Floristė savo darbais siekia džiuginti žmones

Nuo mažens – prie meno

„Pagal profesiją esu komunikacijos specialistė, o šiaip esu kūrybiškas žmogus, kuris visą laiką ieško, kaip ir kur save realizuoti, – prisistato Virginija. – Kūrėjo etiketės sau ilgą laiką neklijavau, bet realiai gyvenimas rodo, kad niekur nuo to nepabėgsiu. Kurdama savo kompozicijas džiuginu tiek save, tiek kitus. Žinau, kad viena iš mano misijų gyvenime – džiuginti žmones.“

Virginija pasakoja nuo vaikystės buvusi meniška, tačiau labiau likusi į muziką – lankė muzikos mokyklą, baigė Konservatoriją, tačiau ateities su muzika nesiejo. O kai pajuto, kad kažko jos gyvenime trūksta, vėl pradėjo ieškoti, kaip save išreikšti kūryboje, ir įstojo mokytis floristikos. Galiausiai iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų ėmė kurti floristines kompozicijas rėmeliuose.

„Negalėčiau tiesiog dirbti nuo 8 iki 17 valandos ir daugiau nieko neveikti. Man būtina ir kažkaip kitaip save išreikšti, – sako pašnekovė. – Floristika – viena iš mano saviraiškos formų.“

Paviliojo floristika

Virginija pasakoja, kad dar 2016 m. buvo sugalvojusi kurti ypatingas kalėdines eglutes. Viskas sekėsi, bet baigėsi Kalėdų sezonas, baigėsi ir kūryba.

„Tačiau po kelerių metų prisiminiau tą veiklą ir tai, kad man ji patiko – pats procesas, tas kuitimasis, – pasakoja ji. – Tada jau buvau baigusi visokias bakalauro, magistro studijas, turėjau laisvo laiko. Kaune radau floristikos studijas, kur buvo galima mokytis po darbo, vakarais ir savaitgaliais. Pagalvojau, kad tai puiki galimybė išmokti kažką naujo ir vėliau susieti savo ateitį su šia sritimi, nes man tai patiko. Tad baigiau dar ir floristikos studijas.“

Natūralumas: Virginija siekia, kad rėmeliuose atsispindėtų gyvas gamtos gyvenimas, tad ieško būdų, kaip sudėlioti augalus, kaip dar kitaip juos atskleisti. V. Tulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, tai, ką ji daro dabar, nėra visai tai, ko mokėsi. Dabar ji nedirba su gyvomis gėlėmis – naudoja stabilizuotus ir džiovintus augalus, bet apie tai žinių pasisėmė mokydamasi floristikos. Sako, bandžiusi dirbti ir su gyvomis gėlėmis, kurti puokštes, bet nei tuo metu, nei dabar neturi nei kur sandėliuoti gyvų gėlių, nei vietos su jomis dirbti, tad atrado alternatyvą.

Kai kurie mano darbai panašūs, tačiau identiški nebus, nes gamtoje nėra dviejų vienodų augalų.

„Iš tiesų kurti vertikalias puokštes rėmeliuose pradėjau su gyvomis, sodinamomis gėlėmis, tačiau pamačiau, kad žmonės nelabai tokius dalykus supranta, gal net šiek tiek jų prisibijo, nes nežino, kaip tokius augalus prižiūrėti. Tada atradau džiovintus augalus, išmokau padaryti taip, kad kūrinys džiugintų nekeldamas jokių rūpesčių – tereikia pasikabinti ir grožėtis“, – sako pašnekovė.

Nėra dviejų vienodų

Pirmoji Virginijos vertikali puokštė rėmelyje gimė, kai buvo jos draugės vestuvės ir meniškos prigimties moteris norėjo padovanoti jai puokštę iš mūsų laukų augalų su tekstu. „Surinkau kviečius, sudėjau su levandomis, kitomis smulkiomis gėlėmis, ir išėjo nuostabi puokštė“, – prisimena Virginija.

Savo kūriniams ji dažniausiai naudoja džiovintus Lietuvos pievose augančius augalus, tik dėl ryškesnių spalvų kartu derina samanas ar kokias nors stabilizuotas gėles. Bet ir vien tik iš lietuviškų augalų kurtos puokštės atrodo labai gražiai.

„Kadangi turiu artimų žmonių, kurie ūkininkauja, daug laiko praleidžiu laukuose, tad iš ten parsinešu visokių smilgų, žydinčių lauko gėlių, po to jas džiovinu, tikrinu, ar išdžiuvusios jos bus gražios ir tinkamos kūrybai. Tad vis einu tokiu eksperimentų keliu, bet jis man labai įdomus“, – teigia pašnekovė.

Ji viską daro pati – renka, džiovina, kuria. Kartais augalus perka iš kitų, bet ne visada tai pasiteisina. Atrodo, gražu, bet vėliau pamatai, kad augalai arba labai trupa, arba per ilgi, o jei nukerpi – praranda vaizdą.

„Rėmelis kartais riboja, bet kartu ir verčia galvoti, kaip ir ką daryti. Dažniausiai turiu pirminę idėją, tada mėginu dėlioti augalus ir žiūrėti, kas išeis. Kai kurie mano darbai panašūs, tačiau identiški nebus, nes gamtoje nėra dviejų vienodų augalų. Pati dažnai peržiūriu savo kūrinių nuotraukas ir matau, kad kiekvienas jų – kitoks. Kartais norėčiau vieną ar kitą atkartoti, bet nepavyksta, nes tiesiog augalai kitaip susidėlioja“, – atskleidžia kūrybinio darbo subtilumus Virginija.

Dalelė gamtos namuose

Įkvėpimo savo darbams kūrėja sako ieškanti internete, kitų floristų darbuose, bet dažniausiai kūrybinis procesas vyksta ekspromtu ar eksperimentuojant.

„Ilgai nešiojausi mintį sudėlioti gėles ratu, bet buvau užsiėmusi, vis neprisiruošiau. Žinote, kaip būna – turi mintį, bet vis rankos neprieina. Ir staiga viena klientė pasakė norinti būtent tokios puokštės. Taip ir gimė tos gėlės ratu – atrodo, kažkas mane pastūmėjo įgyvendinti tą idėją“, – dalijasi pašnekovė.

Ji svarsto, kad šių floristikos kūrinių rėmeliuose tikslas – pasiekti, kad žmogus nors trumpam prisimintų gamtą, brangintų ją.

„Aš dažnai išeinu į gamtą – vaikščioti, būti, stebėti. Šių dienų tempas beprotiškas: visi skubame, daug visko turime padaryti. Gamta padeda mums atrasti pusiausvyrą. Būdami gamtoje nurimstame, daug ką apgalvojame, kažką nusprendžiame. Man tos augalų kompozicijos yra dalelė gamtos, kurią galime turėti tarp tų betonų. Noriu, kad į jas pažiūrėję žmonės prisimintų, iš kur mes, kas mes ir kur iš tiesų turėtume būti“, – sako V. Tulevičiūtė.