G. Rinkevičius: mano profesija – tai mano gyvenimas

Vasario 20 d. jubiliejų švenčiančiam vienam garsiausių visų laikų Lietuvos dirigentui vakar plojo Kauno valstybinės filharmonijos auditorija. Ta proga maestro klausytojams dovanoja didingą austrų kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo (1874–1951) kūrinį "Gurre-Lieder", parašytą pagal danų novelisto Jenso Peterio Jacobseno poemas. Įspūdingą kūrinį pakviestos atlikti istorinės atlikėjų pajėgos – solistai Corby Welchas, Lauryna Bendžiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Tadas Girininkas, Edgaras Davidovičius, skaitovas Vladas Bagdonas, daugiau nei 150 choristų – Kauno valstybinį chorą, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorą, chorą "Vilnius", ir milžiniškos sudėties simfoninį orkestrą, kurį sudarys Lietuvos valstybinis ir Liepojos simfoniniai orkestrai.

Koncerto ir gimtadienio išvakarėse maestro pasidalijo mintimis apie kūrybos ir gyvenimo vertybes.

– Maestro, kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Tėvai pastebėjo gabumus?

– Penkerių metų aš jau dainavau su tėčiu. Tėtis mokėsi dainavimo tuometėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), bet kadangi buvo susituokęs ir tuo metu gimė pirmas vaikas, mano sesuo Meilė, jis metė konservatoriją ir pabaigė Pedagoginį institutą, vokiečių kalbą. Tėtis visąlaik mokytojavo Vievyje, buvo vokiečių kalbos mokytojas. Kartu jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam ir dabar yra didžiausia aistra, hobis, meilė – tai, be ko jis negalėtų gyventi. Kaip solistas tėtis dainavo kaimo kapeloje "Galvė", turėjo gerą balsą, ir aš kartais pagalvodavau, kad jeigu jis būtų baigęs Muzikos akademiją, laisvai galėtų dainuoti baritono partijas operos teatre. Vaikystėje kartu su tėčiu dainuodavau duetu visokiose meninės saviveiklos perklausose ir koncertuose. Tuo laiku ši veikla buvo laisvai privaloma – į namus net atvažiuodavo kultūros skyriaus vedėjas, nuostabus žmogus Julius Pulauskas, Dainiaus Pulausko (žinomas džiazo pianistas – red.past.) tėtis. Ir prašydavo eiti dainuoti. Net dabar prisimenu dainą: "Kosmonautai ir svajotojai patvirtina, kad Marse baltos obelys žydės". Nuo to prasidėjo mano muzikinis kelias.

Koncertas visą laiką priklauso nuo daugelio dalykų: kaip paruoštas orkestras, kaip aš pats surepetavęs su orkestru, kokio lygio muzikantai, kokio lygio simfoninis orkestras.

– Kaip atsidūrėte M.K.Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje?

– Pirmą klasę baigiau Vievyje, mano pirmasis muzikos mokytojas buvo Juozas Gečas Vievio muzikos mokykloje. Vievyje buvo labai gražių šviesuolių, kurie dirbdavo tam, kad šviestų žmones ir skleistų kultūrą. Paskui senelis, tėtis ir muzikos mokytojas J.Gečas nusprendė, kad muzikos turiu mokytis rimčiau, ir nuo antros klasės aš jau buvau M.K.Čiurlionio menų mokykloje, mane atidavė į internatą. Buvau mamos vaikas, netgi darželio nelankiau, tai man buvo labai skaudus smūgis, ir tėvai vos neatsiėmė manęs atgal. Vis dėlto klasės auklėtoja paaiškino, kad nereikėtų to daryti. Laikui bėgant apsipratau, nors visą laiką ilgėjausi namų. Kita vertus, dabar labai džiaugiuosi, nes tai buvo tokia savarankiškumo mokykla, kurios neišėję nežino, ką tai reiškia.

Aukštyn: G. Rinkevičiaus kelias – nuo pirmųjų laimėjimų konkursuose, koncertų su profesionaliu orkestru iki valstybinių apdovanojimų prezidentūroje. Organizatorių ir asmeninio archyvo nuotr.

– Muzika buvo jūsų meilė iš pirmo žvilgsnio, o gal turėjote ir kitų hobių?

