Prisimenant poetę Juditą Vaičiūnaitę, daugelį posmų skyrusią Vilniui, skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios atidengta jos atminimui skirta kompozicija.

J. Vaičiūnaitė, gyvenusi ir kūrusi Vilniuje beveik penkiasdešimt metų, literatūros kritikų vadinama viena pirmųjų miesto poečių. Ji yra išleidusi per 20 poezijos rinkinių.

Daugelis eilėraščių, pasak amžininkų, gimė sostinės skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Lietuvos rašytojų sąjunga, minėdama poetės 10-ąsias mirties metines, skverelyje atidengė skulptūrinę kompoziciją.

„J. Vaičiūnaitė yra viena žymiausių mūsų modernių poečių ir tokia poetė, kuri galbūt ryškiausiai susijusi su miesto poezija, ypač su Vilniaus poezija“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.

Skulptūros autorius, įkvėptas J. Vaičiūnaitės kūrybos, pasirinko jos eiles, skėčio ir lakštingalos kompoziciją. Toks derinys, pasak skulptoriaus, atskleidžia kūrėjos poezijos liūdesį.

„Skėtį pasirinkau dėl to, kad labiausiai tiko ta metafora – skėčio, vėjo draskomo, rudeninio skėčio, kurio lapai jau irsta. Poetės kūryboje to dramatizmo yra pakankamai“, – sako skulptorius Henrikas Orakauskas.

Pasak skulptoriaus, lakštingala simbolizuoja kūrybos trapumą ir dramatiškumą. Toks buvo ir J. Vaičiūnaitės gyvenimas. Tokią ją prisimena draugai ir kaimynai.

Vienas jų – rašytojas Marcelijus Martinaitis – sako, kad poetė išmokė kitaip pažvelgti į Vilnių.

„Pamatydavo kokį nors įdomesnį, neįprastą dalyką, kokį pastatą, kiemą, žmogų – žiūrėk. Ką ji paliko – tai tam tikrą žvilgsnį į Vilnių. Ir su jos poezija Vilnius pasidarė kitoks“, – teigia Marcelijus Martinaitis.

Pasak kultūros ministro A. Gelūno, J. Vaičiūnaitės įamžinimas – seniai lauktas įvykis, nes daugiakultūriame Vilniuje prisimindami čia kūrusius kitataučius dažnai pamirštame lietuvius kūrėjus.