I. Papečkytė: apie muziką, likimo vingius ir gyvenimą su šypsena

"Bet juk yra taip, kaip yra, – rodos, šypsosi per telefono ragelį Ilona Papečkytė. – Kaip galima nesidžiaugti, kai tave supa nuostabi gamta, puikūs žmonės, gera muzika... O jei būna sunku, stengiuosi žiūrėti į  gyvenimą su humoru."

– Tiesiog jaučiu, kad esate gyvenimo džiaugsmo kupina moteris, kuriai gyvenimas atseikėjo tiek šilto, tiek šalto – su kaupu. Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narė, menų ir specialioji pedagogė-ekspertė, kurios misija – vidutinę, sunkią ir visišką negalią turinčių ugdytinių integracija į visuomenę. Bet juk atgaivos savo meniškai sielai turbūt vis tiek ieškote dainuojamojoje poezijoje?

– Kaip smagu, kad pradėsime nuo kūrybos, o ne nuo mano asmeninio gyvenimo. Seną posakį, kad menas išgelbės pasaulį, pakeitė kitas – kad menas išgelbės ir patį menininką. Taip, muzikinė, meninė kūryba jau beveik 40 metų gelbsti mane nuo nuobodulio, rutinos, blogos nuotaikos, buities, sunkumų... Dainų susikaupė apie 300. Didesnė dalis skirta vaikams, nes auginu savas dukras, o ir dirbu su vaikais. Pastebėjau, kad daugiau pradėjau gilintis į muzikos subtilybes: ieškau specifinių ritmų, muzikos formų sudėtingiems rimtiesiems poezijos kūriniams. Vis dar žavi ankstesnių kartų poetai, tokie kaip Oskaras Milašius, Jonas Mekas, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis ir kt. Kūrybinius planus pakoreguoja kvietimai sukurti muziką, dainas poetams, artinantis jų jubiliejams. Praeitais metais teko garbė kurti muziką pagal Pauliaus Širvio, ankstesniais – Jono Aisčio, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio eiles. Besidomėdama poetais, atradau gyvenimiškų sąsajų, tarkim, kad ir su S.Nėrimi. Mano senelis, parsivežęs iš S.Nėries tėvų nugriauto pastato lentų, pastatė šeimai namą, o gimus mano mamai, jai davė ir Salomėjos vardą.

– Per daugelį metų turbūt užmezgėte artimus kūrybinius ryšius ir su daugeliu savo kartos poetų? Gal pristatytumėte keletą?

– Pirmoji iš jų – lietuvių kilmės poetė Vida Bladykaitė-Wilson. 1995 m. ji išvyko gyventi į JAV. Studijavo Maskvoje aktoriaus meną, Klaipėdoje – režisūrą, o Niujorke – ir mediciną, yra aukštos kvalifikacijos medicinos sesuo. Niujorke dabar vadovauja lietuvių teatrui "Pokštininkai", kuria jam pjeses. Pasaulio lietuvių centro leidykla išleido dvi Vidos poezijos rinktines vaikams – "Angeliuko Mykoliuko pasakaitės" ir "Močiutės rezginėlė", taip pat pjesių teatrui suaugusiesiems ir vaikams. Pagal Vidos eiles esu sukūrusi daugiausia dainų, skirtų vaikams, ir ne tik. Drauge su ja (dar prieš prasidedant pandemijai) rengėmė knygų pristatymus įvairiose Kauno, Naujosios Akmenės, Birštono bibliotekose, Maironio, B. ir V.Sruogų, Vaikų literatūros muziejuose, knygas pristatėme ir Lietuvos radijos laidose "Muzikinė dėžutė", vidurdienio pokalbių laidoje su Zita Kelmickaite. 2017 m. pavasarį Vida suorganizavo ir mano koncertus tautiečiams Niujorke, kituose Rytų pakrantės miestuose.

