– Ar tai, kad „Viesulas“ saugus, ir reiškia ant viršelio šviečianti raidė „S“?

– Šiuo atveju „S“ žymi, kad knyga suaugusiesiems (juokiasi). Tai įspėjimas skaitytojui. Rašau pasiutusiai ir atvirai moteriai, todėl jautresnės įspėjamos, kad bus karšta. Aš labai jauna pradėjau skaityti meilės romanus, gal netgi per anksti, bet visiškai nesigailiu. Tuomet lytinis švietimas buvo labai kuklus, viską, ką reikėtų žinoti bręstančiai merginai, pasiėmiau iš knygų. Tikiuosi, ir mano knygose aprašytos situacijos ar detalės taip pat ką nors įkvėps, privers susimąstyti ar suteiks žinių.

– Kodėl meilės romanus vadinate saugiu žanru?

– Meilės romanas žada emocionaliai pakilią pabaigą. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir po saldžiu viršeliu gali slėptis susimąstyti verčianti istorija. Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Tada patiki, kad ir tavo gyvenime viskas bus gerai.

– Jei meilės romanų skaitytoja nutars ne spręsti problemas, o apsiginkluoti kantrybe ir sulaukti princo ant balto žirgo...

– Trilerių gerbėjai užvertę romaną nepuola žudyti! Tiesiog laukiant išvis gyvenime nieko neįvyksta. Jei nori rasti partnerį ar pataisyti santykius su mylimuoju, turi pradėti daryti ką nors, ko niekada nedarei. Išeiti iš komforto zonos, kalbėtis net ir intymiausiomis temomis ir, svarbiausia, labiau pasitikėti savimi!

Knygas rašau moterims, noriu jas įkvėpti ir kad drauge išgyventų nuotykį, kokį patyriau rašydama. Mes visos labai skirtingos, tačiau trokštu suteikti viltį – nereikia nuleisti rankų, jei kas nors nesiseka. Mano herojės – jau peržengusios trisdešimtmečio ribą, noriu parodyti, kad amžius nėra kliūtis daryti ką nors naujo, siekti karjeros, ieškoti meilės. Netgi kvailai elgtis. Ir viskas yra įmanoma!

Su viena mergina užsimezgė pažintis, kai dar rašiau „Nuodą“, susidraugavome, ji atvyko pas mane į svečius. Išvažiuodama ji juokėsi: kad skaitytojas patirtų pilną skaitymo patirtį, turėtų su manimi pabendrauti, tada neabejotų, jog tikrai gyvenime visaip nutinka, ne tik knygose.

Ypatingas: „Mano vyras Lucas – atrama, jei ne jo palaikymas, negalėčiau rašyti“, – prisipažįsta dviejų romanų autorė. / I. Madelaine asmeninio archyvo nuotr.

– Tad ko moko „Viesulas“?

– Atsipalaiduoti ir į viską – bent į daug ką – žiūrėti paprasčiau.

– Romano herojė Smiltė nėra jau tokia atsipalaidavusi, ji nuolat sau turi priminti, kad reikia stabtelėti, nusiraminti, įkvėpti per nosį, iškvėpti per burną...

– Jaudinasi, bet žino, kad reikia judėti į priekį, negalima visko mesti pusiaukelėje. Kai namuose ėmė nesisekti, ji pasirinko nuotykį – darbą Šveicarijoje ir bando čia įsitvirtinti. Man patinka posakis: „Kada, jei ne dabar“. Man jis tiesiog sukosi mintyse, kai prieš dešimtmetį susikroviau lagaminą ir išskridau į Šveicariją. Kada, jei ne dabar?

Kai rašiau pirmą savo romaną „Nuodas“, herojus nukėliau į Dzūkiją, kaimą miškų apsuptyje – taip kompensavau Lietuvos ilgesį. Antrajame savo romane „Viesulas“ norėjau papasakoti apie šalį, kurioje gyvenu jau dešimtmetį – tad mano herojė vyksta į Šveicariją.

– Kadaise Šveicarija jus sužavėjo iš pirmo žvilgsnio, pamenate tą įspūdį?

– Atvykau į svečius pas draugę, kartu daug važinėjome po Šveicariją, ypač pribloškė kalnai – tuomet pirmąsyk juos išvydau. Vyras labai mėgsta mane pristatydamas naujiems žmonėms pasakoti, kad esu iš Lietuvos, kur aukščiausias kalnas nesiekia 300 m aukščio. Šveicarus tai labai pralinksmina. Tada, prieš daugiau nei dešimt metų, pirmąsyk paragavau fondiu, susižavėjau Ženevos ežero kvapu, kurio iki šiol negaliu pamiršti...

Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Tada patiki, kad ir tavo gyvenime viskas bus gerai.

– Tada sau pažadėjote, kad vieną dieną gyvensite toje stebuklingoje šalyje?

– Po šios kelionės praėjo keleri metai, kai ten vėl atsiradau. Vieną dieną supratau: dabar arba niekada. Niekas netrukdė ryžtis tokiam žingsniui. Užsimerkiau ir... Taip, kaip vaikystėje užsiropšti į medį, nieko negalvoji ir šoki. Aišku, geriau, jei tokią akimirką kas nors stumteli. Mane paragino išdrįsti Ženevoje gyvenanti draugė, kartu pradėjome verslą – internetu pardavinėjome apatinius drabužius.

Kadangi vien iš to pragyventi Šveicarijoje negalėjau, turėjau susirasti ir kitą pajamų šaltinį – įsidarbinau aukle. Tikrai buvau labai drąsi, nemokėjau prancūziškai, o angliškai – labai silpnai. Visko išmokau bendraudama su vaikais. Pasitaikydavo, kad žodžius supainiodavau, ne taip ištardavau ir vietoj griežto paliepimo paimti šepetį ir išvalyti kambarį, pasakydavau susirasti liemenėlę... Angliškai tie žodžiai tokie panašūs... Nesuprasdavau, ko jie prunkščia.

– Kaip minėjote, meilės romanuose dažnai pasakojama ne tik aistros istorija, bet ir paliečiamos gilesnės problemos. Apie ką kviečiate susimąstyti „Viesulo“ skaitytojus?

– „Nuodas“ prasideda legenda, į pasakojimą įpyniau tautosakos motyvų. „Viesulo“ įkvėpimo šaltiniu galima vadinti lietuvių liaudies pasaką „Eglė, žalčių karalienė“. Meilės romanų rašytojos mėgsta remtis visame pasaulyje žinomų pasakų, legendų, mitų siužetais, jų knygose galima atpažinti ir „Pelenės“, ir „Raudonkepuraitės“, ir „Gražuolės ir pabaisos“ motyvus. Man ir kilo mintis, o kodėl netiktų šiuolaikiniam romanui nuo vaikystės mums visiems žinoma pasaka? Juolab ne kartą esu girdėjusi, kaip svetur išvykusi mergina pavadinama Egle, žalčių karaliene. Norėjau panagrinėti kokią nors aktualią problemą. Dar kartą perskaičiau pasaką ir jos pabaiga mane, dabar jau suaugusią moterį, tiesiog sukrėtė: žaltį užkapoja Eglės broliai, tačiau ji pasmerkia ne juos, o savo dukrą, kuri gąsdinama išdavė savo tėvą. Iš šio epizodo ir gimė siužeto linija, kurioje analizavau toksiškus mamos ir dukros santykius. Ir šią problemą galima pabandyti spręsti, Smiltė tai padaro!

Santykis: „Mane pribloškė kalnai, kai pirmą kartą juos išvydau“, – sako Šveicariją įsimylėjusi ir jau dešimtmetį čia gyvenanti mūsų tautietė. Net ir savo naujojo romano heroję ji išsiuntė į Šveicariją. / I. Madelaine asmeninio archyvo nuotr.

– „Viesulo“ herojė Smiltė į Šveicariją išvyksta kiek patobulinusi savo gyvenimo aprašymą. Ar pati esate taip pasielgusi?

– Esu. Tegul nemeluoja tie, kurie tvirtina, kad niekada to nedarė. Juk norisi pabrėžti kai kuriuos savo sugebėjimus priklausomai nuo darbo, į kurį pretenduoji. Tai ne klastotė, bet tik kiek kitoks taškų sudėjimas. Melavau tik pretenduodama į auklės darbą, nurodžiau, kad esu prižiūrėjusi vaiką, nors to nebuvau dariusi. Su drauge perskaitėme, ko prašo auklės ieškanti šeima, surašėme, kad viską moku. Nuėjau į pokalbį, atrodė, puikiai susitvarkiau, o ir vaikas mane priėmė. Tik jau susitikimo pabaigoje jie perklausė, ar tikrai esu tokį mažą vaiką prižiūrėjusi, nes sauskelnių tai nemoku uždėti... Supratau, kad negalėsiu su mažiukais dirbti, radau šeimą, kur reikėjo pagelbėti paaugliams.

