Dovilė Miknaitytė – charizmatiška, be galo spalvinga ir nuolat naujų idėjų kupina asmenybė, kuri didžiuojasi savo universitetu, džiaugiasi jo suteiktomis galimybėmis ir nori dalytis įgytomis žiniomis. Mergina ateitį sieja su mokytojos darbu.

– Esi muzikos pedagogikos studentė. Kas lėmė tavo pasirinkimą studijuoti Lietuvos edukologijos universitete muzikos pedagogikos specialybę?

– Mano apsisprendimas pasirinkti muzikos pedagogikos studijas LEU nebuvo atsitiktinis. Tai buvo kruopščiai apgalvotas žingsnis. Visada jaučiau norą mokyti, dalytis savo sukauptomis žiniomis su kitais. Nusprendžiau studijuoti muzikos pedagogiką, nes beveik visą gyvenimą mokiausi muziką, labiausiai išmanau šį dalyką. Studijuoti pradėjau šiek tiek vėliau, todėl mano apsisprendimas tikrai tvirtas ir motyvuotas. Muzika yra visas mano gyvenimas, grožis, gyvenimo būdas, todėl ir noriu savo sukauptomis žiniomis dalytis su kitais.

– Kokios muzikos, tavo nuomone, labiausiai reikia šiuolaikiniams mokiniams?

– Žinoma, kad šiuolaikiškos! Visas gyvenimas juda į priekį, negalima sustoti, mokytojas privalo būti novatoriškas. Tačiau prieš tai reikia padėti tvirtus pamatus vaikų širdelėse. O pamatai bus tvirti tik tuomet, kai vaikas pažins savo liaudies kultūrą ir muziką. Juk yra sakoma, kad vaikas negali suprasti kitų tautų muzikos ir kultūros, jei yra nepažinęs savosios.

– O koks tavo santykis su lietuvių liaudies muzika?

– Liaudies muziką aš labai myliu ir jaučiu jai didelę pagarbą. Tai pati artimiausia muzika mano širdžiai. Stengiuosi propaguoti ją ir universitete. Dalyvauju liaudies dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ veikloje, taip pat savarankiškai kankliuoju ir dainuoju liaudies dainas įvairiuose renginiuose, pasakoju kitiems studentams apie liaudies muzikos grožį.

– Papasakok, kaip muzika padeda sukurti artimesnius ryšius tarp mokytojo ir mokinio?

– Muzika yra menas, kuris visada skatina ieškoti, mąstyti. Per muziką mokinys ieško naujų, dar neišreikštų jausmų. Su mokytojo pagalba ir per muziką vaikas labiau atsiskleidžia. Tai sukuria artimą ryšį tarp mokytojo ir vaiko.

– Kokį poveikį vaiko raidai turi muzikos žanrai?

– Labai didelę įtaką daro klasikinė muzika. Tačiau, mano nuomone, pačią didžiausią – liaudies. Tai pati paprasčiausia – motinos – muzika. Ne kiekviena motina, mokytoja vaikui gali atlikti sudėtingų klasikinio stiliaus kūrinių. O liaudies dainas gali dainuoti kiekviena. Juk ši muzika prasideda nuo vaikystės ir gyvena mumyse iki pat pabaigos. Tai yra mūsų kraujyje.

– Kaip manai, ar į muzikos ugdymą mokyklose ir visuomenėje yra kreipiamas pakankamai didelis dėmesys?

– Visi pripažįsta muzikos svarbą vaiko vystymuisi ir ugdymui, tačiau muzikos pamokos, kaip ir kitos menų pamokos, dažnai atsiduria antrame plane. O taip neturėtų būti. Juk jau seniai yra pripažinta, kad muzika padeda mokytis ir kitas disciplinas. Manau, kad muzikos pamokas privaloma integruoti su kitų dalykų pamokomis.

– Kaip manai, ar mokymas(is) muzikos garsų apsuptyje yra privalumas, lyginant su kitais mokomaisiais dalykais?

– Žinoma. Mokydamasis muzikos, vaikas lavėja kaip asmenybė, turtina savo vidinį pasaulį, estetinį suvokimą. Bet įvairūs garsai gali skambėti ne tik muzikos pamokose. Ji sėkmingai gali prigyti istorijos, dailės, kūno kultūros ir kitose disciplinose. Mokytojas gali į savo dalyko mokymą žiūrėti šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, per istorijos pamokas mokytis liaudies karo dainų, dailės pamokose piešti klausomų dainų motyvus ir t. t. Tik reikia nebijoti fantazuoti ir stengtis integruoti kitų dalykų savo vedamose pamokose.