Su kita poete – Nijole Blaževičiūte – gyvai niekada nesame susitikusios (ši moteris jau mirusi). Netikėtai susipažinau su jos seserimi Gražina, kurios gyvenimo misija po sesers mirties tapo išleisti jos eiles. Savo laiku Nijolė buvo vertinama poetė ir žurnalistė. Kadangi su jos seserimi abi esame tikros kultūros renginių gurmanės, greitai radome bendrą kalbą ir susidraugavome. Kartu lankome ne tik įvairius kultūrinius renginius – meno parodas, koncertus ir t.t., bet ir iškylaujame gamtoje. O pagal jos sesers eilėraščius, man primenančius paveikslus, ėmiau kurti dainas.

Muzikinė, meninė kūryba jau beveik 40 metų gelbsti mane nuo nuobodulio, rutinos, blogos nuotaikos, buities, sunkumų... Dainų susikaupė apie 300. Didesnė dalis skirta vaikams.

– Trumpam stabtelėkime prie tų paveikslų... Vaikystėje lankėte Marijampolės dailės mokyklą, vėliau studijavote tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute – gavote paskyrimą dirbti Kaune piešimo, braižybos ir darbų (dabar technologijų) mokytoja.

– Taip, kuriu ne tik dainuojamąją poeziją, dainas, save reiškiu per liniją, spalvas dailėje. Todėl kartkartėmis važiuoju į muzikuojančių dailininkų festivalį BILDES (paveikslai – aut.past.), kuris kasmet vyksta Latvijoje. Jame dalyvauja muzikantai ir dailininkai. Iš pradžių, vasarą, vyksta kūrybiniai plenerai, o rudeniop – koncertai. Ten ir folkloras, ir dainuojamoji poezija, ir rokas, ir džiazas, žodžiu, uch... didžiulis ir smagus renginys. Dabar visi laukiame, kol korona nurims ir mes vėl gyvai susitiksime festivalio 35-erių metų jubiliejaus proga.

– Betgi sugrįžkime prie jūsų kūrybinių draugių, poečių – kol kas paminėjote tik dvi...

– Trečioji mano bičiulė – klaipėdietė Jūratė Sučylaitė, biblioterapijos pradininkė Lietuvoje. Kadangi aš priklausau Muzikos terapijos asociacijai, kartais mūsų profesiniai keliai susikirsdavo. O kūrybiškai ir asmeniškai susipažinome Sigučio Jačėno dėka, kuris pajūryje tradiciškai rengia Klaipėdos vasaros festivalius. Viename iš tokių vakarų vyko Jūratės knygos "Laumės vaikas" pristatymas, skambėjo pagal knygoje esančius eilėraščius mano dainos.

Ketvirtoji poetė – žurnalistė Jolanta Ona Vitkutė, išleidusi poezijos knygą "Kelionių nuojauta", o visai neseniai – ir naujausią savo prozos darbą – "Meksika, mano meile". Ši autorė – meilės emigrantė, šiuo metu apsistojusi Vilniuje. Kažkada jaunystėje pagal jos eiles dainavau. O susidomėjau vienu Jolantos eilėraščiu todėl, kad mano bendrakursė turėjo lygiai tokį patį vardą ir pavardę kaip jos... Visai neseniai pastebėjau ją feisbuke ir persiunčiau seną savo dainos įrašą su jos tekstu. Oi, kaip jai patiko, dabar net sumanė onlaine daryti savo knygos pristatymą, kurio metu aš padainuosiu. Tai mano naujausias kūrybinis planas vasariui.

Trauka: turėjusi būti technologijų mokytoja, I.Papečkytė neatsispyrė scenai ir dainuojamajai poezijai.

– Jei teisingai supratau, daugelio eilių autores susiradote tiesiog feisbuke. Esate socialinių tinklų gerbėja?

