D. Ibelhauptaitė ir G. Rinkevičius – vienas kito nesudeginę kūrėjai

Apie bendro kelio pradžią, jo kliuvinius ir dar visai neartėjančią pabaigą MO muziejuje parodai "Iš tos operos" skirtame renginyje D.Ibelhauptaitę (D.I.) ir G.Rinkevičių (G.R.) kalbino Julijus Grickevičius.

– Pradėsiu nuo klausimo abiem: minėjote bohemiečių keturiolikos metų sukaktį, tiesą sakant, aš matau labai ryškų 20-metį...

D.I.: Tai čia meilės 20-metis.

– Norėčiau grįžti į meilės istorijos pradžią, nes visi kūdikiai gimsta, kaip žinia, iš meilės. Ir čia mums reikėtų nusikelti į 2000-uosius. Radau pranešimą spaudai, kur jūs pasakojate apie pirmąjį bendrą kūrybinį darbą. "Mūsų pirmasis "Kaukių balius" buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, XXI a., kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti LNOBT (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red. past.), bet teatras jo nepriėmė." Tęskite.

D.I.: Na, teatras mūsų nepriėmė ir iškėlė ypatingas sąlygas. Man buvo pasakyta, kad jeigu diriguos kitas dirigentas, – spektaklį priims, nes Gintaro tuo metu neįleido į teatrą. Jo visiškai nekentė.

G.R.: Čia aš galiu pasakyti, kad mano kelias irgi ne visada buvo rožėmis klotas (juokiasi.)

D.I.: Taip! O aš buvau labai nustebusi, nes niekada Lietuvoje iki tol nedirbau, ir man atrodė, kad Gintaras yra fantastiškiausias dirigentas, toks superstar. Pasakiau, kad esu iš tų, kurie, išėję į karą su savo snaiperiais, kartu ir grįžta arba negrįžta visai ir mes tokios sąlygos nepatenkinsime. Po kelių dienų man paskambino ir pasakė, kad "Kaukių balius" neatitinka Lietuvos nacionalinės operos vertybių, yra per daug šiuolaikiškas ir teatre rodomas nebus. Taip ir buvo, kol į teatrą neatėjo Gintautas Kėvišas.

– Aš pratęsiu: "Kita vertus, kai "Kaukių balius" grįžo į LNOBT nebuvo jokių ateities planų: dieną prieš man išvažiuojant Gintaras mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospekte."

G.R.: Pasikviečiau gana spontaniškai, Gedimino prospekte sutikęs Dalią pagalvojau, kad mes gi norėjome daryti "Pajacus" su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Tikrai reikėtų pakviesti Dalią, bet žinau, kad jai atėjus reikės daryti visavertį pastatymą su dekoracijomis. Bet aš labai greitai ryžausi.

D.I.: O kadangi man labai patiko dirbti su Gintaru, aš į tą kavinę nuėjau.

– "Vis sakiau "ne". Tada Gintaras nupirko man tris pyragėlius."

G.R.: Tada Dalia dar valgė pyragėlius ir kažkaip nuo jų viskas ir prasidėjo.

D.I.: Iš pradžių Gintaras nupirko vieną, tada dar vieną. Ne iš karto tris: jis viliojo iš lėto, kad aš negaučiau cukraus šoko.

– "O po "Pajacų" nutarėme statyti "Bohemą" – visada norėjau ją sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, Paryžių, apie tai, kai esi vargšas, bet turi nepaprastai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas."

D.I.: Manau labai svarbu yra pasakyti, kad po "Kaukių baliaus" mes tikrai norėjome dirbti kartu – atitiko mūsų energija ir mintys. Gintaras buvo pirmas mano sutiktas dirigentas, dirigavęs dramą. Man tai buvo labai unikalu – jis diriguoja ne tą, kas jo galvoje, o tą, ką mato scenoje. Na, būkime biedni, bet teisingi: neturėjome vietos nacionalinėje operoje, ten buvo kitos sąlygos – Gintarui būtų tekę palikti LVSO, o tai tolygu savo vaiko nužudymui. Turėjome sukurti alternatyvą. Su Gintaro ir mano patirtimi bei profesiniais pasiekimais mes neturime prašytis kažkur būti, ne. Galima dirbti bet kur, jeigu tau gera kartu. Nereikia raudonų kilimų ir krištolinių šviestuvų...

Žiūrint atgal, manau, kad G.Kėvišas padarė vieną esminę klaidą, po "Kaukių Baliaus" nepaimdamas mūsų su Gintaru į teatrą kaip sau lygių kūrėjų. Jei tai būtų įvykę, LNOBT raida būtų buvusi dar ryškesnė. Mes būtume buvę killer combo. Bet ten ryškėjo vienvaldystė. Kita vertus, žiūrovai ir solistai iš to, kad suskilome, tik išlošė. Taip ir gimė "Bohema" su jaunais talentais, nes matėme, kiek Lietuvos operoje yra talentingo jaunimo ir kaip jiems irgi nebuvo vietos. Jei jauni žmonės negauna galimybių, jie išvažiuoja siekti jų užsienyje, ką daugelis ir padarė bei pasiekė labai daug.

G.R.: Pirmiausia, labai norėjosi kūrybinės laisvės. Teatras kvietė mus dar kartą, juk mes kartu su Dalia ir prie "Likimo galios" dirbome, bet niekada nebūtume buvę užtikrinti, kad galime paimti ir pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o su LVSO ta laisvė buvo, nebuvo tik finansinės laisvės, kuri galėtų būti visaverčiame teatre. O Kongresų rūmų scena, vėlgi... Yra, kaip yra, akustikos nėra ir teatre, ir Kongresų rūmuose, bet prie rūmų viskas yra arčiau. Tai galbūt tai yra ir didelis privalumas. O mes pradėjome nuo "Pajacų", tada Dalia pagalvojo, kad galima ant tos pačios dėžės pastatyti antrą aukštą ir padaryti "Bohemą", tai ir...

– Bet tada buvo "Užburtoji fleita", ir jūs tarsi pasukote į visiškai kitą pusę, – ėmėtės tokių darbų ir kompozitorių, kurie nebuvo statyti Lietuvoje, kaip L.Janačeko "Katia Kabanova", kuri iki šiol kitų nepaliesta. Kas vienija jūsų pasirinktą repertuarą, kaip jis susiklostė?

G.R.: Kai Dalia atvažiuoja, ji labai užimta: krūvos susitikimų, dirba po šešiolika ar daugiau valandų per dieną, bet... visą laiką neturi, kur gyventi. Keletą kartų gyveno ir mūsų šeimos namuose, buvo mūsų, kaip pati sakydavo, kvaterantas.

D.I.: Gyvenau pas Gintarą ant stogo kaip Karlsonas!

G.R.: Ir tada tikrai buvo labai daug tokio laiko, kai galėjome diskutuoti ir šnekėtis kūrybinėmis temomis, aš tuos laikus prisimenu su labai dideliu džiaugsmu ir meile. Buvo tiesiog gera.

D.I.: Tai buvo fantastika. Tada mes sumąstėme labai daug projektų,  gimė daug idėjų vidury nakties iš labai tikrų, paprastų pokalbių. Tai ne paslaptis – mes tą ilgą sąrašą turime, bet, kai renkamės kūrinius, pirmiausia orietuojamės į solistą.

Repertuarą renkamės taip, kaip turėtų rinktis A klasės superprofesionalus operos teatras, žiūrovui suteikiantis absoliučią įvairovę. Kai statėme "Bohemą", Lietuvoje ji nebuvo rodoma 20 metų, lygiai tas pats su "Faustu", "Trubadūru" ar kitais, atrodytų populiariais, kūriniais, ir ta pačia "Toska". Ir žinoma, kolektyvas būtinai turi atlikti kūrinius, kuriuos mes vadiname gurmanų serija, pavyzdžiui, "Katia Kabanova", nuo 1934 m. Lietuvoje nestatyta "Samsonas ir Dalila". Aišku, tada buvo ir "Pelėjas ir Melisanda"...

G.R.: Čia pati gurmaniškiausia.

D.I.: Pati gurmaniškiausia opera (juokiasi), kai Gintarui pasakiau, kad dabar imame "Pelėją ir Melisandą", – jis dešimčiai minučių prarado žadą.

G.R.: O paskui Dalia tą operą pardavinėjo naujametinėms šventėms ir sakydavo bankui: pirkite operą – meilės istoriją prieš Naujuosius metus – labai linksmai skambės!

D.I.: O Gintaras man tyliai sakydavo: "Klausyk, o tu siužetą skaitei? Taigi ten du broliai su viena moterimi miega, kokios čia Kalėdos?" Aš jam: "Jeigu Lietuvoje Naujųjų metų proga Violeta "Traviatoje" nuo džiovos miršta ir visi džiaugiasi gerdami šampaną, tai ką čia du broliai su viena moterimi?"

G.R.: Aš apie siužetą nesakiau! Sakiau, kad labai sunki ir dekadentinė muzika (prapliūpsta juokais.)

– Apkalbėkime dar vieną aspektą, labai glaudžiai susijusį ir su VCO, ir bohemiečiais – pinigai.

D.I.: Tiksliau jų nebuvimas.

– Na, taip, visi žinome, kad opera yra labai brangus malonumas, ir jūs, Dalia, pasakėte "A klasės teatrai". Ar galite įspėti, koks yra "La Scalos" metinis biudžetas? Apie 146 mln. eurų. B klasės teatro biudžetas yra tarp 30–40 mln., na, ir taip toliau eina kitos raidės.

D.I.: O... mes tada esame Ž klasės.

– Norėjau paklausti būtent apie verslo sudominimą opera. Atrodo, 2000 m. ar apskritai XXI a. pradžioje paaiškinti verslui, kad reikia remti ši žanrą, kad iš to kyla daug pridėtinės vertės, kad ugdome naują kartą ir t.t. Kaip visa tai vyko?

G.R.: Galiu pasakyti, kad tik dėl ypatingo Dalios talento ar genialumo tos operos vis dėlto įvyko. Iš pat pradžių, kol visa organizacija ėjo per LVSO biudžetą, buvome susitarę: niekada operai nenaudojome orkestro pinigų – tų dotacijų, kurios skiriamos koncertams arba muzikantų atlyginimams.

D.I.: Niekada, nė centro! Kai 2004-aisiais dirbau Niujorke, supratau, kad norėčiau padaryti Lietuvoje eksperimentą ir pastatyti operą iš privačių rėmėjų lėšų. Man nepaprastai pasisekė, kad mano mokyklos draugas Tomas Kučinskas buvo tuometinis "Švyturio" direktorius. 2006 m. Tomas pasakė, kad jau yra ta jauna verslo karta, kuri galbūt patikės ir supras, bet pridūrė: "Aš tau tik galiu parodyti, kurios durys, bet tu turėsi eiti pati."

Ir iš tikrųjų, renkant pinigus pirmai "Bohemai", mes pardavinėjome orą. Tuomet nebuvo precedento, niekas nieko nežinojo. Bet kažkaip visi pasirašė tai jaunai idėjai. Tai labai buvo didelis darbas – nuimti Lietuvoje egzistavusią stigmą "pinigai – menas".

O jei paaiškinus paprastai ir su humoru, viskas vyksta maždaug taip: ateina Dalia prašyti pinigų, žmogus galvoja: "Tikrai neduosiu." Dalia pareiškia, kad pasistatys palapinę po langu ir sėdės tol, kol duos. Na, nes operai labai reikia. Būsimas mecenatas supranta, kad čia kaip su žmona, kuri sako: "Pirk šaldytuvą", o tu atšauni: "Ne!", kol po trijų savaičių šaldytuvą nuperki. Bet tris savaites skaudėjo galvą – geriau būtum iškart sutikęs. Taip ir remia mus jau keturiolika metų. Tokie mecenatai yra išmintingi ir laimingi, nes pirko šaldytuvą pirmą dieną ir jiems neskauda galvos. Net penkiolika mecenatų, rėmusių VCO, gavo aukščiausią apdovanojimą – Kultūros ministerijos Mecenatų medalius.

– Bet, maestro, jums reikėjo susitarti su orkestru ir dar daugiau, – kad jūsų veikla dabar šiek tiek keičiasi. Kas labiausiai užgavo muzikantų stygas?

G.R.: Kiek muzikų, tiek skirtingų žmonių, ir aš už juos visus tikrai negaliu atsakyti, bet manau, kad pirmiausia – akiračio praplėtimas. Juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Pavyzdžiui, jei dabar man kas nors uždraustų diriguoti operą, tikrai jausčiausi praradęs pusę savęs.

D.I.: Manau, kad LVSO muzikantai yra labai ypatingi. Jie ne tik groja, bet ir stebi spektaklį, solistus, jaučia juos. Tai – ne sėdėti orkestro duobėje teatre, kur esi užsidaręs ir nieko nežinai.

G.R.: Aš turiu papasakoti apie pirmą Dalios sumanymą – "Kaukių balių" Trakuose. Orkestras sėdėjo už dekoracijų scenoje, aš visai nemačiau solistų, o ji sakė: "Tau bus televizorius, tu matysi, tave matys per televizorių, viskas bus gerai." Ir aš po to streso jai sakiau: "Dalia, tik daugiau niekada taip nedaryk", todėl, kai orkestras yra prieš sceną ir dirigentas mato solistus... Jis turi jausti, kaip jie kvėpuoja, tai yra operos tradicijos nuo C.Monteverdi laikų, ir jos turi savo prasmę, bet režisieriai vis sugalvoja ką nors naujo: "Va dabar tai bus labai gerai."

