O. Koršunovo emocijos Ukrainoje: negalima iš žmonių atimti jūros jokiomis raketomis

Juodąją jūrą jis vadina viena iš dviejų savo meilių.

„Turiu dvi nesibaigiančias meiles, nes jos mane ištiko dar vaikystėje, kai važiavome prie jūrų su tėvais – iš pradžių prie Baltijos, vėliau – prie Juodosios. Dvi jūros, dvi meilės. Niekada nepamiršiu Baltijos bangų, deginančiai dilginančių putų ir Juodosios jūros sūraus saldumo. Baltijos jūroje buvo galima maudytis be galo, bet Juodojoje – dar ilgiau“, – rašė O. Koršunovas.

Režisierius prisiminė, kaip Odesoje vaikystėje ragavo pirmųjų tikrų nuotykių.

„Sukaupęs drąsą nerdavai nuo uolų ar molo į tą perregimą tamsumą tarp balsvų medūzų, tarp žalsvų aštriomis kriauklėmis apaugusių rifų, tarp zelenuchų, bučiokų ir barabulkų. O kartais tave apdengdavo ir delfino šešėlis. Kai jau paliesdavai sidabrinių akmenukų dugną, atsispyręs grįždavai nuo deguonies trūkumo apdujusiomis akimis į saulę, geltonais raibuliais tyvuliuojančią paviršiuje“, – pasakojo menininkas.

Šviesiuose prisiminimuose O. Koršunovas minėjo įsiminusius skonius, kvapus ir čia užsimezgusias draugystes.

„O po gerų kelių valandų maudymosi, kai taip norėjosi gerti ir valgyti, grįžus į krantą tavęs laukdavo geltoni, sultingi ir mėsingi persikai, kuriuos tėvas jau būdavo parnešęs iš besarabiško turgaus. Dabar stoviu čia, prie Juodosios jūros, ant molo, tokio, kaip vaikystėje, kur su besarabijos vaikais – turkais, moldavais, karaimais, vengrais, žydais, rusais ir ukrainiečiais, praradę bet kokią baimę visokiais įmanomais salto šokdavome į jūrą“, – prisiminė jis.

Anot O. Koršunovo, dabar į prisiminimų kupiną vietą bet kada gali skristi raketa – Ukrainoje siaučia karas. Vis dėlto, gyvenimas nestovi – net karas ir teroras negali atimti iš žmonių laimės džiaugtis jūra.

„Stoviu vietoje, į kurią bet kada gali atskristi raketa. Dabar čia, Odesoje, netoli uosto, išties nesaugu. Raketos atskrieja kasdien, jos kartais numušamos, o kartais pasiekia tikslą. Bet kaip ir vaikystėje, nejaučiu baimės, o man už nugaros maudosi vaikai – jie rėkauja kaip ir tada, kai pats dar buvau vaikas. Negalima iš žmonių atimti jūros jokiomis raketomis“, – rašė O. Koršunovas.