijų salę. Atstumas tarp scenos ir žiūrovų minimalus. O. Koršunovo pastatyme ryškus siekis neapsiriboti M. Gorkio vizija, tačiau likti ištikimam dabarties realumui bei kalbėti apie gyvenimo prasmę ir didžiąsias ontologines temas per žmones, teisėtai ar ne, atsidūrusius visuomenės paribiuose. Šiuo požiūriu scenos vyksmas yra giliai žmogiškas ir kaip niekad įtikinantis: apmąstymo momentai perteikia likimų tragiškumą, tuo tarpu personažų įdėjų susidūrimai virsta beprasmybės riksmu.  

Akmeninis svečias, senas klajūnas (Dievas?), kurio žodžiai sugrįžta įvairiais spektaklio momentais – aktorių lūpose ar šviečiančiame ekrane – kaip perspėjimai: karts nuo karto įterpiamos didžiosios tiesos, kurias sumenkina dabarties technologijos. O. Koršunovo teatro minimalizme, greta reikšmingų įžvalgų apie individualų aktoriaus darbą ir chirurginių užuominų į Šekspyrą, tarsi juntame alsuojant Lietuvą, jos architektūrą, kultūros žmones bei tai, kas okupacijos ir politinių perversmų dešimtmečiais liko nepakitę: gamta. Kaip ir spektaklyje Eglė žalčių karalienė, pastatytame bendradarbiaujant OKT ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui ir pristatytame XIII festivalio Sirenos metu Vilniuje, „Dugne“ taip pat nebyliomis fonogramomis atkuriamas lietuviškas kraštovaizdis: miškai, sniego plynės, beribis Baltijos pajūris. Kraštovaizdis čia tampa nejudančiu žmogiškosios būties ir amžino klausimo „ko turėtų bijoti žmogus?“ liudininku.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių