Šiame straipsnyje apžvelgiamos filosofo Byung Chul-Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Psichopolitika“, „Eroso agonija“ ir kol kas į lietuvių kalbą neišversta „Naratyvo krizė“ (ang. Crisis of narration).

Byung Chul-Hanas – iš Pietų Korėjos kilęs, šiuo metu Berlyne gyvenantis filosofas, per dieną parašantis po tris teksto eilutes, laisvą laiką skiriantis ne socialinėms medijoms, bet savo augalams. Besipriešindamas savęs išnaudojimo psichopolitikai, diagnozuodamas meilės krizę (Eroso agonija), jis kelia esminius klausimus: kaip tapti laisvam nuo perdėto produktyvumo ir perdėtos komunikacijos; kaip netapti socialinių tinklų narcizais, kaip pasveikti nuo perdegimo, o svarbiausia – kaip mylėti kitą?

Jo filosofinės miniatiūros nėra savipagalbos kursas – greičiau pasiūlymas prisijaukinti Savanto sindromą (kurio reikšmę plačiau atskleidžia „Psichopolitika“).

Kažkada filosofai buvo laikomi visuomenės nesuprastais kvaileliais, kurie tarsi pilies juokdariai išsako tiesą apie karalių nuogumą. Šiandien visuomenė yra perdegusi, o mes esame tapę pačių savęs vergais ir vergvaldžiais. Tad į Byung Chul-Hano filosofines miniatiūras verta pažvelgti kaip į šiuolaikinės visuomenės ir viešosios erdvės serialą, kurio nenustojame žiūrėję, nors visi saugikliai jau perdegę, o kažkas iš šalies mums ragina: išjunk!

Ar šiandienio triukšmo visuomenėje vis dar girdimi filosofai, kurių požiūrio į gyvenimą poreikis negandų, nelaimių ir perteklinės stimuliacijos amžiuje itin išauga? Ar turime būti stoikai – kantrūs, ištvermingi, ramiai negandas išgyvenantys žmonės?

Laisvieji menai (lot. artes liberales), humanitarika skatina laisvamanybę, kūrybinė klasė mus išnaudoja. Neoliberalizmas, kurį kritikuoja ne tik Byung Chul-Hanas, bet ir prekariato klasės (tai socialinė klasė, gyvenanti nesaugioje, rizikingoje ir nepatikimoje darbinėje ir gyvenimo padėtyje) tyrėjai, suteikė mums daug įrankių, kanalų, bet nepaliko laisvo laiko nuobodai.

Nuolatinis produktyvumas kelia ne nuostabą, o nuovargį, perdegimą, depresiją, paskatina asmenybės skilimą. Nebeturime laiko kelti klausimų, konstruktyviai reaguoti į tai, ką perskaitome, perklausome, peržiūrime. Net ir tie, kurie nevartoja kultūros, „vartoja“ komentarus socialiniuose tinkluose, įsidarbina triukšmadariais.

Kas turėtų padėti susiorientuoti tokioje triukšmingoje visuomenėje?

Skubančiai visuomenei, mūsų trumpiems santykiams filosofinė raiška atrodo per daug komplikuota. Zygmuntas Baumanas kalbėjo apie „kišeninius romanus“, likvidžią meilę, Chucko Palahniuko „Kovos klubo“ pasakotojas – apie vienkartinę draugystę („Taileri, tu esi bene įdomiausias „vienkartinis“ draugas, kokį man kada nors teko sutikti“).

Vienkartiniame pasaulyje, kuriame informacijos srautas pralekia nepastebimai, nebeliko vietos filosofijai, savistabai, nustebimui, ilgesiui. Tačiau filosofai su tuo nesutinka. Nesutinku ir aš. Dabar kaip tik pats metas kurti filosofines alternatyvas, perkainoti laisvės, meilės idėjas.

„Naratyvo krizė“

„Informacija – telkinys faktų, duomenų, fragmentų – neturi vientisos struktūros, tęstinumo, ji greitai, kintanti, paviršutiniška. Naracija, priešingai, jungia dalykus, suteikia kryptį, integruoja atsitiktinumus į prasminę visumą.“ (Byung Chul-Hanas)

Net ir tie, kurie nevartoja kultūros, „vartoja“ komentarus socialiniuose tinkluose, įsidarbina triukšmadariais.

Iki informacinio karo laikų mus jungė bendras naratyvas. Kaip bendruomenės, mes turėjome savo naratorius (pasakotojus) ir tik jų vienų klausėmės. Šiandien tokių pasakotojų – begalė, viešoji erdvė persisunkusi didžiųjų duomenų ir nuomonių. Šiandien vis rečiau klausomės ir pamokslų, todėl susiduriame su tikėjimo, pasitikėjimo krize. Spalio 24–31 d. minima Tarptautinė medijų raštingumo diena. Medijų įvairovės ir informacijos perteklius iškėlė poreikį reflektuoti istorijas, kurias skaitome socialiniuose tinkluose.

