Vos priėjusi prie pirmojo ekrano pamačiau ryškiai žalias raides, skaitmeninį tekstą, kuris mirgėjo lyg gyva, pulsuojanti augalo venų sistema. Tai priminė savotišką medžio DNR, verčiamą į žmonėms atpažįstamus simbolius. Kilo klausimas: ar menininkė bando išversti tai, ką kalba gamta, į mums suprantamą kalbą? Gal kaip tik siekia parodyti, kad mes, žmonės, nesugebame iki galo suprasti šio sudėtingo ryšių tinklo, jungiančio šaknis, grybieną, kerpes ir mūsų pačių kūnus?

Kai priėjau prie ausinių, kabėjusių šalia ekranų, pagalvojau, kad galbūt garsai padės dar labiau įsijausti į miško atmosferą. Visgi užsidėjusi jas supratau, kad tai nėra įprastas miško ošimas ar paukščių čiulbesys. Girdėjosi trūkčiojantys, kartais net kiek įkyrūs elektroniniai traškesiai, šnypštimas ir retkarčiais išnyrantis, beveik užslėptas gamtos motyvas. Šie garsai atrodė taip, lyg miškas būtų pakliuvęs į skaitmeninę mašiną, kuri bando atkurti jo balsus, bet negali to padaryti sklandžiai. Visa tai privertė jaustis kiek nepatogiai, tačiau vėliau supratau, kad tas nepatogumas, matyt, yra dalis menininkės sumanymo.

Pavadinimas „Gyslos“ man siejasi ne tik su kraujotaka, bet ir su plačiausiu ryšių tinklu, kuriame esame įpinti. Grybų pasaulis, pavyzdžiui, garsėja po žeme išsiraizgiusia grybiena, kuri sujungia skirtingus augalus, padeda jiems apsikeisti maisto medžiagomis ir informacija. Argi tai neprimena kraujotakos, kurios mes nematome, bet ji egzistuoja, pumpuoja gyvybę ir vienija organizmą? Šioje parodoje Karolina, regis, siekia parodyti, kad egzistuoja dar ir kiti ryšiai – skaitmeniniai, žmonių sukurti, kurie lyg tarp kitko susipina su natūraliais. Kartais šie ryšiai sukelia triukšmą, trikdžių, bet galbūt ir suteikia naujų galimybių pažinti gamtą.

Egzistuoja ir dar kiti ryšiai – skaitmeniniai, žmonių sukurti, kurie lyg tarp kitko susipina su natūraliais.

Menininkė savo kūryboje jau kurį laiką tyrinėja gamtos ir technologijų sankirtas. Savo kelią ji pradėjo nuo eksperimentinės tapybos, tačiau vėliau vis dažniau ėmė naudoti skaitmeninius įrankius, bandydama sujungti mokslinį požiūrį į augalų pasaulį ir meno praktiką. Dar būdama studentė, K. Ū. Valentaitė mėgo keliauti į miškus ir ten fiksuoti neįprastus augalų vaizdus. Ji darydavo makronuotraukas, paskui jas apdorodavo įvairiomis kompiuterinėmis programomis, tarsi mėgindama išsamiau atskleisti paslėptas detales. Kai kurios iš tų fotografijų netgi buvo padidintos iki tokio masto, kad žiūrovai nebežinojo, ar žiūri į kosminio kūno paviršių, ar į medžio žievę. Šioje parodoje taip pat pastebėjau tą patį principą – stambūs planai, kurie verčia abejoti, ką iš tiesų matai.

Išeidama iš galerijos supratau, kad ši paroda ne tik skatina estetinį pasimėgavimą, bet ir kelia svarbių klausimų: kaip mes, žmonės, galime derėti su miško organizmais, jų kerpėmis, samanomis, grybais, medžiais? Ar galime juos pažinti skaitmeniniais įrankiais, ar vis dėlto technologijos labiau mus tolina nuo to tikrojo gamtos ritmo? „Gyslos“ yra puikus pavyzdys, kaip menininkas gali sukurti naują pojūčių lauką, kuriame kiekvienas esame kviečiamas ieškoti asmeninio ryšio su pasauliu, kuris, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti svetimas. Gal tikrai tarp mūsų ir miško egzistuoja nematomas venų tinklas, jungiantis mus visus į vieną gyvą, kvėpuojančią sistemą – nors kartais šis ryšys būna kupinas trikdžių, triukšmo ir nepatogumų? Visgi būtent tai, mano manymu, ir daro meną paveikų: jis ne tik gražus, bet ir skatina mus klausytis, mąstyti ir jausti giliau.