Kartais turi elgtis daug negalvodamas, šoki ir... Praėjau viską, galų gale įsidarbinau reklamos agentūroje. Tikrai buvo sunkių akimirkų, kai turėjau daug ko išmokti. „Viesule“ aprašiau ne vieną tikrą momentą: kaip mano šefas apstulbo išgirdęs, kaip bėgau nuo kontrolierių, nes važiavau be bilieto. Ir suknelė su kniedėmis atsisagstė einant į svarbų susitikimą su verslo klientais.

Mano herojės – jau peržengusios trisdešimtmečio ribą, noriu parodyti, kad amžius nėra kliūtis daryti ką nors naujo, siekti karjeros, ieškoti meilės. Netgi kvailai elgtis.

– Net neabejoju, kad perskaitę knygą užsimanys Šveicarijos kalnuose į restoraną nueiti per pusnynus...

– Tai tikrai įspūdinga patirtis – esame su vyru taip bridę. Ne viename aprašyme bandžiau perteikti tai, ką esu patyrusi keliaudama po Šveicariją. Tad jei kas nors atvyks slidinėti ar šiaip pasivaikščioti po kalnus, tikrai išvys panašius restoranus, kalnų užeigas.

– Tai ir tuomet Kilianas – lyg nulietas jūsų vyras?

– Visiškai ne. Kažkada bandžiau rašyti Kalėdų istoriją, herojui davusi vyro vardą – strigau, negalėjau nė sakinio parašyti. Kilianas – mano sukurtas personažas. O mano vyras Lucas – atrama, jei ne jo palaikymas, negalėčiau rašyti. Man reikia daug laiko – rašau, perrašau, vėl sugrąžinu, ką ištryniau.

– Skaitytojų laukia staigmena – piešiniai, papildantys romaną. Jų autorė – jūs! Kaip kilo tokio priedo idėja?

– Nusižiūrėjau nuo amerikiečių, jos taip papildo savo knygas, o aš juk esu studijavusi dailę. Man smagu piešti – jei rašydama išsisemiu, piešdama pasisemiu. Juk ir pradėjau piešti, kai gydytojas diagnozavo man depresiją ir paklausė, ką man patikdavo daryti vaikystėje. Atsakiau, kad piešti. Vėl pradėjau tapyti, o sėdėdama prie molberto atradau garsines knygas – pasinėriau į meilės romanus. Kaip kadaise paauglystėje. Vėliau kilo noras rašyti – taip ir padariau: pradėjau aprašinėti nuotykius su draugėmis, o mums visko yra nutikę. Sėsdavau prie kompiuterio apimta didžiulio liūdesio, rašydavau apie linksmus dalykus, ir nuotaika palengva gerėdavo. Ypač buvo smagu rašyti apie įsivaizduojamus vakarėlius – galbūt todėl, kad tuo metu negalėjau pakelti taurės šampano, nes vartojau vaistus? Atsitraukdavau nuo kompiuterio, o širdyje taip lengva ir gera... Taip atsirado pirmasis mano romanas „Nuodas“, dabar pristatysiu antrąjį, o mintyse jau trečias – ketinu sugrįžti į Piktavilkius ir pasakoti Agniaus istoriją.

Leidyklos nuotr.

Esate atviri naujoms patirtims? Tuomet knyga – jums!

... Šį kartą prisidirbau juodai. Po nesėkmingo meilės romano darbe mane atleido. Po Vilnių ėmė sklisti apkalbos. Dabar su suklastotu CV rankoje sėdžiu į Ženevą skrendančiame lėktuve ir prisiekinėju sau, kad daugiau jokių meilės romanų darbe! Įkvėpk per nosį, sulaikyk, iškvėpk per burną, sulaikyk... Viskas bus gerai.

Ar pavyks Smiltei laikytis sau duoto žodžio? Kokie išbandymai jos laukia naujoje šalyje ir per klastą gautame darbe? Ir svarbiausia – o kaip ten su ta meile?

„Kai manęs kas nors paklausia, apie ką rašau, atsakau – provokuojančias, seksualias ir įgalinančias istorijas moterims. Norėčiau įspėti, kad „Viesulo“ pagrindinė veikėja Smiltė ne visada elgiasi taip, kaip galbūt, kai kurių žmonių manymu, moteris turėtų elgtis. Tiksliau, ji viską daro kaip tik priešingai. Tad, jei jūs pasirengę nuotykiui, neturite išankstinių nusistatymų ir esate atviri naujoms patirtims, tuomet sveiki atvykę! „Viesulą“ aš parašiau jums“, – intriguoja naująjį romaną „Viesulas“ pristatanti I. Madelaine.