„Kokia melo kaina? Esmė juk ne ta, kad jį supainiosime su tiesa. Tikroji grėsmė yra prisiklausius melo išvis nebepažinti tiesos. Ką tada daryti? Kas belieka – tiesos nė nebesitikėti ir pasitenkinti vien istorijomis?“ (HBO serialas „Černobylis“)

Melo kojos – ne trumpos, melas primena nesibaigiantį serialą, kurį esame priversti žiūrėti. Tarsi filme ir knygoje „Prisukamas apelsinas“ (aut. Anthony Burgessas) mūsų akys priverstinai atmerktos beveik 24 valandas per parą septynias paras per savaitę.

Kaip šią situaciją mato Byung Chul-Hanas? Pasak jo, šiuolaikiniai pasakojimai dažnai „konstruojami kaip komerciniai, viešųjų ryšių, reklaminiai instrumentai (ang. „storyselling“), t. y. jie susieti su pardavimu, su identiteto rinkodara, savireklama, ne su tikruoju gyvenimu. Taip prarandama naratyvo geba sujungti, orientuoti, įtraukti bendruomenę.“ (Aaronas Weinachtas, 2024)

Galbūt naratyvo krizė tampa ir bendruomenių krize? Poliarizacijos lygis yra nepaprastai išaugęs, mes neberandame konsensuso, mus siejančio naratyvo. Greta poliarizacijos suvešėjo ir individualizmas, kai save ištransliuojame, išsipasakojame laukdami virtualiosios reakcijos.

Nebelieka jokios paslapties, tarsi žiūrėdami serialą jau žinotume jo baigtį. „Sekimo kapitalizmo amžius“ (Shoshana Zuboff) monetizuoja skaidrumą, prieinamumą, viešumą. Su tuo sutinka ir Byung Chul-Hanas, kuris mano, kad visiškas atvirumas kenkia naratyvui, mažina „paslaptį, slėpinį – o jie anksčiau pasakojimui buvo esminiai“. (Ryanas Carrollas, 2024)

Platformoje „Netflix“ rodomas vokiškas serialas „Tamsa“ galėtų būti tobulas haniškosios kritikos pavyzdys – čia paslaptis išlaikoma iki pat paskutinio epizodo. Nelinijinis pasakojimas, išsišakojantys gyvenimai, neaiški pradžia ir pabaiga, ir yra mūsų visuomenės veidrodis.

Pasak Byung Chul-Hano, šiuolaikinis žmogus prarado istorinį laiką — linijinę kryptį, vedančią nuo praeities per dabartį į ateitį. Laiko kilpas sprendžiantys personažai pasiklysta savo jausmuose, neapykantoje, nebegali egzistuoti.

Serialas „Tamsa“ atspindi mūsų postnaratyvinį pasaulį, kuriame viskas susipina, bet niekas nebūna atrišama. Tamsa, ola turi dar ir kitą reikšmę – grąžina mus prie Platono olos alegorijos, sakančios, kad tai, ką patiriame, yra viso labo šešėliai ant olos sienų. Panašiai ir su pasakojimais – jie yra tik šešėliai to, kas galėtų tapti nuosekliu naratyvu.

„Psichopolitika“

„Būti laisvam pirmiausia reiškia būti pas draugus. [...] „Laisvė“ iš esmės yra santykį reiškiantis žodis. Tikrai laisvi jaučiamės tik pavykusiame santykyje, tik laimingoje bendrystėje su kitais.“

Kodėl mes vis dar nelaisvi, kas valdo ir konstruoja tuos šešėlius, išsibarsčiusius pasakojimus, kurie prirakina mus grandinėmis prie algoritmų? Byung Chul-Hanas tai vadina „psichopolitika“ – šiuolaikine politika, kai savanoriškai viešai atsiveriame, o mūsų emocijos yra monetizuojamos. Jei pagalvosite, kiek apie jus žino socialiniai tinklai, suvoksite, kad patys savęs nepažįstate.

„Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų, ir jie nori paaukoti kam nors gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia.“ (Ch. Palahniukas „Kovos klubas“)

Apie mus išnaudojančias medijas, reklamas rašė ir amerikiečių rašytojas Ch. Palahniukas. Tik jo maišto prieš psichopolitiką forma buvo fizinė. Byung Chul-Hanas renkasi filosofiją ir naują laisvės apibrėžimą. Jo kontroversiškas, šaržuotas pasipriešinimas neoliberaliajai valdžiai, totalinei komunikacijai ir totalinei kontrolei, – idiotizmas ir tylos politika triukšmauti nepaliaujančiame pasaulyje. Gal todėl pats Byung Chul-Hanas atsisakė socialinių tinklų – to paviršutiniškumo, savęs išnaudojimo ir iškreiptos realybės šaltinio, trukdančiu giliai mąstyti ir autentiškai bendrauti? Jo alternatyva – atmesti greičio kultūrą, puoselėti kontempliaciją ir nevirtualiąją, kūniškąją patirtį. Gal tuo jis vis dėlto panašus į Tylerį Durdeną ir naratorių?

