Europos viduramžių istorijos pamokėlė žaislų muziejuje Bretanėje

Žosleno pilis

Tai seniausia, anot „Wikipedijos“, privačiai valdoma nekilnojamojo turto nuosavybė pasaulyje, o ją valdančios Rohanų šeimos šaknys siekia XI a. (!) Tyliai sau pagalvoju, kad ji turbūt yra ir viena seniausių giminių Europoje.

Nuostabaus gotikinio pilies fasado vaizdas atsiveria kiek kairiau nuo centrinių pilies vartų. Holo pakraštyje kukliai rymo šeimos XIII kunigaikščio Alaino Louiso Auguste’o de Rohano-Chabot biustas, sukurtas 1910 m. skulptoriaus Auguste’o Rodino – vieno žymiausių naujųjų laikų pasaulio skulptorių, laikomo moderniosios skuptūros pradininku. Pilies viduje lankytojų akis lepina viduramžių lobiai: autentiškas valgomasis, 3 tūkst. tomų senovinių knygų biblioteka ir didžiulis salonas, kuriame puikuojasi „Sèvres“ porcelianas, „Gobelin“ kilimai ir astronominis laikrodis.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Jei, panašiai kaip aš, apie Bretanę girdėjote tik per istorijos pamokas mokykloje ir šie didingos prancūzų kultūros pavadinimai nedaro jums didelio įspūdžio, informuoju, kad manufaktūra „Gobelin“ įsteigta dar viduramžiais (tuo metu tai buvo tekstilės dažymo įmonė), savo gobelenus ir kilimus tiekė Prancūzijos karališkajam dvarui nuo Liudviko XIV, dar žinomo Karaliaus Saulės vardu, laikų ir (anot „Wikipedijos“) šiandien yra viena iš nuostabiausią tekstilę pasaulyje gaminančių įmonių. „Sèvres“ porcelianas gaminamas nuo 1756 m. (1740 m. įkurta originali porceliano manufaktūra „Vincennes“ 1756-aisiais buvo perkelta į Sèvro miestelį markizės de Pompadour iniciatyva – iš ten jai buvo patogiau atlikti įstaigos globėjos pareigas, kurias paveldėjo iš savo pirmtakės, karaliaus Liudviko XV lenkės žmonos Marijos Leščinskos), o nuo 1759 m. iki pat 2009 m. ji priklausė Prancūzijos Vyriausybei. Šiandien manufaktūra, kaip ir visą savo gyvavimo istoriją, gamina šiuolaikinės paskirties objektus, o su ja bendradarbiavusių menininkų sąraše – gausybė žinomų pavardžių, tokių kaip François Boucher, Viola Frey, Yayoi Kusama, A. Rodinas, Ettore Sottsass ir daugelis kitų.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Šiandien pilyje gyvena 1938 m. gimęs keturioliktasis šeimos kunigaikštis Josselinas de Rohanas, Didžiosios Britanijos garbės ordino kavalierius, nuo 1998 iki 2004 m. buvęs Bretanės regiono prezidentu (tiesiogiai renkamu regioną valdančiu atstovu) ir garbingu 2,5 tūkst. gyventojų turinčio Žosleno miestelio meru (jam vadovavo 1965–2000 m., taigi iš viso 35 metus!).

Didinga istorija

Žosleno pilies pradžia – 1008 m., jos pavadinimas kilęs nuo Porhoët vikonto Guéthénoco sūnaus Goscelinus vardo.

Beje, bretonų kalba pastatas vadinasi Kastell Josilin – gatvių pavadinimai prancūzų ir bretonų kalbomis buvo gan mįslingas kelionės atradimas. Bretonų kalba gyvuoja nuo IX a., tačiau aršios centralizacijos ir prancūzų nacijos vienijimo politika pavertė ją nykstančia – dvikalbiai gatvių pavadinimai ir kitos iškabos yra Bretonų kalbos agentūros, įsteigtos 1999 m., veiklos padarinys.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Dabartinę pilį pastatė didikas Olivier de Clissonas V (vadintas Mėsininku) 1370 m., karų su Anglija įkarštyje. Įspūdinga šeimos istorija: tėvas Olivier de Clissonas IV buvo įtariamas suokalbiu su anglais, suimtas ir 1343 m. nukirsdintas Paryžiuje. Kadangi jo kaltė nebuvo įrodyta, nors teismas ir vyko, žmona Jeanne’a de Clisson pasitelkė du savo paauglius sūnus, Olivier ir Guillaume’ą, kad atkeršytų už vyrą ir tėvą, suorganizavo laivų flotilę ir pradėjo piratinę kovą prieš prancūzų laivus. Deja, sėkmė keršytojams nebuvo palanki, Guillaume’as mirė nuo išsekimo, o Olivier su motina teko dreifuoti nevaldomame laive penkias dienas, kol juos surado ir priglaudė kita aristokratų – Montfortų – šeima.)