– Nesu, bet naudojuosi visomis internetinėmis platybėmis. Tos naujosios technologijos atveria visą pasaulį – ar tai būtų Niujorkas, ar Kaunas. Daug draugų turiu virtualiojoje erdvėje, su kuriais mėgstu bendrauti, dalytis informacija. Tikrai nededu į ją savo keptų blynų receptų, bet naudoju kaip profesinę priemonę, reklamuoju savo įvairią muzikinę veiklą. Kažką naujo įgroju – įdedu. Susikūriau ir savo profesinį profilį, kuris vadinasi "Dainuojamoji poezija ir muzikos terapija".

– Jei jau taip artimai draugaujate su socialiniais tinklais, tai gal ir darbas per nuotolį nevaro jūsų, kaip kitų pedagogų, į neviltį?

– Šiuo metu dirbu Kauno Kovos 11-osios gimnazijoje. Turiu ten neformalaus ugdymo pamokas. Kadangi pati esu menų ir specialioji pedagogė, ten subūriau ir specialiųjų poreikių ugdytinių muzikos orkestrą "Skambančios spalvos". Ateityje į tą savo orkestrą norėčiau integruoti ir kitus mokyklos vaikus, neturinčius specialiųjų poreikių. Džiaugiuosi, kad man patikėta ir dramos būrelio veikla su pradinukais. Pavasarinio karantino metu savo pamokas filmavau ir kėliau savo mokiniams. Dabar vedu nuotolines pamokas. Beje, tos nuotolinės pamokos labai patinka mano jaunėlei dukrai Marijai. Mažiau tų baimių, mažiau nepasitikėjimo savimi patiria. Pagerėjo žinios, pažymiai, motyvacija. Marija šiuo metu dešimtokė.

– Turite dvi puikias dukras. Apie Elenutę, turinčią specialiųjų poreikių, ir jūsų darbą su ja jau daug rašyta. Jaunėlei Marijai netruks sukakti šešiolika. Kokia mama joms esate, kokius auklėjimo principus taikote – geležinę leteną, o gal rožėmis klotą kelią?

– Su savo mama nebuvome labai artimos draugės – bijojau jos reagavimo į mano fantazijas, netradicinį mąstymą, kartais ir spontanišką elgesį. Nors pati buvo muzikantė, ji nenorėjo matyti manyje poetės. Gal su tėte, kuris buvo gamtininkas, bitininkas, labiau radome bendrumo, nes mėgau su juo vykti į kaimą, į gamtą. Augindama savo dukras, visų pirma, stengiuosi joms būti draugė. Dar negimusiai Marijai ėmiau praktikuoti prenetalinį muzikinį ugdymą. Mocartas ir kiti klasikai jai skambėjo ne tik įrašuose, bet ir filharmonijos koncertų salėse. Pati dažnai namuose jai grodavau, dainuodavau. Turiu nufilmavusi, kaip Elenutė Ludvigo van Beethoveno kūrinėlį savo mažajai sesutei fortepijonu skambina...

Papildymas: kai Marijai sukako treji, Ilona sukvietė naujus narius į savo Vaikų dainos teatrą, nes senoji dainininkų karta jau buvo užaugusi.

Auginti Mariją buvo didelis džiaugsmas: juk turėjau puikią padėjėją Elenutę. Tarp jų – aštuoniolikos metų skirtumas. Marija džiugino ir ankstyvu vystymusi, ir muzikiniais gabumais. Iki šiol ant šaldytuvo magnetukais prisegtos jos pieštos ir dovanotos man širdutės. Prasidėjus ankstyvai paauglystei, savo didžiam siaubui patyriau tikrą šoką. Net nustojau skelbti apie tą ankstyvąjį prenetalinį ugdymą, manydama, kad jis išties neveikia. Tai buvo metas, kai mano paauglė nenorėjo lankyti nieko: nei smuiko pamokų, nei čiuožimo, nei baleto, nei plaukimo, kuriuos prieš tai lankė. Ačiū Dievui, Marijai įžengus į jaunystę, grįžo ir mudviejų draugystė, kuri labai džiugina mane. Juk visada to troškau.