– Richardas Wagneris sugalvojo nukišti orkestrą į labai gilią duobę, kur irgi nieko nesimato. Maestro, jūs esate vienas iš pirmųjų dirigentų Lietuvoje, supratęs viešumo reikšmę, kad reikia ir atsisukti į publiką, daug kalbėti, bendrauti su žiniasklaida, edukuoti žiūrovus. Tapote vienu iš pirmųjų viešų veidų dirigavimo pasaulyje.

G.R.: Aš tikrai su tuo nesutikčiau, man sako, kad turėjau tuo užsiimti vos laimėjęs tarptautinius konkursus (Herberto von Karajano konkursas buvo svarbiausias Vakarų pasaulyje, Maskvos – rytuose) ir t. t. Čia Dalia įnešė tam tikrą viešumo laipsnį. Tuomet, kai laimėjau, apie tokius dalykus, kaip meno agentai ar viešumas, Lietuvos Sovietų Respublikoje tikrai niekas nekalbėjo. Tada už laimėjimus gavau butą ir kitų koncertų. Aš galėjau išvažiuoti į kitus miestus! Pirmasis buvo Rygoje, o pirmas operos pastatymas – Budapešte...

– Bohemiečiai įnešė tradiciją reklamuoti klasikinę muziką – kurti kampanijas, kreipti dėmesį į plakatus, spaudos konferenciją. Jei sudarytume sąrašą, kur vyko jūsų spaudos konferencijos: Centriniame pašte (Vilniuje, red. past.), palapinėje. Šis būtų labai ilgas ir įdomus.

D.I.: Šaudykloje...

G.R.: Laive...

– Viskas tam, kad spektaklio atmosfera būtų bendra su jo mintimi. Paskui, aišku, visi iš jūsų pradėjo imti pavyzdį. Nuo ko jūs pradėjote?

D.I.: Kai priklausai nuo to, kad žmonės ateitų ir pirktų bilietus, tuomet nori pasakoti savo istoriją. Pirmiausia, man buvo labai svarbu iškomunikuoti tai, kad bohemiečiai yra kitokie, bebaimiai. Tuo metu Lietuvoje operos solistas buvo nepaprastai rimtas, dažnai pompastiškas, neprieinamas, nesikalbantis, saugantis balsą. Pirmoji bohemiečių fotosesija buvo labai simboliška – solistai braidė šaltame Vilnelės upelyje ir tiesiog buvo savimi – jaunais žmonėmis.

– D.Ibelhauptaitė ką tik nupiešė dar gyvą sakralaus ir nejudinamo operos žanro paveikslą. Ar jis palaipsniui keičiasi?

G.R.: Dalia yra režisierius, kuriantis operos pastatymą kaip filmą. Tai man, kaip muzikantui, tikrai priimtina. Dalia neleidžia solistams žiūrėti į dirigentą, stovėti vienoje vietoje ir gestikuliuoti savo vokaliniais gestais, – viskas turi būti sujungta dramai. Bet, kai viską sujungiame dramai ir kuriama, muzikai tai netrukdo, o kai trukdo, tada mes diskutuojame. Atvejų būna visokiausių, aišku, bet dirigento ir režisieriaus kare paprastai laimi režisierius, pripažįstu. Kaip mes išgyvenome tuos 20 metų, aš neįsivaizduoju.

D.I.: Aš irgi, nes, ant popieriaus aprašius mūsų asmenybes, mes turėjome vienas kitą sudeginti prieš devyniolika su puse metų.

– Bet jūs sveiki gyvi. Šeima gyvena toliau. Nepaprastai smalsu atsiversti tą užrašų knygutę, kurioje – būsimi bohemiečių planai, kas bus toliau?

G.R.: Dalią bando suvalgyti Holivudas.

D.I.: Manau, labai svarbu pasakyti, kad VCO niekada nežus, nedings, neišgaruos ir nemirs. Mes visą laiką kursime, būsime kartu. Galbūt tai kartais įgaus visai kitų formų. Mūsų pagrindinė ir didžioji problema esu ne aš ir ne Holivudas, o tai, kad nėra normalios scenos, kuri tiktų mūsų pastatymams, – nėra tokio teatro, kur mes galėtume kurti spektaklius su technologijomis, akustika... Kur tai matyta: savo trupėje turime geriausiais pasaulio solistais pripažintus žmones, o verčiame juos dainuoti tam visiškai nepritaikytose erdvėse...

G.R.: Mano svajonė labai paprasta: kad visas R.Wagnerio "Nybelungų žiedas" ateitų pas mus.

D.I.: Aš gi tau pažadėjau, kad iki mirties padarysime! Noriu palinkėti Gintarui, kad padarytume Albano Bergo "Lulu".

G.R.: O Dieve....