A. Tapinas sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be knygų (interviu)

Žurnalisto, laidų vedėjo, rašytojo Andriaus Tapino romanas "Vilko valanda" išrinkta 2013-ųjų Metų knyga. Ką apie tai mano pats autorius ir kuo jį taip žavi fantastinė literatūra?

Pirmą lietuvišką stimpanko žanro romaną pernai išleidęs A.Tapinas buvo maloniai nustebintas. Knyga sulaukė populiarumo – pernai buvo antra pagal perkamumą. Dar daugiau – išrinkta nugalėtoja akcijos "Metų knygos rinkimai 2013" suaugusiųjų kategorijoje ir įrašyta į 2013 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Nedaugžodžiaudami ir nesvarstydami galimų atsakymų, apie įvertinimą, skaitymą ir mėgstamiausias knygas kalbamės su romano autoriumi.

– Andriau, Metų knyga, viena kūrybiškiausių praėjusių metų knygų – ar tokios nominacijos ką nors reiškia?

– Manau, bet kuris rašytojas, kuris jums pasakytų, kad neteikia reikšmės tokioms nominacijoms, šiek tiek veidmainiautų. Aišku, knygos rašomos ne dėl premijų, o dėl skaitytojų, bet, manau, vis tiek yra ryšys tarp rašytojo, skaitytojo ir įvertinimo, kad ir kieno jis būtų – skaitytojų ar literatūrologų. Taigi, tokie dalykai man tikrai svarbūs ir labai malonūs.

– Stimpankas – neįprastas žanras lietuvių literatūroje. Kodėl jį pasirinkote? Žinau, kad mėgstate fantastinę literatūrą. Kas jus ten taip žavi?

– Nuo mažumės esu fantastinės literatūros gerbėjas. Sakyčiau, kad tam tikra prasme tai yra eskapizmas. Dauguma fantastinės literatūros rašytojų siekia, kad skaitytojas patikėtų jų sukurto pasaulio egzistavimu, realumu ir galbūt šiek tiek atsipūstų, pailsėtų, pereitų į tą išgalvotą realybę ir pamirštų šios realybės problemas. Tai man visada buvo įdomu fantastikoje.

Kalbant apie "Vilko valandą", sakyčiau, kad knygoje fantastikos nedaug. Tai labiau nuotykių romanas. Fantastika yra galbūt tik kaip apvalkalas, ir, nors fantastinės knygos laikomos šiek tiek nišinėmis, ypač Lietuvoje, matau, kad tai žmonių neatbaidė.

O dėl žanro – man buvo kur kas įdomiau išbandyti jėgas rašant tokio žanro kūrinį, kurio galbūt dar niekas nėra bandęs rašyti Lietuvoje, negu būti kokiam dvyliktam ar penkioliktam, mėginančiam nukopijuoti Daną Browną ir jo trilerius ar romanus apie vampyrus.

– Bet vis tiek buvo kokia nors pradinė mintis. Juk pasirinkote ir tam tikrą laikotarpį. Iš kur visa tai atėjo?

– Yra žanro taisyklės, kurių turi laikytis. Gali sukurti fantastinį kūrinį, kuriame visi vilniečiai turėtų keturias akis, bet niekas tuo nepatikės. Vienas esminių rašytojo tikslų yra sukurti įtikimą pasaulį. Esame skaitę daug knygų, kuriose veiksmas vyksta XIX–XX a. laikotarpio arba laukiniuose Vakaruose, arba Londone, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių pasaulio miestų. Man buvo įdomu pamėginti įsivaizduoti, kaip tuo istoriniu laikotarpiu galėjo atrodyti Vilnius, Lietuva. Taigi atsirado istorinis pagrindas ir ant jo buvo formuojamas šiek tiek kitokios istorijos veiksmas.

– Kas jums yra skaitymas, knyga?

– Man visada sunkiausia atsakyti į šį klausimą, nes toks klausimas net nekyla. Turbūt galėtų kilti klausimas ir ieškočiau atsakymo į jį, jei staiga knygos iš mano gyvenimo dingtų. Tada galėčiau mąstyti, ką praradau. Užaugau su knygomis, pats skaityti pradėjau gal ketverių, man tai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Čia tas pats, kaip paklaustume, kas mums yra koja (juokiasi), ir negalėtume atsakyti į šį klausimą, kol jos neprarastume. Taip pat su knyga. Sunkiai įsivaizduočiau gyvenimą be jų. Galbūt keičiasi žanrai, knygų formos. Galiu prisipažinti, kad iki pernai buvau ryškus elektroninių knygų priešininkas. Bet kai pats jas išbandžiau, perėjau į priešininkų stovyklą (šypsosi). Ir kai pradėjau skaityti elektronines knygas, mano perskaitomų knygų skaičius išaugo pusantro karto, jei ne daugiau.

– Teko girdėti, kad daug skaitote. Tai kiek tų knygų "suvalgote" per mėnesį?

– Apie dvidešimt.

– Oho! Tai jūs skaitytojas iš didžiosios S!