– Ne, iš pradžių man visiškai tas pats buvo muzika. Tiesiog viskas gerai sekėsi ir iki kokios aštuntos devintos klasės aš iš viso nieko negalvojau, kas toliau bus. Per daug neišgyvenau, nes mokytojai visi patiko ir viskas ėjosi neblogai. Nebuvo nei matematikos, nei lietuvių problemų – ir dabar rašau be klaidų. Nuo aštuntos klasės pradėjau mokytis dirigavimo pas mokytoją Nadeždą Kazakauskienę, kuri ir įskiepijo tikresnę meilę muzikai ir būtent dirigavimui. Ji buvo iš Sankt Peterburgo ir pasakė, kad man reikia ten važiuoti ir stoti į Muzikos akademiją. Taip ir padariau. Mokykloje mokiausi nuo šešerių metų, sulaukęs septyniolikos jau buvau Sankt Peterburgo konservatorijos studentas.

– Kas jums įdomiausia dirigento profesijoje?

– Kai šia profesija užsiimi daugiau nei 40 metų, apie tai, kas įdomiausia, net nesusimąstai. Nes viskas yra įdomu. Net nepagalvoji, kad galėtum gyventi be to. Esu labai laimingas žmogus, nes mano profesija nepertraukiamai susijusi su mano gyvenimu. Nėra taip, kad nuėjau į darbą, padirbau ir tada galvoju, kaip praleisti laisvalaikį, – ne, viskas ištisai vyksta. Ir aš – amžinas studentas, nes reikia mokytis naujus kūrinius. O nauji kūriniai yra labai įdomu.

– Ar esate susimąstęs, kokią profesiją pasirinktumėte, jei nebūtumėte dirigentu?

– Taksisto! (Juokiasi.) Nes man patinka automobiliai. Bet iš tiesų aš juokauju, nes nežinau, kas būtų, jeigu pavažinėčiau kaip taksistas – tiesiog anksčiau taip visada atsakydavau į šį klausimą. O šiaip vis tiek būtų kažkas su muzika...

– Kokie momentai labiausiai įsiminė jūsų gyvenime?

– Turbūt pirmieji konkursai. Ir Peterburgas. Peterburge mokiausi šešerius metus, ir man labai patiko. Nuostabus miestas, labai įdomūs žmonės, labai daug įdomios inteligentijos ir išsilavinusių žmonių. Bendravau su muzikantais, vaikščiojau į filharmonijas, mačiau gyvą Jevgenijų Mravinskį (legendinis rusų dirigentas – aut. past.) ir jo koncertus – visa tai paliko didžiulį įspūdį. Įstojęs į Peterburgo konservatoriją, pirmą kartą pasijutau, kad esu ypatingoje vietoje tuomet, kai surinko visus studentus, ir vienas senas profesorius, pianistas, pagrojo labai paprastą kūrinį – Ludvigo van Beethoveno "Elizai". Buvau pritrenktas, koks vis dėlto yra muzikos gylis, kokios interpretacijos galimybės ir kaip paveikia, kai groja žmogus, kuris gali tą muziką atskleisti. Tada supratau, kad atsiradau teisingoje vietoje ir kad čia, kur esu, yra meno šventovė. Iš tiesų pirmas įspūdis buvo pribloškiantis. O paskui įsimintinų momentų buvo labai daug. Pirmieji konkursai – V sąjunginis dirigentų konkursas Maskvoje, tarptautinis Herberto von Karajano fondo konkursas Berlyne, dirigentų konkursas "In memoriam János Ferencsik" Budapešte, mano pirmosios vestuvės, kai man buvo 20 metų, Rūtos gimimas, Saulės gimimas... Taip pat, kai Lietuvoje po Maskvos konkurso vietinė valdžia davė man butą – tais laikais konkurso laimėjimas buvo kaip olimpinis medalis. Lietuvoje nebuvo dirigentų, kurie laimėjo tokius konkursus.

Vis dėlto svarbiausias dalykas yra mano šeima. Dabar, kai yra mažiukas Linukas, jis yra toks mano džiaugsmas, kad esu devintame danguje.

– Muzikos pasaulyje garsėjate ambicingomis idėjomis, drąsa, novatoriškumu ir plačiais užmojais. Savo jubiliejui pasirinkote taip pat įspūdingą kūrinį –  A.Schönbergo "Gurre-Lieder".