K. Stankevičiūtės nuotr.

Olivier šios žemės atiteko iškeitus karaliaus Karolio V už karo nuopelnus suteiktas žemes Normandijoje į Žosleno apylinkes. 1373 m. vedybos su Margareta Rohan, vienos seniausių ir galingiausių Bretanės giminių, kildinamos iš pirmųjų Bretanės karalių ar netgi Anglijos įkūrėjo Conano Meriadoco, atstove, sutvirtino O. de Clissono pozicijas tarp Bretanės kilmingųjų. Jam pavyko užbaigti Žosleno pilį – įspūdingo dydžio tvirtovę, supamą devynių bokštų. Deja, XVII a. religiniai karai sunaikino dalį pilies pasididžiavimo: kardinolo Richelieu nurodymu, trys bokštai buvo nugriauti. Prancūzų revoliucijos laikais viename iš likusių šešių bokštų buvo kalėjimas. Vėliau buvo sunaikinti dar du bokštai, pilis buvo apleista iki 1850 m., kai kunigaikštis Josselinas de Rohanas X ir jo sūnus Alainas pradėjo didžiuosius restauravimo darbus.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Nuo 1928 m. Žosleno pilis – saugomas istorinis paminklas.

Žaislų ir lėlių miuziejus

Rohanų giminės vyrai gali didžiuotis architektūros ir politikos pasiekimais, o moterims priklauso kūrybiškumo ir kultūrinės veiklos laurai. Žosleno pilyje veikia didžiausias privatus Prancūzijos žaislų ir lėlių muziejus, kurio kolekcijoje – daugiau nei 5 tūkst. objektų.

Buvusiose arklidėse įkurto muziejaus istorija prasidėjo daugiau nei prieš 40 metų, kai dabartinė kunigaikštienė Antoinette de Rohan 1973 m. atrado pilies palėpėje dėžes su savo vyro prosenelės Herminie de Rohan XIX a. lėlių kolekcija.

H. de Rohan (1853–1926) buvo gretimų Léono apylinkių kunigaikščio žmona, poetė, pasaulinio garso įžymybė, gyvenusi tarp trijų pilių – tėvų šeimos namų Paryžiuje, Žosleno pilies ir Fées pilies Pontijake, kurią pastatė jos tėvas, markizas de Verteillacas. Savo Paryžiaus salone ji linksmino literatus, tokius kaip poetas ir tapytojas Robert’as de Montesquiou, kuris, savo ruožtu, istorijoje išliko kaip vienas žinomiausių to laikotarpio dendžių, savo persona įkvėpusių mažiausiai du fikcinius personažus: Jeano des Esseinteso figūrą Joriso-Karlo Hyusmanso romane „Atvirkščiai“ (À rebours, 1884 m.) ir Barono de Šarliuso portretą Marcelio Prousto kūrinyje „Prarasto laiko beieškant“ (1913–1927 m.). Manoma, kad R. Montesquiou asmenybės bruožų galėjo atsirasti ir Oskaro Wilde’o romane „Doriano Grėjaus portretas“ (1891 m.).

K. Stankevičiūtės nuotr.

Tačiau grįžkime prie H. de Rohan. Aistringa poetė, prancūzų poetų draugijos narė paskelbė tris poezijos rinkinius vieną po kito: „Lande fleurie“ (1905), „Les Lucioles“ (1907) ir „Souffles d'Océan“ (1911). Taip pat įsteigė poezijos prizą, skaitė paskaitas literatūros temomis Paryžiuje, Briuselyje ir provincijoje. Laisvalaikiu dar buvo tapytoja, ir – čia jau visai smulkmena – turėjo penkis vaikus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą netekusi vyriausiojo sūnaus, H. de Rohan pavertė savo dvarą karo ligonine ir atsidavė sužeistųjų slaugymui, už tai buvo apdovanota Prancūzijos garbės legiono ordinu, Prancūzų padėkos medaliu ir Italų padėkos medaliu, teikiamais civiliams už pagalbą kariams, nukentėjusiems Pirmajame pasauliniame kare.

