Krzysztofas Czyżewskis ne kartą citavo vieną iš jautriausių Leonido Donskio (1962–2016) aforizmų: „Draugo mirtis – tai įvykis, išlaisvinantis mintyse įstrigusią knygą.“ L. Donskis, šviesaus atminimo profesorius, filosofas, europinės ir kultūrinės minties puoselėtojas, buvo mūsų visų draugas. Intelektualai jį pažinojo betarpiškai, o plačioji visuomenė susidraugavo skaitydama jo publicistinius tekstus, stebėdami aktyvią politinę, visuomeninę veiklą.
Artėja L. Donskio netekties dešimtmetis, bet mes vis dar negalime pamiršti ir toliau bandome išlaisvinti mintyse įstrigusias knygas, idėjas. Jo žmonos, Leonido Donskio fondo puoselėtojos Jolantos Donskienės parengtoje knygoje „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ (leidykla „Tyto alba“) kiekvienas prisiminimas yra tarsi maža knyga begalinėje Leonido (draugų vadinto Liuka) gyvenimo bibliotekoje. Šis tekstas – ne prisiminimų apie Leonidą apžvalga, bet žvilgsnis į paties filosofo mintis, formavusias Europos pasakojimą, tokį pasakojimą, kuris galėtų tapti mūsų ateities kultūros pagrindu. L. Donskis šiandien būtų vienas iš tų konstruktyvios kritikos Vyriausybei lyderių-vedlių, todėl, kai aplink mus tiek nerimo, nesaugumo, nepaliaujame ieškoję jo minčių.
Nesibaigiantis pasakojimas
„Akimirkomis išliekame gyvi. Reikšmingais susitikimais su žmogumi. Kai desperacijoje, jog pats egzistuoji, atrandi džiaugsmą, kad egzistuoja (ar egzistavo) kitas. Savimi sužeidęs ir likęs neužmirštamas.“ (Vytautas Kavolis „Nužemintųjų generacija“)
Geopolitinių neramumų akivaizdoje auga pilietiškos visuomenės ir, anot V. Kavolio, „laisvės kultūros“ poreikis (protestai Čekijoje, Sakartvele, rinkimai Moldovoje, kultūros bendruomenės protestas Lietuvoje). Atrodo, Europa vis dar renkasi savo pasakojimo liniją, kovoja su prieštaringais, pavojingais naratyvais. L. Donskis, V. Kavolio mokinys, tęsė liberaliosios Europos pasakojimą. Ar šiandien laisvos Europos viziją ir donskiškąją mintį vis dar tęsia Lietuvos ir užsienio intelektualai? Skaitydami pabandykite suprasti, kas tie draugai, mokiniai, kurie ir toliau kuria europinį pasakojimą. Gal tai jūs?
Šis straipsnis – tai ir mano pačios neparašyta disertacija apie Europos idėją, kurios negaliu įsivaizduoti be L. Donskio. 2016 m. rugsėjo 9 d. eidama į doktorantūros stojimų komisijos posėdį prasilenkiau su šviesaus atminimo profesoriumi. Tuo metu jis dirbo gretimame kabinete prie kompiuterio. Pasisveikinau su juo net nežinodama, kad tai bus paskutinis kartas, kada matau filosofą gyvą.
Su jo išėjimu išėjo dalis universiteto dvasios. Pastatai ištuštėjo, viešojoje erdvėje atsivėrė praraja. Šis asmeniškas prisiminimas kelia kitą klausimą: ką L. Donskis reiškė ne tik universitetui, bet ir mūsų viešajai erdvei, arba kiek kartų savęs paklausėte: o ką pasakytų L. Donskis?
„Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji atkeliauja iš kitur ir saugo mus. [...] apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Ji gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.“ (Leonidas Donskis, 2013)
L. Donskio atminimo įamžinimu rūpinasi ne tik jo fondas, bet ir jį pažinojusių kolegų, mokinių tekstai, pokalbiai. Tokia atmintis įprasminta ir profesoriaus „neįrėmintoje biografijoje“ (2025). Daugybė gyvenimo bendraautorių dalijosi prisiminimais, susitikimais su Leonidu. Neįsivaizduoju kitokio pobūdžio biografijos kaip pokalbiuose užfiksuotas filosofo gyvenimas. Juk ir pats profesorius buvo pokalbio ir žodžio žmogus, kuris ne tik vaizduote, bet ir veiksmais stiprino Europos idėją mūsų kultūroje. Jis kalbino kiekvieną iš mūsų, net jeigu to ir nepajutome.