– 2018-aisiais buvote nominuota Metų kaunietės titului. Iš tiesų jūsų gyvenimo istorija verta keliatomio romano, kurio pirmąją dalį sudarytų pasakojimas apie vaikystę. Ar buvo joje toks faktas, kad mažoji Ilona smuiką savo noru iškeitė į teptuką?

– Buvo... Besimokant trečioje muzikos mokyklos klasėje, Marijampolėje buvo atidaryta vaikų dailės mokykla, o piešti labai mėgau. Verkiau, sakiau mamai, kad be proto noriu ją lankyti. Mama leido muzikos mokyklą iškeisti į dailės. Tada buvau šeštokė. Vis dėlto greitai apsigalvojau, panorau grįžti atgal, nes pas smuiko mokytoją Regimantą Žuką buvau vienintelė giriama, net laimėjusi vietinį konkursą. Deja, tuomet bijojau mamai pasakyti, prisipažinti.

– Ar kada dabar pasvarstote, kas būtų, jeigu būtų, t.y. jei vis dėlto būtumėte baigusi muzikos mokyklos smuiko klasę, įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

– Taip, galėjau tapti smuikininke, būčiau sekusi sesers pėdomis, tik ji studijavo fortepijono klasėje. Bet šiuo metu, nesvarbu, kokius mokslus baigėme, abi dirbame panašų darbą, kokį dirbo mūsų mama. Baigusi chorvedybos studijas, ji muzikavo su mažaisiais vaikų darželyje, sesuo – vienoje Vilniaus progimnazijoje, o aš – Kaune, Kovo 11-osios gimnazijoje ir net 20 metų – savo įkurtame Vaikų ir jaunimo dainos teatre. Kai pasukau dailės studijų keliu, mano muzikos studijos tęsėsi namų sąlygomis. Nusikabinau nuo sienos mamos gitarą, atsiverčiau smetoninį septynstygės gitaros pradžiamokslį ir ėmiau mokytis groti. Klasės draugai greitai mane pripažino kaip dainų kūrėją ir atlikėją.

– Dėl tų dainų kūrimo, baigusi vidurinę mokyklą, ketinote stoti į Klaipėdos konservatoriją studijuoti džiazo krypties estradinio dainavimo? Sesuo žadėjo padėti pasiruošti stojamiesiems egzaminams...

– Tačiau vėl paprieštaravo mama: "Jei baigei dailės mokyklą, tai ir stok į dailę!" Tuomet nutariau važiuoti į Šiaulius studijuoti dailę tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Dėl vienos vienintelės piežasties – žinojau, kad ten Virgis Stakėnas turi dainuojamosios poezijos studiją. Ėjo 1980-ieji... Mano didžiaisiais kūrybos kritikais tapo tos studijos nariai ir bendrakursiai. Būtent jie išugdė tą vadinamąjį kūrybinį ieškojimą muzikoje. Todėl dabar dainuojamąją poeziją vertinu labai kritiškai. Mano kūrybinis kredo: su minimumu priemonių padaryti maksimumą minties! Be to, visi trys komponentai: poezija, muzikos akompanimentas ir vokalinis, instrumentinis atlikimas – turi būti lygiaverčiai. Tarp šio žanro patarėjų teko turėti ir akivaizdžių (Vytautas Kernagis, Virgis Stakėnas, dailininkas Aleksas Andriuškevičius), ir neakivaizdžių autorinių dainų atlikėjų, kurių klausydama semdavausi patirties. Žavėjausi Kanados dainininke Joni Mitchel. Dar Simon & Garfunkel – žymus amerikiečių duetas – man buvo pavyzdys, kaip turėtų skambėti tylioji muzika. Mėgau visus prancūzų atlikėjus, kuriančius šansono tipo dainas. Pamenu, sykį Vytautas Kernagis man labai gražiai patarė, kad norėdama atlikti dainuojamąją poeziją, visų pirma, turėčiau lankyti bent kokį dramos būrelį. Taip atsidūriau Kauno pantomimos teatro studijoje, kurioje dar dėstė ir garsūs to meto Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai.

