Parodų salėse

Felikso Lupeno žvilgsnis į moterį

„Klaipėdos galerijoje“ atidaryta vokiečių menininko Felikso Lupeno tapybos darbų paroda – pirmasis Vokietijoje gyvenančios lietuvės rašytojos Jutos Noak bandymas Hamburgo menininkų kūrybą pristatyti Lietuvoje.

Nuo pat vaikystės aistra tapyti degantis F.Lupenas savo kilmės šaknų ieško ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. „Norėjosi, kad šis žmogus pamatytų Lietuvą. Feliksas buvo sužavėtas“,- pasakojo J.Noak, su F.Lupenu susipažinusi vienoje parodoje Hamburge ir spontaniškai pasiūliusi jam savo kūrybą parodyti lietuviams.

„Klaipėdos galerijoje“ eksponuojamą parodą jau išvydo Vilniaus bei Kauno meno gerbėjai.

Nenusivylusi pirmuoju bandymu organizuoti parodą, J.Noak jau pakvietė keletą Lietuvos skulptorių dalyvauti rugpjūčio 21 dieną Hamburge vyksiančiame meno simpoziume, į kurį atvyks ne tik vilniečiai skulptoriai, bet ir klaipėdietis Klaudijus Pūdymas. Savo kūrinius jie pristatys improvizuotame skulptūrų parke.

Tarp abstrakčios ir primityvistinės tapybos manieros balansuojantis F.Lupenas – diplomuotas ekonomistas, nors, kaip teigia J.Noak, visa savo esybe visada troško tapyti. Tačiau, pasisukiojęs bohemiškoje terpėje, suvokė, jog iš tapybos negalės pragyventi, ir pasirinko kur kas pragmatiškesnę profesiją.

Galbūt šio pragmatizmo atšvaitų galima išvysti ir F.Lupeno kūryboje. Daugumos jo paveikslų dominuojanti tema – moteris su visais moteriškumo atributais: masyvios, regis, visą kūną perrėkiančios kietos krūtys, šiek tiek gremėzdiški, kampuoti torsai su išryškinta fantasmagoriška anatomija, pernelyg grynos, be subtilumo drobę dengiančios spalvos. Tai kiek atbaido žiūrovą. Verčia jį atsitraukti ir stebėti menininko vizijas įtarokai.

Anot J.Noak, F.Lupenas tapo tai, ką nori ir kaip nori, kaip mato išorinį pasaulį. Regis, šis dailininkas net šiek tiek ironiškai šaiposi iš nusistovėjusių tapybos reliktų, mažai paiso stiliaus, tonavimo taisyklių. Galų gale tai ir nėra labai svarbu. Menininkai savo kūryba dažnai bando laužyti tiek žanro, tiek mąstymo stereotipus.

Tačiau egzistuoja ir estetiniai pojūčiai, kurie lietuviams, regis, nėra visai atbukę. Netgi agresyviuose, revoliucinguose kūriniuose tikimės išvysti tai, kas ne tik šokiruotų, bet ir bylotų apie menininko gebėjimus jausti tapybos muzikos taktą bei ritmą.

Pasak parodos kuratorės, spontaniška aistra nužymėtas paveikslo turinys išlieka nesudrumstas ir nesuklastotas. Vis dėlto nepatikliam žiūrovui F.Lupeno darbuose kiek trūksta minties, formos grynumo, o perdėm rėkiančios spalvos atšipina žvilgsnį.

Tačiau taip F.Lupenas mato pasaulį. Toks jo supratimas apie pasaulį. Taip jis perkeliamas į drobes. Galim tik džiaugtis, kad turime progą su juo susipažinti.