– Prisipažinsiu, kad jau kurį laiką vengiu knygų lietuvių kalba, nes labai greit jas perskaitau (juokiasi). Stengiuosi tas pačias knygas skaityti originalo kalba – anglų, rusų. Sugaišti daugiau laiko, bet tas skaitymas tampa efektyvesnis. Jau ir savo dukrą stabdau, sakaus jai, kad nebelėktų, įsiskaitytų, pajustų malonumą, ne tik šuoliuotų nuo knygos prie knygos. Ką padarysi, tokia jau mūsų problema.

– Na, iš kurios pusės pažiūrėsi. Sakykit, Andriau, o kuris rašytojas jums labiausiai imponuoja?

– Man patinka rusų klasikai. Vieni mėgstamiausių yra Bulgakovas, Ilfas ir Petrovas. Patinka rusų modernieji rašytojai, keli rusų fantastai. Patinka knygos, kurias gali daug kartų skaityti. "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius" arba "Aukso veršį" esu skaitęs tikriausiai daugiau nei dvidešimt kartų. Ir kiekvieną kartą atrandu ką nors nauja. Tos knygos jau tampa terapija. Prisipažįstu, kad esu lengvų knygų mėgėjas, gal dėl to ir pats pradėjau rašyti tą lengvesnę, pramoginę, knygą. Į knygą pirmiausia žiūriu kaip į atsipalaidavimo priemonę. Mano repertuare apie 70 proc. sudaro lengvosios ir 30 proc. – profesinės bei vadinamosios rimtosios knygos.

– Įsivaizduoju, kad iš tokio sąrašo sunku ir išrinkti, bet gal vis dėlto yra kūrinys, jūsų gyvenime turintis ypatingą reikšmę, palikęs pėdsaką?

– Manau, kad tai Tolkieno "Žiedų valdovas". Su juo aš išmokau anglų kalbą, išvertęs jį pradėjau savo kaip vertėjo karjerą, su juo užmezgiau santykius su leidyklomis. Su juo meilė ir fantastinei literatūrai atsirado, kuri dabar jau konvertavosi ir į mano paties knygas. Yra knygų, apie kurias kalbėdamas negali apibrėžti, ką gero jos tau davė. O su "Žiedų valdovu" viskas aišku.

– Klausimas pasvarstymui – kūryba ir verslas. Ar galima mūsų šalyje gyventi iš kūrybos, atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno mūsų gyvenimas priklauso nuo asmeninių poreikių.

– Mano skaičiavimu, yra du dalykai. Pirma, jei tu parašai knygą ir parduodi jos egzempliorių vidurkį – rodos, dabar lietuviškų knygų egzempliorių pardavimo vidurkis yra 1,1 tūkst. knygų, – ir, tarkime, prie knygos sugaišti vidutiniškai apie dvejus metus, realiai tavo uždirbtas honoraras bus mažesnis nei bedarbio pašalpa ar minimali alga. Tai vienas akcentas.

Kita vertus, gyvename mažoje rinkoje. Jei gyvenčiau Amerikoje ar Jungtinėje Karalystėje ir būčiau parašęs knygą, kuri metus būtų antra pagal perkamumą toje šalyje, tai turbūt jau galėčiau pradėti dairytis į privačių lėktuvų skrydžius, jachtas ir pan. Pas mus tokių dalykų nėra.
Bet, jei įdedi daugiau į knygos pristatymą, reklamą, rinkodarą, ne tik ją parašai, manau, kad galima iš to gyventi. Tik, matyt, daugumai rašytojų tai yra sunkiai priimtinas darbas, nes daugelis jų intravertai – tai lemia pati profesija, ir tos reklaminės priemonės jiems yra kaip svetimkūnis. O šiais laikais, kai knygų pasirinkimas toks milžiniškas, jei nieko nedarysi, tavo knyga tiesiog pasimes ir jos niekas nepastebės. Todėl stengiausi, kad "Vilko valanda" ilgiau gyvuotų, vis įpūsdavome gyvybės. Ir šiemet Knygų mugėje rengiame pristatymą su ta pačia knyga, bet siūlysime naujų produktų – interaktyvių knygų, skirtų "iPad", įgarsintų versijų. Tokie produktai ne tik pratęsia knygos gyvenimą, bet ir generuoja papildomas pajamas.

Pirštais galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje išleidžiama pramoginės literatūros knygų. Jų labai trūksta. O akivaizdu, kad tokios literatūros skaitytojų mes turime. Ir jos tikrai galima rašyti daugiau. Jei ji bus kokybiška, knygos bus skaitomos ir perkamos, o leidyklos mielai leis.

– Ta proga išduokite, kada pasirodys jūsų antroji knyga "Maro diena"?

– Realistiškai vertindamas savo jėgas ir nenorėdamas forsuoti, norėdamas išvengti prakeiksmo, kuris lydi daugumą rašytojų, kad antra knyga būna silpnesnė, tikiuosi, kad šių metų pabaigoje – kokią gruodžio 30 d. (šypsosi).