– Kada, jeigu ne dabar? Kiekvienam dirigentui per savo gyvenimą norisi padiriguoti etapinius kūrinius. Tokie kūriniai yra L.van Beethoveno Penktoji, Devintoji simfonija, Gustavo Mahlerio Penktoji, Aštuntoji simfonija, Igorio Stravinskio "Šventasis pavasaris", Olivier Messiaeno "Turangalila", taip pat kai kurios operos. A.Schönbergo "Gurre-Lieder" – tai pat etapinis kūrinys, vėlyvojo romantizmo šedevras, parašytas 1903–1913 m. 1912-aisiais A.Schönbergas jau buvo parašęs "Mėnulio Pjero", su kuriuo prasidėjo jo dodekafonijos laikotarpis, bet "Gurre-Lieder" jis dar kartą įrodo, kad yra tikrojo vėlyvojo romantizmo meistras. Tad tie, kurie galvoja, kad atėję klausyti A.Schönbergo išgirs dodekafoniją, smarkiai apsiriks. Stilistiškai tai labai panašu į Richardą Straussą, vėlyvąjį Richardą Wagnerį, kažkas iš G.Mahlerio, kažkas iš Antono Brucknerio... A.Schönbergas yra labai talentingas ir genialus kompozitorius. Tai neįtikimo masto kūrinys, turbūt netgi didesnis negu G.Mahlerio Aštuntoji simfonija – trys chorai ir labai didelė orkestro sudėtis, kuri Lietuvos salėse tikrai netelpa, nes salės nepritaikytos tam nei akustiškai, nei erdviškai.

– Savo gyvenime pasiekėte daugybę įspūdingų pergalių – laimėjote tarptautinius konkursus, įkūrėte Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuriam vadovaujate jau daugiau nei tris dešimtmečius, klausytojams pristatėte daugybę įspūdingų programų, pelnėte aukščiausius valstybės apdovanojimus. O viduje ar jaučiatės iki galo save realizavęs?

– Ne. (Šypsosi.) Bet esu realizavęs tikrai labai daug ir patyręs didelių kūrybinių satisfakcijų. Koncertas visą laiką priklauso nuo daugelio dalykų: kaip paruoštas orkestras, kaip aš pats surepetavęs su orkestru, kokio lygio muzikantai, kokio lygio simfoninis orkestras. Man būtų labai įdomu padiriguoti Vienos filharmonijoje arba Berlyno filharmonijoje, bet stengsiuosi, kad viskas būtų prieš akis. Žinoma, turėjau nuostabių susitikimų su labai aukšto lygio orkestrais – tarp jų visi Maskvos, Sankt Peterburgo simfoniniai orkestrai, kurie savo meistriškumu nė kiek nenusileidžia geriausiems Europos ir Amerikos simfoniniams orkestrams.

– Atrodo, visas jūsų gyvenimas yra muzika – repeticijos, koncertai, partitūrų mokymasis... Kas, be muzikos, gyvenime jums teikia džiaugsmą?

– Vis dėlto svarbiausias dalykas yra mano šeima. Dabar, kai yra mažiukas Linukas, jis yra toks mano džiaugsmas, kad esu devintame danguje. Mano šeima teikia man didžiulį džiaugsmą, tikrai neužmirštu ir savo vyresnių vaikų, bet pats mažiausias vis tiek yra mažiausias – tai yra visiškas, absoliutus stebuklas. Mamos turbūt tai visada įvertina, o tėvai – su amžiumi. Kai gimė Rūta, Saulė, muzika man buvo absoliučiai svarbiausia, kai gimė Laura, Ieva, Marius, jau galvojau, kad šeima svarbiau. Dabar tikrai galvoju, kad artimi žmonės yra svarbiausia – mano žmona ir mano vaikučiai.

O hobių yra visokių. Pavyzdžiui, automobiliai. Kartais specialiai važinėju po pasaulį pasižiūrėti naujų atradimų šitoje srityje, ir man be galo patinka. Žinote, buvau Paryžiuje – aplankiau automobilių parodą ir Luvrą. Aišku, gal negalima lyginti tokių dalykų, bet aš laisvai galiu lyginti, nes automobilių formos, grožis, nauji koncepciniai modeliai man be galo įdomūs. Automobiliai yra mano aistra, jų turėjau visokių, taip pat ir motociklų. Man labai gražu pažiūrėti ir labai įdomu vairuoti – aš ne šiaip sau apie taksistus kalbėjau. (Šypsosi.)