Mažieji pasaulio centrai
2013 m. radijo paskaitoje „Europietiškas solidarumas slypi kultūroje“ L. Donskis pabrėžė, kad Europą suklijuoti gali ne vien ekonomika ar politika: „Politikai bejėgiškai tylint ir neturint argumentų, kalbos ir vizijų, prabyla kultūra, istorija.“
Kaip kultūros filosofijos ir kultūros politikos puoselėtojas, L. Donskis visada matė Europą, susidedančią iš mažųjų pasakojimų, kreipė dėmesį į mažuosius pasaulio centrus, kaip ir jo artimas draugas, „Paribio fondo“ įkūrėjas K. Czyżewskis. Tos mažosios istorijos ir kultūros praktikos sudaro didįjį Europos pasakojimą, arba sielą.
„Naratyvinės galios gelbėja mus sunkią valandą. Griebiamės istorijų, kai mums nelengva“, – taip apie Europą gelbėjančius pasakojimus L. Donskis rašė knygoje „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“ (2016). Tikriausiai todėl mes vis dar dalijamės istorijomis apie patį profesorių arba ieškome, su kuo galėtume aptarti Europos ateitį. 2025 m. balandžio 25 d. rašinį „Kauno dienoje“ („Šiuolaikinis ir vakarykštis Europos pasaulis bando (išsi)gelbėti“) užbaigiau mintimis: „Senosios pasaulio tvarkos ir Europos ateitis priėjusi išlikimo slenkstį. Ar gelbėsimės pasakojimu, o gal mus jau gelbsti vakarykščio pasaulio pasakojimas? Greta ginklavimosi varžybų, gynybos biudžetų, išvykimo krepšio kažkas vis dar rašo tekstus, reflektuoja ir aktualizuoja praeitį. [...] Jei negalime imti tikro ginklo ir eiti į frontą, į paviršių iš naujo iškeliame visas tas praėjusio pasaulio nuojautas ir patirtis, kurias išgyveno XX a. žmogus. Ar tą patį šiandien išgyvename ir mes? Kur riba tarp vakarykščio pasaulio ir „naujosios tvarkos“?“
Būti europiečiu nereiškia atsižadėti savojo nacionalinio, regioninio tapatumo – atvirkščiai, viena ir kita tapatybė gali mus sustiprinti.
Grėsmėms šalies viduje ir išorėje didėjant, vakarykštis L. Donskio pasakojimas, arba europiečio prisiminimai, gali tapti mūsų kultūriniu orientyru.
Neužpildoma tuštuma
Kur eiti, ką skaityti ir su kuo pasikalbėti, kai trūksta Leonido?
L. Donskis užpildydavo kambarius, auditorijas, viešus ir privačius susitikimus ne tik intelektualinėmis mintimis, bet ir juoku, dainomis, alegorijomis. Galbūt jo asmenybės teatrališkumas, gilus kultūros pažinimas ir traukė aplinkinius? Susėsdavome ratu pasiklausyti jo minčių tarsi mokiniai, besiklausantys mokytojo. Tai mitologinio pasakotojo-filosofo vaizdinys, kurio mūsų visuomenėje trūksta. Ne visi galime perskaityti paslėptas mintis, reflektuoti dabartį. Mums trūksta žmogaus, kuris įvardytų tai, parodytų kryptį. Manau, netekę Leonido, praradome ir daugybę jo neparašytų istorijų, bet, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, šiandien jo mintis tęsia kiti.
Donskiškos filosofijos ir minties atgarsių galime išgirsti ne tik Pauliaus Gritėno apžvalgose, kuris pristatydavo rubriką #13dienostekstas, Donato Puslio laidose, K. Czyżewskio paribio veiklose, tokiose kaip „Cafe Europa“ ar „Dilemma Academy“, Karolio Kaupinio kūryboje ir tekstuose, pilietiškoje kultūros bendruomenėje, bet ir už išlikimą kovojančioje Ukrainoje.