Kalbėdamas apie psichopolitką Byung Chul-Hanas daug dėmesio skiria ir socialinių tinklų kritikai. Socialiniai tinklai, pasak jo, tai narciziškumą skatinantys „aido kambariai“, kurie izoliuoja individus, o tikrą dialogą pakeičia nuolatiniu paviršutiniškos informacijos srautu.

„Eroso agonija“

Santykiai tokiuose „aido kambariuose“, taip pat paremti vartojimo logika. Širdučių dėliojimas po socialinių tinklų įrašais negali pakeisti realaus santykio, bet, deja, tampa eroso pakaitalu arba, pasak Byung Chul-Hano, eroso agonija.

Jis bando ne tik iš naujo išrasti laisvės sąvoką – siekia performuluoti ir meilės sampratą. Meilė yra atsidūrusi pavojuje, mes pasitenkiname parasocialiniais santykiais (vienpusiu emociniu ryšiu, kai žmogus jaučiasi artimas ar susijęs su viešu, dažnai medijose matomu asmeniu) ir vengiame realaus santykio.

Rinkodara, tinklo individualizmas yra didžiausi meilės, bendrystės priešai. Mes investuojame į santykius ir kaupiame socialinį kapitalą kelių mygtukų paspaudimais. Byung Chul-Hanui pritartų ir sociologas Z. Baumanas, kuris rašė apie meilės likvidumą ir kišeninius romanus. Mūsų meilės istorijoms plėtotis nebeliko erdvės, laiko, nes jį atėmė tas besotis trumpo turinio vartojimas.

Esame prijungti prie tinklo ir atjungti nuo bendruomenių. Beveik visuose filosofijos, socialinės kritikos miniatiūrose Byung Chul-Hanas kalba apie negatyvumo poreikį kaip atsaką į perdėtą pozityvizmą: „Šiandien meilė yra paverčiama malonumo formule. Visų pirma, iš meilės tikimasi teigiamų, malonių jausmų. Ji nebėra siužetas, pasakojimas ar drama – tik nereikšmingas emocijų ir susijaudinimo pliūpsnis. [...] Tačiau būtent ši negatyvumo dimensija iš tiesų ir sudaro meilės esmę.“

Širdučių dėliojimas nesukuria santykio, jis sukuria priklausomybę, norą būti matomam, suprastam dėl įvaizdžio – asmens prekės ženklo, o tai tik dar labiau prisideda prie „Nuovargio visuomenės“ klestėjimo.

„Nuovargio visuomenė“

„Kitybės išnykimas reiškia, kad gyvename laikais, kuriems būdingas negatyvumo stygius. XXI a. būdingos nervų ligos vadovaujasi ne negatyvumo, o pozityvumo dialektika.“ (Byung Chul-Han)

Esame pervargę nuo identiško turinio, įkalinti savo aido kambariuose. Sekame tai, kas mums patinka, kol galiausiai tai, kas mums patinka, ima persekioti mus pačius. Kaip sakė Friedrichas Nietzsche, „Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.“

Mes leidžiame išnaudoti mūsų neurologinius sutrikimus, paversti juos neuroprogramavimu (sąvoka, apibūdinanti žmogaus psichikos ir elgesio formavimą per smegenų veiklos modelių keitimą). Pasitelkę neurolingvistinį programavimą, stebime, kaip mūsų mintys, emocijos ir įpročiai užprogramuoja smegenis. Neuromarketingas, socialiniai tinklai išnaudoja mūsų smegenų plastiškumą, emocijas ir mintis.

Atrodytų, tik mokslinėje fantastikoje ir filmuose apie superherojus galima skaityti kitų mintis, tačiau šiuolaikinės technologijos geba atspėti tai, apie ką mąstome. Todėl kyla pavojus, kad imsime jausti, jog esame išklausomi dirbtinio intelekto programos, o ne kito žmogaus.

Serialas „nuovargio visuomenė“ dar nesibaigė, kuriami nauji sezonai ir epizodai. Kasdien susiduriame su vis daugiau turinio, poliarizacijos, neapykantos. Lengvai parduodame ir parsiduodame. Byung Chul-Hanas siūlo nuobodulį, laisvę be pasiekimų, savęs ir kito išnaudojimo. Jo meilės receptas: „Sėkmingas santykis su Kitu pasireiškia tam tikra nesėkmės forma. Tik per gebėjimą negebėti Kitas gali pasirodyti.“ Aš tai vadinu meilės negalimybės teorija arba neprieinamumu, paslapties išlaikymu.