Trūkumas: jei para turėtų daugiau valandų, menininkė mielai imtųsi ne tik gitaros, bet ir drobės su teptukais. I.Papečkytės studentiškas autoportretas.

– Dažnai prisistatote kaip prarastosios kartos atstovė. Ką turite omeny taip sakydama?

– Augau sovietiniais laikais, kai vaikai nebuvo ugdomi kaip asmenybės. Turėjome visi būti vienodi. Ta sistema man labai netiko, todėl, kad ir kur būčiau: ar pionierių stovykloje, ar mokykloje, nejučia išsiskirdavau. Dar pamenu, kaip tėvelis į stovyklą Kačerginėje liepė vežtis smuiką, o aš labai nedrįsau. Bet grojimas smuiku stovyklos renginiuose mane išskyrė iš visumos. Kai jau grojau gitara, labai didžiuodavausi ją nešdama.

Maža to, labai kompleksavau dėl savo išvaizdos. Užtat menų srityje buvau didi – pamenu, bendraklasiai prašydavo "Led Zeppelin" ir kitų roko grupių plokštelių viršelius nupiešti. Jau tada pajutau, kad būtent mano meninė saviraiška išskiria mane iš draugų, suteikia didesnės pagarbos, o mokyklos šokiuose net labiau esu kviečiama šokti.

– Gimus Elenutei, gyvenimas jums ėmė brėžti visai kitokią kreivę. Buvote dailės pedagogė, o galiausiai tapote specialiaja pedagoge-eksperte, ėmėte dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais ugdytiniais.

– Na taip, mano darbas su Elenute nebuvo nepastebėtas. Ugdyti panašaus likimo vaikų buvau pakviesta į daugelį ugdymo ir globos įstaigų. Muzika ir menas tapo bendravimo kalba net tuomet, kai verbalinis kontaktas buvo neįmanomas. Mano namuose, svetainėje, iki šiol ant spintos guli didelio formato ugdytinių dailės darbai, laukiantys parodų erdvės. Man tai didelė vertybė, kaip ir ugdomoji veikla su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.

– Elenutei dabar 33-eji…

– Taip. Ir jos gyvenimo džiaugsmas dabar yra mokytis, lankyti ugdymo įstaigas. Šiuo metu ji mokosi maisto gamybos Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Mus su Marija naminiais koldūnais ir kitokiais skanumynais vaišina, tik, aišku, reikia prižiūrėti tą jos darbą... Prieš tai trejus metus mokėsi žirgininkystės. Dar anksčiau – siuvimo, pynimo. O kiek storų sasiuvinių prirašiusi...

Elenutė – ypatingas vaikas. Apie jos gyvenimą ir darbą su ja viena leidykla pasiūlė net atskirą knygą parašyti. Savo patirtį su ja esu įterpusi į bendrą Lietuvos muzikos terapijos asociacijos ir "Šviesos" leidyklos knygą "Muzikos terapija autistiškiems vaikams". Kalbėti ji pradėjo tik ketverių metų – bet iškart sakiniais. Pirmoje klasėje išmoko skaityti. Su ja be galo pasiteisino mano naudotas muzikinis ugdymas, kuris aktyvino abiejų smegenų pusrutulių veiklą. Kai ji pradėjo lankyti mokyklą ir buvo integruota į bendrojo ugdymo klasę, aš tikrai netikėjau, kad ji kada nors  galės suprasti, kad prie dviejų pridėjus du bus keturi.

O pasirodė, kad mano mergaitė labai gabi mokslams: jos mechaninė atmintis puikiai veikia. Elena puikiai moka naudotis kompiuteriu, rašo be gramatinių klaidų, susiskaičiuoja pinigėlius mintinai. Groja fortepijonu, akordeonu. Šiuo metu jos mėgstamiausia veikla – kryžiažodžiai ir visi tie "auksiniai protai" per televizorių (juokiasi).