Dar 2015 m. rašytuose Leonido tekstuose rasite mintį, kad tuo metu, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą pirmą kartą (2014 m.), priešais mūsų akis gimė europiečiai. Europiečiai gimė ir Euromaidano metu (1), šiandien to protesto dalyviai, pvz., tuo metu dar buvęs studentas, rašytojas Andrijus Liubka šiandien rašo donskiškus ir czyżewskiškus tekstus, ieško tilto į Europą, reflektuoja mažųjų tapatybių reikšmę didžiajame pasakojime.
Būti europiečiu nereiškia atsižadėti savojo nacionalinio, regioninio tapatumo – atvirkščiai, viena ir kita tapatybė gali mus sustiprinti, pratęsti mūsų mažuosius pasakojimus, mažąsias tapatybes.
„Europa yra procesas, dialogas ir supratimas. [...] Mano nuomone, Europa yra tokia didelė, kad europietis niekada nebus dirbtinai pagamintas. Manau, kad Europos patriotizmas egzistuoja. Tai turbūt eitų koja kojon su meile kitoms mažoms tėvynėms – savo miestui, regionui ir šaliai. Tačiau tai nebūtų dirbtinis reiškinys.“ (Leonidas Donskis, 2011)
Šios L. Donskio mintys šiandien skamba dar aštriau – juk Europos tapsmas vyksta be euroromanų ir europudingų, jis vyksta karo sąlygomis. Todėl net ir mūsų vieši pasisakymai, literatūra turėtų padėti gelbėtis ir gintis. Kultūra kaip klijai turi būti tvirtesni, kad mūsų Europos laivo siūlės nepradėtų dar stipriau trūkinėti.
O gal to, ką tiek metų klijavome, net ir L. Donskio mintys nesujungs?
„ [...] kultūra yra ne tik ta didžioji terpė, kurioje gimsta ateities pasaulio scenarijai. Kultūra yra ir debatų laukas, ir gyvenimo forma, ir gyvenimo būdai, ir minties erdvė. Mes puikiai suprantame, kad be kultūros nesuvoksime ir politikos ateities.“ (Iš interviu bernardinai.lt su Leonidu Donskiu, 2013).
Prasmę ir pasakojimus kurianti kultūros bendruomenė šiandien vieningai buriasi į bendrą salą, ne tik mažąsias kultūros salas, apie kurias kartkartėmis rašė Leonidas. Nuo to, kaip šiandien optimistiškai tęsime Leonido mintis, priklauso Lietuvos ir Europos ateitis.
„XXI a. iššūkis yra apsaugoti demokratinę Europą gerbiant mūsų humanistines vertybes, žmogaus teises ir pilietines laisves. Tai bus gana sunku, bet mes turime laikytis kartu, ypač atsižvelgiant į smurtinio politinio ekstremizmo augimą.“ (Leonidas Donskis, 2016)
L. Donskis – tarsi Sokratas, kurį nuteisė ne žmonių teismas, bet iš mūsų jį atėmė globalaus pykčio, moralinio aklumo ir neteisybės demiurgas (2). Iš to pasaulinio chaoso, kuriame dabar gyvename, norime išeiti oriai, statyti naujus demokratijos tiltus, gelbėti skęstančius. Mūsų inkaru gali tapti žvilgsnis į vakarykštę Europą, kuria tikėjo L. Donskis, ir kurti kultūrą, kurios niekas niekada neiškeis, nepažemins ir nepavogs.
Laukite tęsinio.
Europos dialogas – Leonido Donskio (1962–2016) idėjos, suformavusios Europos idėją ir dialogo kultūrą.
1 – Maidãno revoliùcija, Euromaidãnas, pagrindinėje Kyjivo aikštėje 2013–2014 m. vykę protestai, po kurių buvo atstatydintas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir į valdžią atėjo provakarietiška Vyriausybė.
2 – demiurgas (iš senovės graikų kalbos, reiškiantis amatininką ar kūrėją) yra Dievas, kuris kuria pasaulį iš amžinos, pirminės materijos ar chaoso, ypač Platono filosofijoje.
(be temos)