Kaupti žaislus ir kelionių suvenyrus kunigaikštienė Herminie pradėjo XIX a. pabaigoje. Seniausi muziejaus kolekcijos objektai – XVII a., atvežti iš įvairių šalių, nemažai eksponatų – rusiškos kilmės. „Ji daug keliavo, – sako A. de Rohan, – ir iš kiekvienos kelionės parsiveždavo po lėlę nacionaliniu kostiumu šalies, kurioje lankėsi.“ Pradinėje, palėpės, kolekcijoje buvo apie 100 lėlių – ją kataloguoti ir sužinoti kiekvienos lėlės istoriją ir atsiradimo aplinkybes užtruko keletą metų. Šiuo darbu kunigaikštienė Antoinette užsiėmė pati.

K. Stankevičiūtės nuotr.

1984 m. ji atidarė Lėlių ir žaislų muziejų. Nuo to laiko daugybės rėmėjų dėka originali kolekcija ganėtinai išaugo. Daugybę lėlių dovanojo įvairiausi šeimos draugai, pažįstami ir įžymūs žmonės. Naujos lėlės, žaislai ir žaidimai, atkeliaujantys kasmet, leidžia rengti kasmetes temines kolekcijas, kurias nuo 1988 m. kuruoja ir rengti padeda Barbara Spadaccini, žaislų ir lėlių specialistė iš Paryžiaus dekoratyviųjų menų muziejaus.

Šiandien tarp Rohanų šeimos kolekcijos eksponatų – istoriniai ir šiuolaikiniai žaislai, stalo žaidimai, gyvūnai, traukiniai, lėktuvai ir visiškai įrengti lėlių nameliai su baldais ir porcelianu, muzikinės dėžutės, daug lėlių bretonų kostiumais ir išskirtinis japoniškų lėlių rinkinys, kolekcijos pažiba, kurioje – net 120 elementų, kai kurios lėlių – be galo reti egzemplioriai. Tam skirtas pirmas muziejaus aukštas, kuriame įkurdinta ir nuo 1994 m. kaupiama kolekcija. Antrame muziejaus aukšte demonstruojamos pirmosios kunigaikštienės Herminie surinktos lėlės ir seniausi eksponatai iš XVII a.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Muziejaus ekspozicija – savotiška kelionė laiku: čia galima išvysti Charles’io Chaplino, Sarah’os Bernardt, Josephine’os Baker lėlių kartu su Britney Spears vaizduojančia figūrėle; lėlės lankosi kepykloje, ligoninėje, važiuoja dviračiais, skrenda lėktuvais, keliauja vežimaičiais, karietomis ir traukiniais, dalyvauja Mišiose, gyvena ekologiškame name, užsiima joga. Muziejaus vitrinose aptiksime scenų iš pamokų mokykloje 1905 ir iš 1930 m., 1908 m. bakalėjos parduotuvės ir net karo lauko ligoninės. Šalia ypatingosios japoniškos kolekcijos gan išsamiai pristatomi beveik visi pasaulio regionai, šalys ir tautos, galima rasti lėlių įvairiausiais nacionaliniais kostiumais ir uniformomis, netrūksta ir palydovų – įvairiausių gyvūnų: nuo šunų iki dramblių ir kitų egzotinių (bent jau europiečio akiai) sutvėrimų. Viena elegantiškiausių – 1903–1913 m. laikotarpį pristatanti kolekcija, kurią galima būtų pavadinti art deco lėlėmis: rinkinys elegantiškų, grakščių panelių kailinėmis apykaklėmis, prigludusiomis koketiškomis kepuraitėmis ir miniatiūrinėmis rankinėmis.

K. Stankevičiūtės nuotr.

Daugelį jų kunigaikštienei Herminie padovanojo jos aukštuomenės draugai ir pažįstami, tarp kurių – tuometis JAV ambasadorius p. White, grafas de Jarnacas ir keletas kitų. Beje, lietuviškų ar gretimų kraštų lėlių ekspozicijoje aptikti nepavyko – galbūt pritrūko laiko atidžiai apžiūrėti visą kolekciją, o gal jų tiesiog nėra. Taigi galima manyti, kad jei kokia nors lietuviškų lėlių gamintoja (tikrai ne viena tokia yra!) norėtų savo kūriniu prisidėti prie šio įdomaus muziejaus praturtinimo ir mūsų šalies populiarinimo, tikrai galėtų tai padaryti.